Kitos šalys jau praktikuoja
Etiketės – svarbus komponentas renkantis maistą. Nuo 2016 m. privaloma ES ant pakuočių nurodyti maistinę produktų vertę, bet taisyklės, kas turi būti nurodoma būtent pakuočių priekinėje dalyje, vis dar nesuderintos. Tačiau tai gali pasikeisti.
Jau dabar kai kurios įmonės ir ES šalys savo produktus žymi naudodamos Maistingumo balo ženklinimo sistemą „Nutri-score“, kurią sudaro penkios raidės – A, B, C, D, E – ir penki spalviniai tonai nuo tamsiai žalios iki raudonos.
Pakuotės priekinėje dalyje esantis ženklinimas padeda maisto produktus ir gėrimus suklasifikuoti pagal maistinę vertę, kiekvienam jų suteikdamas vertinimą pagal spalvas (nuo žalios iki raudonos) ir raides (nuo A iki E). Pavyzdžiui, A reiškia sveikatai palankesnį pasirinkimą, o E raidė nurodo, kad produktas yra mažiau sveikatai palankus. Vartotojas gali naudotis šia sistema lygindamas to paties arba kito gamintojo produktus.
„Nutri-score“ ženklinimą savo rinkose jau naudoja Prancūzija, Belgija, Vokietija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai.
Šių metų pabaigoje EK ruošiasi pateikti pasiūlymą, kaip standartizuoti tokį ar panašų žymėjimą ir taikyti jį visoje ES. Tai yra dalis strategijos „nuo ūkio iki stalo“ veiksmų plano, kuris, sprendimų priėmėjų nuomone, turėtų padėti gamintojams sutaupyti ir pasiūlyti geresnių sprendimų klientams.
Dietistė ir rinkodaros profesionalė Vaida Kurpienė, karjeros pradžioje patirtį kaupusi būtent rinkodaros ir prekybos srityje, sako, kad šiandien Lietuvoje visa esminė informacija apie maisto produktą žymima ant jo pakuotės nugarėlės.
„Ten privaloma žymėti, koks yra to produkto 100 g kaloringumas, turi būti nurodyti baltymai, angliavandeniai, iš jų cukrūs, riebalai ir kitos medžiagos. Anksčiau Lietuvoje maistinę vertę ant savo produktų nurodydavo pačios užsienio kompanijos, kurios gaminius pardavinėjo daugeliui rinkų. Pasikeitus įstatymui, situacija labai pagerėjo“, – vertina V. Kurpienė.
Peržiūrėti algoritmą
Nors „Nutri-score“ yra savotiškas atspirties taškas naujai maistingumo ženklinimo sistemai, šalys ir įmonės, kurios jau susidūrė su šiuo žymėjimu, mato didelių trūkumų.
Neseniai Briuselyje vykusioje leidinio „Euractiv“ diskusijoje Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narė Christine Schneider pareiškė, kad pats maistingumo ženklinimas, remiantis šviesoforo spalvų principu, yra gera idėja, nes vartotojui paprasta suprasti tokį žymėjimą, tačiau labai svarbu peržiūrėti jo algoritmą, nes lyginant tam tikrus produktus atsiranda įvairių neatitikimų.
Pavyzdžiui, 100 proc. natūralios sultys turi daug cukraus ir nesvarbu, kad jis yra natūralios kilmės, bet pagal dabartinį algoritmą šis produktas nežymimas žalia spalva. Tačiau gėrimai, kuriuose natūralus cukrus pakeičiamas jo pakaitalais, gali turėti geresnį vertinimo indeksą.
„Mes žinome, kad per dieną išgerti 3 ar 4 litrus natūralių sulčių yra nesveika, bet labai sveika suvartoti vieną porciją natūralių vaisių sulčių. Todėl ženklinimą labai svarbu atsakingai peržvelgti, jame negali figūruoti tik du ar trys ingredientai, ne tik cukrus ar riebalai“, – pabrėžia Ch. Schneider.
Viena vertus, mums reikia informacijos, kita vertus, – lavinimo. Jis turi būti ir darželiuose, ir mokyklose, kad vartotojas suprastų informaciją, kurią jam suteikia žymėjimas.
Dabartinė „Nutri-score“ versija kelia abejonių ir Lietuvos dietistų asociacijos valdybos pirmininkei V. Kurpienei. Pasak jos, kai kurie produktai – sėklos, riešutai, ypač tyras alyvuogių aliejus – turi daugybę riebalų ir daugybę kalorijų (100 g). „Jeigu toks žymėjimas būtų orientuotas į kaloringumą ir riebalus, tikrai gali atsirasti neatitikimų, nes tokie produktai, vartojami saikingai, yra naudingi ir reikalingi organizmui, nors ir yra kaloringi“, – sako dietistė.
„Jei balas bus orientuotas į mažiau cukrų, irgi gali būti neatitikimų, nes net ir visiškai natūraliame burokėlyje yra apie 8 g cukraus. Arba 100 g pieno produktų, kuriuose nėra jokių kitų ingredientų, natūraliai yra 4– 5 g cukraus, o stipriai perdirbtas produktas, kuris yra nuriebintas, tačiau jame yra saldiklių, gali turėti geresnį indeksą nei natūralus produktas. Tad kyla klausimas dėl konkrečių produktų vertinimo kriterijų“, – akcentuoja V. Kurpienė.
Už suvienodinimą
Kaip atrodys naujasis maisto produktų ženklinimo pasiūlymas, aktualu ir Lietuvos gamintojams. Asociacijos „Lietuvos maisto pramonė“ direktorė Irma Pilipienė pirmiausia išskiria etikečių suvienodinimo visoje ES klausimą.
„Mes esame už tai, kad etiketė būtų kuo vienodesnė, nes nacionalinių sistemų labai nesinorėtų. Produktai keliauja po visą Europą, po visą pasaulį, todėl vėliau ir vartotojui sunku suprasti, kokia sistema kur ką reiškia“, – sako I. Pilipienė.
Anot jos, Lietuvos maisto pramonė jau priprato prie dažno etikečių keitimo: „Jos nuolat keičiamos – tai vieni, tai kiti pakeitimai. Reikia vertinti, kad tai didelės investicijos, reikia vertinti ir tai, kad senąsias etiketes būtų galima sunaudoti, o ne išmesti. Kalbame ne tik apie pinigus, bet ir apie tvarumą, nešvaistymą, tausojimą.“
„Keisti etiketes ne tik nepigus, bet ir negreitas procesas, o būna ir taip, kad iki galo neišdiskutavus galiausiai reikia keisti dar kartą. Dabar į viską turime žiūrėti atsakingiau“, – akcentuoja asociacijos vadovė.
Permainos: V. Kurpienei kyla klausimas, ar, pasirinkus naująjį žymėjimą, bus vertinamos tik pagrindinės maistinės medžiagos, ar ir produkto perdirbimo lygis, ir su tuo susijęs vertingųjų medžiagų praradimas. / R. Rylaitės nuotr.
Į EK pasiūlymą taip pat numatyta įtraukti maistinių medžiagų profiliavimą, siekiant apriboti maisto produktų, kuriuose yra daug riebalų, cukraus ir druskos, reklamą. Pasak I. Pilipienės, tai nėra didelė naujiena.
„Į reklamas vaikams, rinkodaros dalykus ir dabar atskirose šalyse narėse labai atsakingai žiūrima, pavyzdžiui, produktai, turintys didesnį kiekį riebalų, cukraus ar druskos, nereklamuojami per vaikų laidas. Pramonei tai ne naujiena, link to tikrai einama“, – tvirtina ji.
Pasak asociacijos „Lietuvos maisto pramonė” direktorės, gamintojai suinteresuoti ir maisto produktų sudėties permainomis.
„Gal 2018 m. Sveikatos apsaugos ministerija iniciavo susitarimų su atskiromis įmonėmis pasirašymą. Mūsų asociacijos narės pirmosios priėmė sprendimą prisijungti ir įsipareigoti. Vieni dėl atskirų produktų, kiti dėl produktų kategorijų, bet įsipareigota dėl sudėties gerinimo, taikymo prie palankesnės mitybos – jau keletą metų link to einame. Aišku, keitėsi ministerijos vadovybė, bet dar visai neseniai kalbėjau su atsakingais specialistais, kad norėtųsi vėl atgaivinti šitą iniciatyvą“, – pasakoja I. Pilipienė.
„Pramonė įgyvendina permainas, tik nelabai turi, kaip tai pasakyti, nes pagal galiojančius teisės aktus, jei nesumažini cukraus kiekio produkte 30 proc., negali rašyti „mažiau cukraus“. Tokiems užrašams turi būti žymūs sumažinimai“, – sako ji.
Be to, galbūt ir pačiam vartotojui nepriimtinas staigus skonio pasikeitimas produktuose. „Produktai, turintys kitokią sudėtį, yra gaminami, tik ne visada pirkėjas juos priima“, – priduria I. Pilipienė.
Priešingos tendencijos
Per ilgus praktikos metus V. Kurpienė jau pastebėjo, kad vartotojai neretai deklaruoja, ko jie nori, bet dažnai elgiasi visiškai kitaip.
Savo auditorijoms kalbėdama apie gamintojus, kurie esą pardavinėja sveikatai nenaudingų produktų, visada juokaudama atsako, kad pirkėjai už tokią produkciją balsuoja savo pinigine – kuo daugiau perkama, tuo daugiau pagaminama ir taip didėja pasiūla.
Paskutinį dešimtmetį V. Kurpienė Lietuvos prekybos centrų lentynose seka produktų, kurie sveikos mitybos prasme yra menkaverčiai, skaičiaus augimą. „Stipriai perdirbtų produktų kategorija labai stipriai plečiasi, nes mes nebeturime laiko virtuvėje, galų gale nebemokame gaminti, yra labai svarbi tendencija, jog svarbiausia, kad maistas būtų skanus. Dopaminas – malonumo hormonas – išsiskiria kai gauname riebalų, cukraus ir druskos. Kai viską sudedi į vieną – turime greitą maistą“, – aiškina dietistė.
Tačiau kartu ji pabrėžia, kad paraleliai stebi ir visiškai priešingą tendenciją. „Sakyčiau, kad per pastaruosius 10 metų, ir ypač per pastaruosius penkerius, labai pasikeitė maisto produktų pasiūla dideliuose prekybos centruose, kur galima rasti mažesnei vartotojų grupei aktualių produktų. Įvairiose kategorijose yra atsiradę įvairių produktų, kurie yra vertingesni sveikatai“, – sako V. Kurpienė.
Kaip pavyzdį mitybos specialistė išskiria šakninių daržovių pasiūlos spektro plėtrą. „Prieš 10 metų galėjai nusipirkti tik morkų ir burokėlių, o dabar didelėje parduotuvėje tu gali įsigyti kaliaropę, kelių rūšių ridikų, ropių, saliero šaknų“, – vardija V. Kurpienė.
Taip pat pasikeitė pusgaminiai. „Nors pusgaminiai ir sveika, vertinga mityba skamba kaip viena kitai prieštaraujančios sąvokos, dabar atsiranda kokybiškų pusgaminių, yra ir puikiausių šaldytų daržovių mišinių. Net ir konservuotas maistas – pupelės, avinžirniai ir kiti produktai jau gaminami garuose, todėl nepervirti. Tiek tradicinių konservuotų daržovių su daug skysčio, tiek garuose virtų analogiškų maisto produktų kalorijų kiekis nesiskiria, bet skiriasi tai, kiek po skirtingo pagaminimo proceso juose lieka skaidulų ir kitų vertingų medžiagų, tokių kaip vitaminai, mineralai, antioksidantai, o tai nenurodoma ant pakuočių“, – dalijasi dietistė.
„Žmonės dažnai klausia, koks skirtumas tarp baltųjų ir rudųjų ryžių, juk kalorijų kiekis tas pats, atsakymas – naudingosios medžiagos labai skirtingai pasiskirsčiusios, jų apie 60 proc. daugiau yra ruduose, kitaip tariant, nešlifuotuose ryžiuose. Aš labai abejoju, ar toks detalesnis žymėjimas galėtų atsirasti naujame ES siūlomame ženklinime“, – prie maisto produktų etikečių grįžta V. Kurpienė.
Ar supranta turinį?
Anot Europos Komisijos (EK) Sveikatos ir maisto saugos direktorato atstovės Roser Domenech Amado, EK šiuo metu svarsto ne tik maisto produktų ir gėrimų pakuočių priekinės dalies žymėjimo variantus, bet ir idėją išplėsti tam tikrų produktų kilmės nuorodas, patikslinti žymėjimų „geriausias iki“ ir „galima vartoti iki“ taisykles, diskutuojama ir apie alkoholinių gėrimų ženklinimą.
Europos parlamento atstovė Ch. Schneider taip pat mini ekologinio pėdsako, tvarumo dedamąją. „Jei kalbame apie visus šiuos žymėjimus, turime būti labai atsargūs, kad tai netaptų ženklinimo chaosu pakuotės priekinėje dalyje, todėl aš pateikiau pasiūlymą „Nuo ūkio iki stalo“ strategijoje daugiau pagalvoti apie skaitmenines išeitis, sukuriant QR kodą, nes tokiu atveju atsirastų galimybė pateikti daugiau informacijos“, – sako europarlamentarė.
„Tačiau aš visada atvira – žymėjimas neišspręs visų problemų. Viena vertus, mums reikia informacijos, antra vertus – lavinimo. Jis turi būti ir darželiuose, ir mokyklose, kad vartotojas suprastų informaciją, kurią jam suteikia žymėjimas“, – priduria ji.
Pasak Emmos Calvert iš Briuselyje įsikūrusios Europos vartotojų organizacijos (BEUC), kuri atstovauja 46 vartotojų organizacijoms 32 Europos šalyse, BEUC nuolat sulaukia įvairių nusiskundimų, o tarp jų pasitaiko ir tokių, kai pakuotės žymėjimas, etiketės neatitinka joje deklaruojamų produktų savybių.
Anot I. Pilipienės, koks nors ženklas ne visada supaprastina vartotojų pasirinkimus. Jai iš dalies antrina ir V. Kurpienė – jos manymu, kad žmogus gebėtų suprasti kas parašyta etiketėje, jis jau turi turėti tam tikrą supratimą, todėl švietimas yra išskirtinai svarbus.
„Žmonės nustemba, kai pasakoju, kaip reikia skaityti duonos etiketę. Nes yra duona, kurios 100 g yra 0,5 proc. cukrų, ir yra duona, kurios 100 g yra 11 proc. cukrų – tai realiai jau yra pyragas, o ne duona. Arba ant pakuotės parašyta „ruginė duona“, bet kai skaitai etiketėje sudėtines dalis, o ne maistinę vertę, pirmu punktu yra minimi kvietiniai miltai, antru – cukrus, trečiu – rugiai… Žinant, kad pirmu numeriu įrašoma tai, ko produkte daugiausia, supranti, kad duonoje daugiau kviečių ir cukraus nei rugių, o įsivaizduojama, kad perkamas vertingas produktas. Mano tikslas yra paskatinti domėtis tuo, ką valgo“, – pabrėžia V. Kurpienė.
Pasiruošę: anot I. Pilipienės, Lietuvos maisto pramonės įmonės jau pripratusios prie nuolatinių etikečių standartų pasikeitimų. / A. Ufarto / BNS nuotr.
„Klausimas, kiek žmonių skaito etiketes ir kaip jas supranta, nes aš, kaip profesionalė, vienaip jas suprantu ir vertinu tam tikrame kontekste. Manęs tikrai nešokiruoja, kad 100 g riešutų yra 650 kalorijų – tai vertingas produktas, tiesiog reikia mažesnę jų dozę suvalgyti“, – priduria ji.
V. Kurpienė iš praktikos žino, kad bent jau Lietuvoje žmonės dažniausiai skaito tai, kas parašyta didelėmis raidėmis. „Žmonės perka, nes ant pakuotės didelėmis raidėmis parašyta „Su viso grūdo miltais“, o pasirodo, kad tų viso grūdo miltų bus gal tik 10 proc. Arba ant etiketės pažymėta, kad avižos turi kažkokių papildomų specifikacijų, tada žmogus įsivaizduoja, kad produkte bus labai didelis kiekis tos išryškintos medžiagos“, – pavyzdžius vardija dietistė.
„Todėl kyla didelis klausimas, ar naujo ženklinimo kriterijai nebus klaidinantys. Tai labai priklauso nuo to, kas kurs sistemą, kokioje terpėje yra tie asmenys, nes vėl – sotieji riebalai daugybės nuomone yra blogai, tačiau, mano asmenine nuomone, ne visai taip. Natūralus sviestas, kuris yra sotusis riebalas, yra geriau nei rafinuotas aliejus, kuris, nors yra nesotusis riebalas, yra ir tuščių kalorijų šaltinis. Klausimas, ar bus vertinamos tik pagrindinės maistinės medžiagos, ar ir produkto perdirbimo lygis ir su tuo susijęs vertingų medžiagų praradimas“, – svarsto V. Kurpienė.
Naujos mados
Pasak Lietuvos dietistų asociacijos valdybos pirmininkės, pastaraisiais metais Lietuvoje labai pasikeitė požiūris į mitybą – dabar tarsi pereinama prie tam tikrų produktų, turinčių visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų, ar labai skirtingų mitybos sistemų pasirinkimo.
„Per 10–15 metų Lietuvoje stipriai pasikeitė tai, kad nuo grikių ar kopūstų dietos yra pereinama prie konkrečių produktų keitimo, mitybos sistemos, bet žiniasklaidoje daug prieštaringos informacijos. Tad savarankiškai žmogui susiprasti didžiuliame informacijos sraute tikrai yra sudėtinga, todėl reikia švietimo“, – akcentuoja V. Kurpienė.
„Demonizuojami kokie nors produktai, pavyzdžiui, glitimas. Yra ligų ar būklių, kai glitimas kenkia sveikatai – tikrai taip, bet kai jis taip demonizuojamas, jo atsisako ir kiti žmonės, kurie gali jį vartoti. Jau atsiranda plačios imties tyrimų, kuriuose teigiama, kad žmonės, kurie atsisako glitimo, susiduria su didesne širdies, kraujagyslių ligų rizika, todėl kad, iš mitybos išmetus grūdus, žmonės jų nepakeičia kitu vertingu produktu. Dažnai pakeitę juos prastesniu, gauna per mažai skaidulų, nes, kalbant apie grūdus, Vakarų pasaulyje glitimo turintys produktai dominuoja“, – aiškina dietistė.
„Be to, vertinga pamaina dažniausiai būna brangesnė, o vienas iš esminių produktų pasirinkimo kriterijų vis dėlto išlieka kaina. Tad geriau savo galimybių ribose rinktis vertingiausius produktus savo esamai sveikatos būklei“, – rekomenduoja V. Kurpienė.
Naujausi komentarai