Vingiuotas kelias į kaimą
Tiek Gintarė, tiek Tomas yra rokiškėnai. „Iš Rokiškio persikėlėme į Kauną, iš Kauno – į Klaipėdą, vėliau – į jos priemiestį, o iš jo – į vienkiemį Klaipėdos rajone, – pasakoja Gintarė, ir iš pasakojimo netrunki pajusti, kad viso šio gyvenimo pokšto sumanytoja yra būtent ji. – Taip, su vyru dažnai pasikalbėdavome, kad gera būtų gyventi arčiau gamtos. Tačiau mano svajonėse visada buvo gyvūnai. Jeigu galėčiau, įsirengčiau visa zoologijos sodą. Alpakos taip pat buvo mano svajonė.“
Ne veltui sakoma: svajok atsargiai. Tarvydavičių svajonė netrukus išsipildė. Išsirinko prieš 120 metų vokiečių statytus trobesius, prie kurių buvo gabalas žemės. „Iš komforto zonos, iš modernių gyvenimo sąlygų nėrėme tiesiai į apleistą ūkį, kuriame ne tik komforto, bet normalių sąlygų gyventi nebuvo, – prisimena Gintarė. – Visi draugai buvo ne tik nustebę, bet klausė mūsų, ką jūs čia darote.“
Įsigijus tokią seną apleistą sodybą, suprantama, kilo daug iššūkių – ją reikėjo susiremontuoti, pradžioje susikurti bent elementarias gyvenimo sąlygas. Tai ilgai trunkantis procesas, kurį jauna šeima atlieka iki dabar ir tai, pasak jų, dar ne pabaiga. Žinoma, šalia visų statybos, remonto darbų, kaip sako pašnekovė, netyčia įkūrė ir ūkį. Vyras metė ugniagesio gelbėtojo darbą Klaipėdoje ir visiškai pasinėrė į ūkininkavimą. Gintarė vis dar dirba reklamos srityje.
Pavadinimą lėmė čiobreliai
Jau pirkdami senąją sodyba pastebėjo, kad aplink driekiasi įvairių rūšių čiobrelių plotai. Tai buvo malonus netikėtumas tiek patiems naujiesiems šeimininkams, tiek vienkiemį apžiūrėti atvažiavusiems draugams. Šie ir pasakė – jūs nusipirkote čiobrelių rojų. Taip ir prilipo pavadinimas.
Į kaimą šeima atsikraustė dviem šunimis ir dviem katėmis. Netrukus „Čiobrelių rojuje“ atsirado ir keturios alpakos, iš kurių viena gana greitai atsivedė jauniklį. Jį pavadino Čiobreliu. „Šalia šių gyvūnų dar apsigyveno ir keli Angoros triušiai, – prisimena Gintarė. – Dar turime vištų savo reikmėms. Pas mus lankosi ir miško gyvūnai, nuolatinės viešnios yra stirnos, svečiuojasi žalčiai. Alpakas pirkome tik sau dėl grožio, malonumo. Šiuo metu jų jau 45. Ketiname ūkį plėsti, norime turėti bent 100 alpakų ir du dvikuprius kupranugarius.“
Taip, tai ne koks juokas, o tiesa – Gintarė svajoja savo ūkyje įkurdinti du kupranugarius. „Kodėl tik užsienyje mes jojame kupranugariais, kad geriau apžiūrėtume apylinkes? Galėtume tai daryti ir Lietuvoje“, – svarsto alpakų ūkio šeimininkė. Pasak jos, juos prižiūrėti nebūtų sunku, nes tai laminių šeimos gyvūnas, o jie gerai pakelia net iki –20 °C temperatūrą, tad bėdos nebūtų, kaip ir su alpakomis, kurios irgi gerai pakelia šaltį. Tik aukštesnius tvartus jiems tektų pastatyti.
Galbūt ir lamų ūkyje atsiras? „Ne, nors ir jų norėčiau, tačiau lamos kitokio charakterio, jos labiau nepriklausomos, jų kitoks bendravimas su žmogumi“, – sako ūkio šeimininkė, kurios galvoje sukasi tiek planų, kad užtektų keliems ūkiams įkurti.
Gražios ir juokingos
Gintarei visada labai patiko jos augintinės. Kaip pati sako, jau senokai užsikrėtė nepagydoma alpakų „liga“. Vyras „apsirgo“ kiek vėliau, gal po poros metų. „Jos tokios protingos, gražios, pūkuotos ir labai juokingos, – apie savo augintinius moteris gali pasakoti nesustodama. – Kiekviena turi savo charakterį, su kiekviena skirtingai reikia bendrauti, jos turi savo hierarchiją, įdomus jų bendravimas. Ateini pas jas į tvartą, pabūni penkiolika minučių ir jautiesi tarsi serialą pažiūrėjusi. Tai ėsdamos susipyksta, nepasidalija šienu, tai vėl taikosi... O kaip džiaugiasi savo alpakiukais! Kai atsiranda kurios nors alpakos naujagimis, būna šventė – visos prie jo eina, apžiūri, pauosto, šokinėja iš džiaugsmo, šaukia kitas, džiaugiasi, kad jų bendruomenė pasipildė, jos juk bandos gyvūnai. Pavieniui neišgyventų, todėl vienos negalima įsigyti, mažiausiai tris keturias. Alpakas labai įdomu stebėti, tačiau reikia su jomis ilgiau pabūti.“
Specialiai alpakoms ūkyje įrengti tvartai, juose šie gyvūnai praleidžia daug laiko, bet ne visą. Net žiemą jie būtinai išeina į lauką, pasivaikščioja ant sniego. Vasarą tvartuose slepiasi nuo kaitros, lietaus. Labiausiai joms nepatinka drėgmė, šlapia žemė. Ėda žolę ir šieną, kuris reikalingas tiek žiemą, tiek vasarą, kombinuotuosius pašarus, būtinai reikia laižalų. Alpaką, kaip ir avį, galima vadinti žoliapjove.
Gydytis veža į Kauną
Vienintelė vieta, kur gydomos alpakos, yra Kaune, jas nuolat prižiūri veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė, turinti be galo didelę darbo su alpakomis patirtį. „Be šios profesionalės būtų sunku, – sako Gintarė, o paklausta, ar alpakos dažnai serga, pasakoja: – Būna komplikuotų gimdymų. Pernai iš penkiolikos penki buvo komplikuoti. Apskritai, apie 20 proc. alpakų jauniklių iki pusės metų neišgyvena.“
Veterinarijos gydytoja J. Autukaitė „Čiobrelių rojuje“ rengia seminarus alpakų augintojams.
Sulig kiekvienu komplikuotu atveju ar tiesiog susirgus alpakos vežamos gydyti į Kauną. Logistika, gyvūnų transportavimo priemonės šiame ūkyje yra labai svarbios. Ne tik keliauti pas gydytoją – jos vežamos į parodas Lietuvoje ir užsienyje. Ne viena Tarvydavičių užauginta ir išpuoselėta alpaka yra pelniusi apdovanojimų.
Ūkio kirpykla
Prieš kiekvieną vasarą alpakos apkerpamos. Jų kailis tankus, šiltas ir labai minkštas. Tad pavasarį ūkyje atsidaro tikra kirpykla. Atvažiuoja kirpimo meistrai iš Lenkijos. „Susipažinome su viena lenkų šeima, kuri gerai išmano šį darbą, nes patys turi alpakų ūkį, – aiškina Gintarė. – Vieną alpaką labai kokybiškai nukerpa per 10–15 minučių. Gražiai sutvarko vilną, nagus ir dantis. Paslaugos kaina nedidelė. Kiek žinau, dabar Lietuvoje daug kas naudojasi būtent šios šeimos paslaugomis. Lietuvių kirpėjų taip pat yra, tačiau jie vieną alpaką kerpa apie valandą, dirba ne taip kokybiškai, o ir kaina daug didesnė.“
Tarvydavičių alpakų vilna yra ne kartą apdovanota kaip labai kokybiška ir graži. Nukirptos vilnos gaminiai paruošiami net tarptautinėms parodoms. Audžiami pledai, gaminamos pagalvės, mezgami įvairiausi mezginiai. Visa vilna sunaudojama, jau pagaminta produkcija sugrįžta atgal į ūkį. Iš likučių arba tiesiog mažiau kokybiškos vilnos, pavyzdžiui, nukirptos nuo alpakų kojų, edukacijų ūkyje metu vaikai gamina įvairiausius kūrybinius darbelius. „Visa vilna pas mus yra panaudojama, niekas neišmetama. Renkama, tik kol kas dar nepanadojama, ir Angoros triušių vilna“, – sako pašnekovė.
Ateini pas alpakas į tvartą, pabūni penkiolika minučių ir jautiesi tarsi serialą pažiūrėjusi. Tai ėsdamos susipyksta, nepasidalija šienu, tai vėl taikosi.
Ypatingi svečiai – vaikai
„Čiobrelių rojuje“ alpakos ne tik auginamos, bet ir dresuojamos: kad mokėtų gražiai elgtis su vaikais, juk čia vyksta nuolatiniai edukaciniai renginiai. „Paprastai visi lankytojai labiausiai bijo, kad alpaka apspjaus, – juokiasi Gintarė. – Tai ir mokome jas, kaip gražiai elgtis, kad vaikai galėtų prieiti ir paglostyti, pabendrauti.“ Šie gyvūnai greitai supranta, ko iš jų norima, tačiau bendraudami greitai pavargsta. Edukacijoje išbūna apie keturias valandas, paskui eina pailsėti, o pas svečius ateina kitos. Štai kodėl ketinama alpakų skaičių padidinti iki 100. Daugėjant edukacinių renginių, alpakos privalo turėti daug pamainos, kad svečiai nuolat būtų užimti. Beje, jos labai empatiškos žmogui, nori bendrauti ir pasiilgta lankytojų, džiaugiasi juos pamačiusios.
G. Tarvydavičienė labiausiai didžiuojasi tuo, kad ūkyje nuolat lankosi autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai. „Jau yra įrodytas alpakų teigiamas poveikis autistams, o ir visiems žmonėms, – pasakoja pašnekovė. – Tuos įrodymus mes patys ir susirinkome – daug bendravome su Klaipėdos universiteto magistrante, kuri rašė darbą apie alpakų poveikį būtent tokiems vaikams. Kartu atlikome tyrimą ir įrodėme, kad šie gyvūnai, o ir pati gamtos bei kitų gyvūnų aplinka, labai prisideda prie geros savijautos. Tai greičiausiai yra vienintelis toks tyrimas Europoje.“
Gintarė pasakoja, kad nuolat sulaukia šeimų su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais. Jiems čia gera, jie bendrauja su alpakomis, jas glosto, juokiasi. Alpakos puikiai jaučia žmogaus emocijas, todėl jos labai nuramina.
Padeda ir draugai
Išplėsti ūkį – daugiau Gintarės svajonė. Dabar visas plotas užima 8 ha, o iš jų 3 ha atiduota tik alpakoms. Kitame plote šeima augina sau įvairių žemės ūkio kultūrų, daržovių. Dalį žemės užima čiobreliai, kurių turi be galo daug rūšių. Šeima parduoda šių augaliukų daigus, patys gamina įvairių produktų, kuriais ūkio užkandinėje vaišina svečius. Pavyzdžiui, greičiausiai vieninteliai Lietuvoje gamina čiobrelių girą, lankytojams siūlo čiobrelių arbatos, čiobrelių kombučios. Artimiausiuose planuose – su lankytojais pažymėti ūkio penkerių metų jubiliejų. Tarsi nedaug, bet žvelgiant, kiek darbų jau atlikta, kiek visko padaryta, – tai tarsi keli dešimtmečiai.
Visus darbus ūkyje, ypač alpakų priežiūros, vyras ir žmona daugiausia atlieka dviese, tačiau yra keturi samdomi darbuotojai – jie patys, viena giminaitė ir viena profesionali virėja, kuri paprastai gamina čiobrelių gaminius ir užkandžius svečiams. „Dažnai prisijungia ir mūsų draugai, – pasakoja Gintarė. – Taip, tie, kurie stebėjosi mūsų gyvenimo iššūkiu, dabar nuolat atvažiuoja, nes jiems čia taip pat patinka. Tačiau pas mus taip nebūna, kad atvažiuotų pailsėti – kas atvažiuoja, tas dirba kartu su mumis. Ir tėvai iš Rokiškio kartais aplanko. Visi mums padeda, nes mato, kiek dirbame.“
Į miestą negrįžtų
Gintarės vyras Tomas kartais ima abejoti, kiek ilgai jiems jėgos leis taip dirbti, tačiau Gintarei tokių minčių nekyla. Priešingai, ji galvoja apie ūkio, edukacijų plėtrą. Apie miestą negalvoja, nors pripažįsta, kad iššūkių gyvenant kaime yra daugiau. „Iki Klaipėdos yra apie 15 km, tad į parduotuvę prireikus greitai nenulėksi, – pasakoja moteris. – Gyvename praktiškai vienkiemyje, artimiausi kaimynai už kokių 2 km, vieni už miško, kiti už upės. Iki pagrindinio kelio – apie 1 km, tad žiemą sniegą nusikasti reikia patiems.“
Apie atostogas šeima jau irgi pamiršo, jie negali išvykti dėl savo gyvūnų. Važiuoja tik ten, kur gali vykti kartu su alpakomis – į parodas. Palikę ūkį kitiems žmonėms, grįžę paprastai randa įvairiausių negandų, todėl palikti ūkį kitiems vengia.
Senąjį namą taip pat dar vis įsirenginėja, tad vien prie jo darbų tarsi pakaktų. O kur dar visas ūkis, edukacijos, lankytojai, vaišės jiems ir vaikų ekskursijos pas gyvūnus, kurie nuolat turi būti dresuojami, kad elgtųsi gražiai. Vis dėlto, kalbėdama apie tokį iš pažiūros alinantį darbą, Gintarė nė akimirkos neabejoja, kad šis jų šeimos gyvenimo pokštas buvo pats geriausias dalykas gyvenime. Pokštas, kuris išlaisvino nuo miesto rutinos, žmonių ir automobilių gausos. Nors, sako Gintarė, jie vis tiek neišvengiamai bendrauja su daug žmonių, tačiau tai visiškai kitoks bendravimas. Čia išlaisvina gamta, graži ir švari aplinka. Ir alpakos.
Naujausi komentarai