Į Lietuvą grįžę emigrantai patiria sunkumų tiek bandydami vėl prisitaikyti prie lietuviškos kultūros, nuo kurios jau atprato, tiek siekdami įsitvirtinti darbo rinkoje. Verslo ugdymo konsultantas pataria jiems netapti arogantiškais ir nepervertinti užsienyje įgytos patirties.

Vėl prisitaikyti prie lietuviškos kultūros – iššūkis

Vilniaus universiteto lektorius Antanas Kairys tvirtina, kad į Lietuvą grįžę emigrantai dažnai susiduria su sunkumais, kai jiems tenka iš naujo atkurti socialinius ryšius, nes kuo ilgesnį laiką jie nebendravo su savo artimaisiais, draugais ar pažįstamais, tuo jiems sunkiau vėl rasti bendrą kalbą.

Anot A. Kairio, grįžusių tautiečių prisitaikymą prie gyvenimo Lietuvoje gali lemti tai, kiek laiko jie gyveno kitoje valstybėje.

„Jeigu žmogus ilgai buvo svetimoje šalyje, tikėtina, kad jis bus perėmęs kitokią kultūrą, kitokių socialinio elgesio standartų, galbūt šiek tiek kitokių vertybių. Tas vertybių pakeitimas, prisitaikymas vėl prie lietuviškos kultūros gali būti vienas iš sunkesnių iššūkių“, – aiškina VU lektorius.

Pusketvirtų metų Berlyne gyvenęs Dainius Velykis pasakoja, kad kai po emigracijos grįžo į Lietuvą, pastebėjo išryškėjusius kultūrinius skirtumus.

„Kai pagyveni kurį laiką užsienyje, negali nepastebėti gerokai pilkesnio, liūdnesnio gyvenimo Lietuvoje, gerokai daugiau nusiminusių ir piktų žmonių“, – pasakoja Vokietijoje studijavęs ir dirbęs lietuvis. Tačiau jis pabrėžia, kad grįžęs pamatė daug dalykų, kurie jį nustebino pozityviai.

„Į gerąją pusę yra pasikeitęs Vilnius. Jis man pasirodė atjaunėjęs, daugiau besišypsančių ir gyvenimu besimėgaujančių žmonių. Antra vertus, pastebėjau labai didelį kontrastą tarp to, kokią Lietuvą įsivaizdavau ir kokią ją radau. Žiniasklaidoje ji buvo aprašoma daug juodžiau, nei yra iš tikrųjų“, – prisimena D. Velykis.

Grįžti labiausiai verčia šeima

Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė Dovilė Žvalionytė teigia, kad mūsų visuomenėje yra paplitusi nuomonė, jog į Lietuvą iš emigracijos grįžta tie, kuriems užsienyje nepasisekė. Tai, anot jos, kuria negatyvų grįžtančiųjų įvaizdį. Tačiau pašnekovė tvirtina, kad didžioji dalis emigrantų į tėvynę grįžta, nes pasiilgo šeimos, artimųjų ar tiesiog Lietuvos kaip kultūrinės aplinkos.

„Tai yra pagrindinis veiksnys, kuris traukia grįžti į Lietuvą. Daugumos emigrantų socialiniai ryšiai nėra nutrūkę. Nėra taip, kad tie žmonės grįžta į niekur socialine prasme. Tikėtina, kad dauguma Lietuvoje yra palikę šeimas, todėl sugrįžta pas jas. Kai kurie grįžta, nes nori čia kažką sukurti. Gal Lietuvoje yra lengviau kurti savo verslus, nes tai yra rinka, kurioje dar daug kas neišbandyta“, – tvirtina D. Žvalionytė.

Ji priduria, kad kita dalis emigrantų grįžta dėl to, kad negalėjo kitoje šalyje susirasti darbo, buvo sunku priprasti prie užsienio kultūros. D. Žvalionytei pritaria Darbo ir socialinių tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Arūnas Pocius.

„Žmonės sugrįžta dėl to, kad negali susirasti darbo ar patenkinti savo lūkesčių, kadangi užsienio rinkos, manyčiau, jau yra perpildytos. Galbūt tik atskirų profesijų darbuotojai gali pretenduoti susirasti patrauklią darbo vietą užsienyje. Be to, tenka konkuruoti su kitų valstybių piliečiais, kadangi sienos yra atviros, tai muša darbo jėgos kainą. Todėl ten tampa vis sunkiau susirasti darbo, atsiranda socialinė įtampa“, – aiškina A. Pocius.

Nevertina užsienyje įgytos darbo patirties?

Pašnekovas sako, kad į Lietuvą iš emigracijos grįžta tie žmonės, kurie gali būti ne tik samdomais darbuotojais, bet ir patys geba organizuoti savo verslą, nes daugiausia sugrįžta jauni, iniciatyvūs žmonės.

„Manau, kad jie pretenduoja į kvalifikuotą darbą. Tai yra pozityvus veiksnys, kurį mūsų valstybei reikia išnaudoti. Jeigu mes susigrąžiname savo žmones, kurie gali dirbti, nuo to gali pagerėti mūsų demografinė situacija ir ekonomikos rodikliai“, – sako A. Pocius.

Tačiau, anot D. Žvalionytės, dalis emigrantų tvirtina, kad jiems grįžus buvo sudėtinga Lietuvoje susirasti kvalifikaciją atitinkantį darbą. Ji pasakoja, kad patys emigrantai galvoja, jog užsienyje jie patobulino savo  įgūdžius, pavyzdžiui, kalbos, bendravimo su kitataučiais, įgavo tam tikrų profesinių žinių. Tačiau, kaip teigia pašnekovė, Lietuvoje daliai darbdavių tai nėra privalumas.

„Kai kurie emigrantai tvirtina, kad patirtis užsienyje neturėjo jokios įtakos ieškant darbo: nei ji labai trukdė, nei padėjo. Tačiau dalis emigrantų mano, kad tai buvo netgi trūkumas – jų nuomone, buvo sunkiau susirasti darbą dėl to, kad jie buvo grįžę iš emigracijos“, – aiškina Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų vadovė.

Ji sako, kad kai kurie darbdaviai mano, jog tie žmonės, kurie turi migracijos patirties, galbūt yra labiau linkę vėl emigruoti, ieškoti kitų galimybių ir dėl to gali trumpiau būti įmonėje, gali būti mažiau lojalūs ir pan.

Darbdavius atstumia emigrantų arogancija

Saulius Jovaišas, „SJ Solutions“ verslo ugdymo konsultantas, sako nemanantis, kad įsidarbinant gali trukdyti tai, jog žmogus buvo emigravęs. Tačiau jis išskiria dvi priežastis, lemiančias, kodėl darbo patirtis užsienyje gali trukdyti.

„Pirma priežastis – grįžę emigrantai patys pervertina savo darbo patirtį užsienyje. Teko susidurti su tokia situacija, kai žmogus mano, kad jo patirtis yra labiau verta dėmesio negu visų tų, kurie panašią patirtį įgijo dirbdami Lietuvoje. Tačiau šiais laikais esminio skirtumo tarp užsienyje dirbančių žmonių įgaunamos patirties ir čia įgaunamos patirties nėra. Jei tas skirtumas buvo prieš 10–15 metų, tai dabar jo  nebėra“, – LRT.lt sakė S. Jovaišas.

Anot verslo ugdymo konsultanto, jeigu į Lietuvą sugrįžęs žmogus galvoja, kad kitur įgyta patirtis yra labai vertinga, tai jis save pristato kaip turintį kažkokį išskirtinumą, todėl kiti jį mato kaip arogantišką.

„Ta arogancija atstumia, ir darbdaviai labiau nori turėti reikalų su paprastesniu darbuotoju, nes su juo bus lengviau bendrauti“, – tvirtina S. Jovaišas.

Nekvalifikuotas darbas vertinamas teigiamai

Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad nėra susidūręs su tokiais darbdaviais, kurie sakytų, kad patirtis užsienyje yra bloga arba grįžę emigrantai kažko nemoka. Jis netgi pataria savo gyvenimo aprašyme nurodyti net ir nekvalifikuoto darbo užsienyje patirtį, nes darbdaviai tai vertina teigiamai.

„Jei tokios patirties darbuotojas nenurodo, jo gyvenimo aprašyme matosi „skylė“ –  metai, per kuriuos jis nieko nedarė. Tai reiškia, kad jis tą laiką arba dykaduoniavo, arba nesėkmingai ieškojo darbo. Taip atsiranda tarsi „lūzerio“ etiketė“, – aiškina verslo ugdymo konsultantas S. Jovaišas.