Recesijos šešėlis temdo Baltijos šalių kelią į euro zoną. Nepaisydamos net galimo milžiniško ūkio smukimo, Lietuva Latvija ir Estija neriasi iš kailio siekdamos kuo greičiau įsivesti bendrą ES valiutą.

Apakinti euro spindesio

Trys Baltijos šalys karpo savo biudžetus ir mažina išlaidas, tikėdamosi artimiausiu metu įsivesti eurą. Autoritetingas verslo savaitraštis "The Economist" klausia, ar tokia auka reikalinga? Užuot pasirinkusios valiutos devalvaciją ir siekusios necikliškos mokesčių politikos, Baltijos šalys bando didinti konkurencingumą mažindamos atlyginimus ir tikisi, kad euras atkurs investuotojų pasitikėjimą. Tačiau neatrodo, jog bent viena iš trijų valstybių artimiausiu metu sugebėtų atitikti pagrindinius patekimo į euro zoną kriterijus.

"The Economist" teigimu, vienašalis euro įvedimas arba devalvacija – labai tikėtini scenarijai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pastaroji, bandydama šiemet išlaikyti ne didesnį kaip 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) biudžeto deficitą ir taip atitikti vieną iš Mastrichto kriterijų, liepos pradžioje nuo 18 iki 20 proc. padidino pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą. Taip siekiama sulaukti pozityvaus Europos Komisijos (EK) ir Europos centrinio banko (ECB) įvertinimo 2010 m., kad 2011 m. šalis jau galėtų įstoti į euro klubą.

Latvija pareiškė eurą siekianti įsivesti 2012 m. Jos finansų ministras Einaras Repšė, nepaisydamas šalį siaubiančios giliausios recesijos visoje ES, reikalauja, kad 2010 m. valstybės biudžeto deficitas būtų sumažintas iki 3 proc. BVP. Tiesa, atsižvelgiant į tai, kad šiemet Latvijos biudžeto deficitas gali siekti apie 10 proc., tai yra beveik neįmanoma užduotis.

Valiutos jėga patikėjo neseniai

Lietuva oficialiai dar nepaskelbė naujos planuojamos euro įvedimo datos, tačiau daugelis politikų ir ekspertų kalba apie 2012–2013 m. Pasak "The Economist", mūsų šalyje Finansų ministerija taip pat tvirtai laiko biudžeto deficito vadeles, ir neatleidžia jų net dabar, kai šalies ekonomikai reikalinga visa įmanoma pagalba, ypač mažesni mokesčiai. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, padidintas PVM (nuo 18 iki 19 proc., o netrukus jis gali būti dar didinamas – iki 21 proc.), mažinami atlyginimai, pensijos, išmokos ir pašalpos.

Tiesa, verta paminėti, kad Baltijos šalys euro pranašumais įtikėjo visai neseniai. Ironiška, tačiau tai nutiko būtent tuo metu, kai ES ūkio nuosmukis naujoms bendrijos narėms gerokai apsunkino kelią į  euro zoną.

Prieš įsibėgėjant sunkmečiui Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybės per daug nekvaršino sau galvų dėl konkretaus laiko, kada galėtų įsivesti bendrą ES valiutą. Tačiau atslenkanti krizė privertė šių valstybių vadovus apsigalvoti.

Sprendimas – devalvacija?

Dabar Baltijos šalių laukia dvi makroekonominės užduotys: pirma, reikia atkurti užsienio investuotojų pasitikėjimą šiomis šalimis, mat smarkiai smukusios užsienio kapitalo įplaukos verčia ir kitus investuotojus būti itin atsargius. Antra, būtina didinti konkurencingumą. Ši problema buvo ir prieš krizę, tačiau dabar, kai daugelis Lietuvos, Latvijos ir Estijos konkurentų stebi, kaip nacionalinių valiutų kursas smunka euro atžvilgiu, o litas, latas ir krona atrodo nepajudinami, problema darosi vis opesnė. Mat investuotojai eina ten, kur pigiau.

Devalvacija išspręstų abi šias problemas, tačiau visų trijų šalių valdžia šį scenarijų kategoriškai atmetė. Mat tai veikiausiai privestų prie bankroto daugelį šalies įmonių ir atimtų paskutinius centrus iš kai kurių gyventojų. Iš dalies dėl to kalti patys žmonės ir Baltijos šalių vadovai. Metų metus gyventojams buvo kalama į galvas, kad euras – bene patikimiausia valiuta pasaulyje, kad visos trys Baltijos šalys jau netrukus bus euro zonoje. Padrąsinti tokių kalbų žmonės ir įmonės ėmė paskolas eurais. Devalvavus nacionalines valiutas, bankams jie būtų priversti grąžinti gerokai didesnes sumas.

Koją kiša biudžeto deficitas

Taigi užuot atsieję nacionalines valiutas nuo euro ir sumažinę jų vertę, Baltijos šalių vadovai pasirinko gerokai sunkesnį – vidinės devalvacijos – kelią, kai siekiant padidinti šalies konkurencingumą, masiškai karpomi atlyginimai ir valdžios išlaidos. O norėdama nuraminti užsienio investuotojus, Latvijos ir Estijos valdžia euro siekia kuo greičiau. Įsiliejimą į euro zoną šių valstybių vadovai mato kaip vienintelį būdą nutraukti kalbas apie galimą lato ar kronos devalvaciją.

Tačiau toks kursas labai sparčiai smukdo Baltijos valstybes. Visose trijose sparčiai smunka BVP ir auga nedarbas. Tiesa, paklausa šalių viduje mažėja dar greičiau nei BVP. Dėl to mažėja valstybės pajamos iš netiesioginių mokesčių, pavyzdžiui, iš PVM. O tai didina biudžeto deficitą. Tačiau ES taisyklės neleidžia į bendrą pinigų erdvę priimti šalių, kurių biudžeto deficitas viršija 3 proc. BVP.

Estija, kuri tikisi į euro zoną patekti jau kitąmet, šiais metais jau du kartus karpė išlaidas, kad tik išlaikytų tinkamą biudžeto deficito rodiklį. Tačiau jau dabar matyti, kad diržus estams teks veržtis dar smarkiau. Tiesa, tai gali dar paskatinti ekonomikos nuosmukį, o ilgesniu laikotarpiu ir sumažinti biudžeto pajamas. Tam reiktų dar kartą sumažinti biudžeto išlaidas.

Iš esmės Baltijos šalių vadovai teisingai daro telkdami dėmesį į biudžeto deficitą. Mat tai bene pagrindinė problema, šiuo metu užkertanti šių valstybių kelią euro link. Baltijos valstybių skolos nedidelės, o ilgalaikės palūkanų normos irgi neatrodo gerai.

Niūrios prognozės

Tiesa, problema gali tapti infliacija, nes šis kriterijus kinta. Vartotojų kainų infliacija šalyje, siekiančioje įsivesti eurą, gali būti tik 1,5 proc. didesnė nei trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių infliacijos rodiklių vidurkis. Būtent šis rodiklis ir pakišo Lietuvai koją 2007 m. Dėl 0,1 proc. per didelės infliacijos (ES šalių vidurkis buvo 2,6 proc., o Lietuvos – 2,7 proc.) mūsų šaliai buvo užtrenktos durys į euro zoną. O sunkmečiu kai kuriose ES šalyse fiksuojama net defliacija. Viena tokių šalių Estija. Tai gali tapti neperžengiama kliūtimi Latvijai ir Lietuvai, kurių vidutinė metinė infliacija gegužę siekė apie 9 proc. Tiesa, ECB neseniai įžiebė naują viltį pranešdamas, kad į geriausių trejetą nebus įtraukiamos valstybės, kuriose fiksuojama defliacija.

"The Economist" prognozuoja, kad Estija šiemet turės 3,7 proc. BVP dydžio biudžeto skylę. Latvijos biudžeto deficitas šiemet sieks 8 proc., 2010 m. – 6 proc., o 2011 m. – 3,8 proc. BVP.

Savaitraščio ekspertai taip pat teigė netikintys, kad ir Lietuvai šiemet ir 2010 m. pavyks išlaikyti mažesnį nei 5 proc. BVP biudžeto deficitą.

Tiesa, yra galimybė, kad Baltijos šalims vis dėlto bus padaryta šiokių tokių nuolaidų. Mat šios valstybės, laikraščio teigimu, pasiekė pritrenkiamų rezultatų, ypač Estija. Jos BVP šiemet veikiausiai smuks 15 proc., tačiau biudžeto deficitas sieks tik kiek daugiau nei 3 proc. BVP. Taip pat ir kitos dvi Baltijos šalys suvaldyti krizei ėmėsi tokių griežtų priemonių, kurios Senojoje Europoje net nebūtų rimtai svarstomos. Šios pastangos vertinamos teigiamai.

Kita vertus galimybė, kad ES nuolaidžiaus, – minimali. Prancūzijos atstovas ECB neseniai yra pareiškęs, kad Baltijos šalims dar per anksti įsilieti į bendros valiutos sąjungą.

B ir C variantai

Sunkmetis privertė gerokai pasitempti ir ES. Tad perspektyva priimti daugiau krizės blaškomų narių tikrai nelabai viliojanti.

Tiesa, jei Estijai vis dėlto nepavyktų 2011 m. įžengti į euro zoną, šaliai tai gali labai brangiai kainuoti, mat tam, kad būtų pasiektas šis tikslas, jau daug investuota. Nepavykus to padaryti, Estijos namų ūkiai veikiausiai pasiduotų panikai ir visus savo indėlius pakeistų į eurus. Tai suduotų stiprų smūgį kronai, o galų gale privestų prie to, kad euras būtų įvestas savavališkai. Kronos į eurus būtų keičiamos dabartiniu kursu. Tiesa, pakeisti visus indėlius iš kronų į eurus Estijai prireiktų finansinės paramos iš užsienio – tam reikėtų apie 3,2 mlrd. eurų.

Kitas galimas variantas – kronos devalvacija. Tačiau tai taip pat privestų prie savavališko euro naudojimo, jis taptų antra arba net pagrindine šalies valiuta.

Tai tiesiogiai paveiktų ir Lietuvą bei Latviją, nes Baltijos šalių ekonomikos glaudžiai susijusios, o mokesčių ir pinigų politika labai panaši. Taigi praėjus keleriems metams po Estijos nesėkmės panašus likimas galėtų ištikti ir šias dvi šalis.

"The Economist" konstatuoja, kad visų trijų Baltijos šalių vyriausybės kol kas griežtai laikosi savo pasirinkto vidinės devalvacijos kurso. Tačiau visuomenės nuomonė esą po truputį keičiasi – Baltijos šalių gyventojai pradeda mąstyti, kad devalvacija galbūt nebūtų tokia skaudi kaip atlyginimų, išmokų ir pensijų karpymas bei mokesčių didinimas. Savaitraščio ekspertai taip pat pradeda abejoti, ar šis kelias teisingas. Devalvavus valiutą, eurais paskolas paėmę gyventojai ir įmonės patektų į nepavydėtiną padėtį, tačiau masinis atlyginimų karpymas duoda tą patį efektą. Tik šiuo atveju pinigai prarandami pamažu, o paskelbus devalvaciją dalis gyventojų lėšų dingtų per naktį.