„Ar mes, mes, t. y. Lietuvos maisto pramonė, esame pakankamai pasirengę krizinei situacijai? Ar maisto pramonė turėtų būti laikoma neatsiejama veiksmingos šalies gynybos sistemos dalimi? Ar ji pripažįstama kaip ypatingai svarbi, kai kalbame apie koordinuotas pastangas siekti aukšto pasirengimo lygio? Galiausiai – ar mokomės iš karo zonų patirties“, – tokius klausimus diskusijos pradžioje iškėlė moderatorė Rasa Bagdonienė, asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos narė, UAB „Market SMART“ partnerė.
Patirti iššūkiai skatina ieškoti sprendimų
Į klausimą apie maisto pramonės svarbą atsakė Dirk Jacobs, „FoodDrinkEurope“ generalinis direktorius, paminėdamas kelis skaičius: Europos Sąjungoje maisto ir gėrimų pramonėje dirba 4,5 mln. žmonių, jos apyvarta siekia 1,1 trln. eurų, sukuriama pridėtinė vertė – 222 mlrd. eurų, pusėje iš 27 ES valstybių narių maisto ir gėrimų pramonė yra didžiausias gamybos sektoriaus darbdavys. Skaičiai iškalbingi. Ir kad visas šis mechanizmas veiktų, būtinos trys sąlygos: žaliavos ir energija, darbuotojai, tiekimo grandinės. Pastaraisiais metais pasaulį sukrėtę įvykiai: COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pamėtėjo nemažai iššūkių, keli jų: per pandemiją neveikė kavinės restoranai, maisto produktų gamintojams užsivėrė HoReCa rinka; neįvežamas saulėgrąžų aliejus – reikia ieškoti jam alternatyvų, o tuo pačiu – keisti visas turimas etiketes. Smulkmena? Bet pabandykite paskaičiuoti, kokie tai finansiniai iššūkiai, ypač mažoms įmonėms.
COVID-19 pandemija, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje pamėtėjo nemažai iššūkių.
„Maisto pramonės sektorius turi galvoti apie diversifikaciją, apie investicijas, kurios didintų jo atsparumą. Svarbūs būtų penki aspektai: investicijos į tvarią gamybą, inovacijos, maisto saugumo užtikrinimas, reguliacinė sistema ir įstatyminė bazė – tai jie labai svarbūs ruošiantis krizinėms situacijoms ir siekiant užtikrinti maisto sektoriaus atsparumą“, – kalbėjo D. Jacobs.
M. Žičiaus nuotr.
Neatsakyti klausimai – ir žaliavų bei energijos tiekimas, ir darbuotojų mobilizacija
Pasak Mindaugo Snarskio, asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininko, apie Lietuvos maisto pramonės ir gėrimų sektorių galima kalbėti panašiai kaip ir apie ES: Lietuvos maisto pramonė yra didžiausias mūsų šalies darbdavys, 2023 m. pradžioje šiame sektoriuje dirbo daugiau kaip 40 tūkst. žmonių, kai kuriuose mažesniuose miesteliuose maisto produktų gamykla – didžiausias ir pagrindinis darbdavys.
Lietuvos maisto produktų ir gėrimų pramonės sektorius yra vienas didžiausių Lietuvos apdirbamosios gamybos sektorių, 2022 metais jo pardavimo pajamos siekė beveik 5,5 mlrd. eurų, o sukuriama bendroji pridėtinė vertė – 1 944 mln. eurų. Esame integrali globalios ekonomikos dalis, Lietuvos gamintojus pasiekia žaliavos iš tolimiausių pasaulio šalių, lygiai taip pat plačiai po visą žemės rutulį keliauja lietuvių gamintojų produktai.
„Štai vieno iš mūsų asociacijos nario, Kėdainių konservų fabriko pavyzdys. Žaliavos ir pakuotės į įmonę atvažiuoja iš 25 šalių – nuo Europos iki Azijos. Nors prioritetas teikiamas Lietuvos gamintojams, įmonė negali apsieiti be ingredientų, įvežamų iš Ukrainos, Kinijos, Izraelio, Portugalijos, Ispanijos, Egipto. Sąrašą galime tęsti. Pagaminti produktai taip pat pasiekia ne tik valgytojus Lietuvoje, bet eksportuojami į 25 pasaulio šalis“, – kalbėjo M. Snarskis.
Pasak jo, dar sudėtingesnės tiekimo grandinės Lietuvoje dirbančios tarptautinės kompanijos, kurios verslo ryšiai driekiasi per kelis žemynus, daugiau kaip šimtas gamyklų veikia ne tik ES, bet ir JAV, Australijoje. Ir jos lietuviškasis fabrikas darniai įsikomponuoja į tokias sudėtingas verslo schemas.
Diskusija, deja, privertė atmesti variantą „Mes esame tam pasirengę!“ kaip gerokai per ankstyvą.
„Pavyzdžiu galime įvardinti ir duoną kasdienę. Kolegos iš „Vilniaus duonos“ pagrindinę reikalingą žaliavą – kvietinius ir ruginius miltus – perka Lietuvoje. Bet įvairūs priedai, pavyzdžiui, sėklos, druska, atkeliauja iš kitų šalių. Pasak kolegų, ištikus krizei pagrindinė grėsmė – miltų tiekimo sutrikimas, nes patys jų atsargų gali turėti tik 4–5 dienoms. Klausimų kyla ir kitiems gamintojams, teigiantiems, kad jiems didžiausi trikdžiai būtų dėl energetikos tiekimo problemų. Tai – dujos, elektra, vandens gręžiniai, kurie be elektros nedirba. Net jei yra saulės elektrinė, tačiau be įtampos (nutrūkus elektros tiekimui), ji taip pat neveiktų. Kas būtų, jei konflikto atveju kai kurie darbuotojai trauktųsi iš Lietuvos, kai kurie būtų mobilizuoti? Prasidėtų sutrikimai gamyboje, nebūtų galima suformuoti visų pamainų“, – perdavė asociacijos narių vardytas problemas M. Snarskis.
Patvirtintas Valstybės gynybos planas
Tomas Godliauskas, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, priminė tik prieš kelias dienas Valstybės gynybos tarybos patvirtintą Valstybės gynybos planą, kuriuo siekiama piliečiams, organizacijoms, verslui ir valstybės institucijoms parodyti, kokia būtų jų funkcija prireikus ginti valstybę, ir pakvietė su juo susipažinti bei teikti pasiūlymus.
Plačiau šią temą palietė Aurimas Guščius, LR Vyriausybės kanceliarijos Nacionalinio krizių valdymo centro vyriausiasis patarėjas, savo pasisakymą pradėjęs priminimu, kad kalbant apie krizių valdymą svarbiausia pradėti nuo pasiruošimo joms. Tad savo pranešime jis pristatė parengtą sąrašą galimų pavojų, pradedant sausra, potvyniu, baigiant pavojumi valstybės saugumui. Kilus pastarajai grėsmei, skelbiama nepaprastoji padėtis, mobilizacija, reiškianti visų resursų sutelkimą šalies tęstinumui užtikrinti. Įvertinus šalies situaciją priimami sprendimai, kaip reikėtų geriausiai elgtis toje situacijoje ir jai pasiruošti.
Beje, tokie klausimai kyla ne tik mums, bet ir tolimosios Japonijos gyventojams. Apie tai diskusijoje pasakojo Kristina Mineikienė, LR Žemės ūkio atašė Japonijoje. Ir šioje šalyje ekspertai analizuoja situaciją, kaip reikėtų elgtis ekstremalios situacijos atveju, jų siūlymas: stiprinti vidaus gamybą, glaudžiau bendradarbiauti su pasaulio bendruomene.
O „Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius atkreipė dėmesį į dar vieną, kitų diskusijos dalyvių nepaminėtą aspektą – krizės atveju įvertinti ne tik tai, kad maistas turi būti pagamintas, bet ir pasiekti žmones, t. y. kaip užtikrinti krizės atveju stringančią logistiką. Šiuo metu vykstančiose diskusijose tiek valstybinės institucijos, tiek ir nevyriausybinės organizacijos šią funkciją numato „Maisto bankui“. Tuo tikslu organizacija plečia savo logistinius ir savanorių pajėgumus, vysto maisto atiduotuvių tinklą, siekia bendradarbiauti su visomis maistą gaminančiomis, juo prekiaujančiomis bei jį auginančiomis Lietuvos įmonėmis bei ūkininkais.
Diskusijos turėtų būti tęsiamos
Iš tiesų pilnas diskusijos pavadinimas „Aprūpinimas maistu krizės akivaizdoje: Ar esame tam pasirengę? / Mes esame tam pasirengę!“, siūlė du atsakymo variantus nes kiek abejota dėl galimo atsakymo. Diskusija, deja, privertė atmesti variantą „Mes esame tam pasirengę!“ kaip gerokai per ankstyvą. Taip, situacija keičiasi, rengiami planai, kaip reikėtų elgtis, bet kol kas dar trūksta konkrečių sprendimų. Išvada – tokios diskusijos tarp verslo ir Vyriausybės turi būti tęsiamos. Ir reikėtų, kad jos virstų konkrečiais veiksmų planais.
Naujausi komentarai