Apie tai LNK žurnalistas kalbėjosi su užimtumo tarnybos direktore Inga Balnanosiene.

– Rugsėjo pradžioje jūsų tarnyba skelbė, kad Lietuvoje darbo neturėjo daugiau nei 160 tūkst. žmonių, arba kas vienuoliktas darbingo amžiaus žmogus. Mano akimis, tai gana nemažai. Kaip jūs matote situaciją?

– Taip, tai išties gana nemažai, nes pastebėjome, kad užimtųjų skaičius šiek tiek sumažėjo. Tačiau didelio nerimo šie skaičiai nekelia, nes tai yra įprastos sezoninės tendencijos. Vasaros pabaigoje, rugpjūčio mėnesį, baigiasi sezoniniai darbai, žmonės keičia darbą, ieško naujos darbovietės. Tokie sezoniškumai yra būdingi kiekvienais metais.

– Bet vis tiek – 160 tūkst. nėra toks mažas skaičius, žiūrint bendrai. Kodėl mes turime tokią situaciją?

– Taip, jeigu kalbėti apie tą patį skaičių, jis išties nėra mažas. Ir nors jis labai nedidėja, bet žmonės nebėra linkę ilgiau įsitvirtinti darbo vietoje, kaip būdavo ankstesniais metais ar prieš pandemiją. Pasikeitė žmonių elgsena. Darbo vietą keičiame dažniau – ypač jauni žmonės. Taip pat pokovidinė situacija, ekonominės tendencijos ir karas lėmė, kad sumažėjo įsidarbinimo galimybės paslaugų bei gamybos sektoriuose. Turėjome energetinę krizę. Todėl iki šiol dar visiškai neišėjome iš situacijos, kai kiekvienas norintis galėtų grįžti į darbo rinką. Tad 160 tūkst. darbo ieškančių žmonių – tai 160 tūkst. skirtingų istorijų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek yra ilgalaikių bedarbių ir kodėl žmonės jais tampa? Kiek tai yra jų pačių pasirinkimas, o kiek – aplinkos poveikis?

– Vienos priežasties nėra. Ilgalaikių bedarbių turime apie 18 proc. Europos Sąjungos vidurkis – apie 30 proc., tad Lietuva yra žemiau už ES vidurkį. Bet tai nėra nei labai gerai, nei labai blogai – tai tam tikra pasekmių visuma, kurią reikia spręsti kompleksinėmis priemonėmis. Kodėl žmonės ilgiau neranda darbo? Viena priežastis – sveikatos problemos, ypač vyresniame amžiuje. Kita – per didelis darbo krūvis, dėl kurio žmonės pasirenka nebedirbti. Kai kurie turi prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus ar augina mažamečius ar negalią turinčius vaikus. Regionuose gyvenantys žmonės dažnai laukia darželių ar kitokios pagalbos. Taip pat yra atotrūkis tarp siūlomų darbo vietų ir gyvenamosios vietos – mažesnių miestelių gyventojams neretai sunku pasiekti darbo vietą didesniame mieste.

– Jūs sakote, kad tai yra 160 tūkst. skirtingų istorijų. Bet visai neseniai buvo skelbta apie piktnaudžiavimo atvejus – kad žmonės naudojasi nemažomis nedarbo išmokomis. Ar pastebite tokią situaciją, kai žmogus kurį laiką padirba, vėl įgyja stažą išmokai gauti ir tiesiog „atostogauja“?

160 tūkst. darbo ieškančių žmonių – tai 160 tūkst. skirtingų istorijų.

– Aš to nevadinčiau atostogomis. Tie žmonės, kurie turi gerai apmokamą darbą, niekada negaus tokios nedarbo išmokos, kuri prilygtų jų atlyginimui. Tačiau yra tam tikra grupė žmonių, kur skirtumas tarp išmokos ir darbo užmokesčio yra gana nedidelis. Bet tokių nėra daug. Ir aš to nevadinčiau piktnaudžiavimu – veikiau tai rodo, kad šiandien žmogus yra laisvesnis. Anksčiau žmonės dirbdavo vienoje įmonėje 30 metų. Šiandien žmogus turi daug galimybių. Ypač paslaugų, maitinimo, svetingumo sektoriuose, kur darbo pasiūla yra didelė. Tad jei žmogui nepatinka darbo sąlygos ar atlyginimas, jis išeina ir ieško kito darbo. Bet jis gauna nedarbo išmoką, nes mokėjo mokesčius.

– Vėlgi grįžtant prie tų 160 tūkst. Jūsų akimis, kur būtų ta riba, kai jau turėtume imtis neatidėliotinų sprendimų? Ar tas kas vienuoliktas nedirbantis nėra tokia tragedija Lietuvai?

– Tai nėra tragedija, bet tai – neišnaudotos galimybės. Šiandien, pavyzdžiui, turėjome konferenciją apie vyresnio amžiaus žmonių potencialą. Mes jo vis dar neišnaudojame. Lygiai taip pat neišnaudojame negalią turinčių žmonių galimybių. Tad nors nedirbančių skaičius labai drastiškai neauga, potencialo yra būtent tose pačiose grupėse. O jie visi šiandien Lietuvai reikalingi. Tad riba jau seniai yra pasiekta, ir tik kompleksinėmis priemonėmis, holistiškai žiūrėdami į žmonių lūkesčius bei bendradarbiaudami skirtinguose sektoriuose galime išbristi iš šios situacijos.