Niekas nesureagavo
Maždaug prieš dvi savaites Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS) išplatino pranešimą, kuriame nuogąstauja dėl energetinio šalies pažeidžiamumo. Šių metų sausį fiksuotos rekordinės elektros kainos: „Nord Pool“ biržoje vidutinė elektros kaina siekė daugiau nei 152 Eur/MWh, o tokio lygio kainos nebuvo beveik trejus metus. Didžiausią šio kainų šuolio poveikį pajuto gyventojai ir verslai, pasirinkę su birža susietus planus arba sudarę garantinio tiekimo sutartis.
Pasak jaunųjų ūkininkų, tokios situacijos nebėra vien laikini svyravimai. Jos atskleidžia gilesnę problemą – energetikos politika iki šiol per mažai orientuota į gyventojų, ūkių ir bendruomenių savarankiškumą. Jie įžvelgia ir paradoksą: valstybė skiria milijonus eurų kompensacijoms už brangią elektrą, tačiau tuo pat metu gyventojams ir smulkiesiems bei vidutiniams ūkiams vis labiau ribojamos galimybės patiems pasigaminti elektros energijos: mažinama parama, vis sudėtingėja prisijungimo sąlygos, ribojamos leistinos galios. Jaunimas pastebi, kad tuo pačiu metu derlingose žemės ūkio paskirties žemės teritorijose sparčiai vystomi šimtus hektarų užimantys saulės elektrinių parkai.
Ne išlaidos, o investicijos
Jaunieji ūkininkai pabrėžia, kad nėra prieš atsinaujinančiąją energetiką – jie mano, kad ji yra būtina. Tačiau plėtra turi būti atsakinga ir subalansuota. Didieji saulės parkai derlingose žemėse, šalia gyvenviečių, dažnai vystomi formaliai informuojant bendruomenes, kelia pagrįstų klausimų dėl maisto saugumo, kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, vietos gyventojų teisių ir net nacionalinio saugumo. Jie mano, kad decentralizuota energetika – kai kuo daugiau gyventojų, ūkių ir bendruomenių patys gamina elektros energiją ir ją kaupia – didina atsparumą krizėms, mažina priklausomybę nuo biržos kainų ir realiai stiprina regionus.
Todėl valstybės investicijos į gyventojų ir ūkių galimybes patiems pasigaminti ir kaupti elektros energiją turėtų būti laikomos ne išlaidomis, o strategine investicija. Tai yra investicija į nacionalinį saugumą, regionų gyvybingumą ir socialinį stabilumą. LJŪJS ragina energetikos politiką formuoti taip, kad atsinaujinančioji energetika tarnautų pirmiausia žmonėms, o ne tik stambiems projektams.
Daug nežinomųjų
Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemės yra apie 3 mln. ha. Skaičiai nemaži, tačiau tokioje žemėje labiausiai įsivaizduojame žemės ūkio veiklą – javų pasėlius, cukrinius runkelius, kukurūzus, daržovių plotus ar sodininkystės, gyvulininkystės ūkius. Vis dėlto pastaruoju metu daugėja žemės ūkio paskirties žemės plotų, kuriuose yra įrengiami stambūs saulės elektrinių parkai. Kas keisčiausia – net ir pačiose derlingiausiose žemėse, turinčiose labai aukštus našumo balus.
Ne mažiau keistas ir kitas faktas: nėra statistikos, kiek derlingos žemės užima elektrinės, nes jokiuose teisiniuose aktuose neįtvirtinta būtinybė žemės paskirtį pakeisti, todėl net ir saulės baterijomis užstatyti plotai figūruoja žemės ūkio paskirties žemės statistikoje.
Klausimas, ar tikrai negalima elektrinėms panaudoti prasčiausių, mažiausio našumo žemės plotų, jau seniai svarstomas, tačiau elektrinės kaip dygo, taip ir dygsta. Dar praėjusiais metais Seimo Kaimo reikalų komiteto tuometis pirmininkas (dabar šio komiteto narys) Kęstutis Mažeika įregistravo įstatymo pataisą, kuri leistų saulės ar hibridines elektrines statyti tik ant žemės ūkio paskirties žemės, kurios našumas ne didesnis nei 28 balai (Lietuvoje vidutinis dirbamos žemės našumo balas yra 40). Būta kalbų elektrinių statybos tikslams naudojamų žemių balą mažinti iki 35. Į tai iš karto reagavo Saulės energetikos asociacija: ant tokios 28 balų našumo žemės (daugiausia smėlynai ir pelkės) elektrinių nepastatysi. Jie atsikerta ir kitu klausimu: iki 2030 m. numatyta, kad norimai galiai (4,5 GW) pasiekti reikėtų 840 ha, o tai tik 0,023 proc. dirbamų laukų.
Manau, apie tikrąjį energetinį saugumą būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu daugiau elektros gamintų patys ūkiai, regionų gyventojai.
Reikia decentralizuoti
Energetikai nuolat kalba, kad atsinaujinantieji energetikos ištekliai tiesiogiai didina Lietuvos energetinį nepriklausomumą ir energetinį saugumą. Tačiau su tuo nenori sutikti LJŪJS valdybos narys Vytenis Grigas. Pasak jo, atėjus dienai X pirmiausia ir kentėtų labiausiai matomi didžiausius plotus užimantys saulės elektrinių parkai. „Manau, apie tikrąjį energetinį saugumą būtų galima kalbėti tik tuomet, jeigu daugiau elektros gamintų patys ūkiai, regionų gyventojai. Grėsmė tikrai būtų mažesnė“, – įsitikinęs V. Grigas. Jis ragina visuomenę kvestionuoti Vyriausybės sprendimus, leidžiančius labiau finansuoti stambių saulės elektrinių parkų statybas ir mažinančius finansavimą paprastiems žmonėms, mažiems ar vidutiniams ūkiams.
Tiksliau, finansavimas buvo visiems sumažintas, tik stambiesiems mažiau. „Anksčiau smulkiesiems už 1 kWh finansavimas buvo didesnis, dabar situacija pasikeitusi. Vis mažiau saulės baterijų atsiranda ant pastatų stogų, nes patiems gyventojams iš savo lėšų prisidėti prie įrengimo reikia daugiau, todėl labiau plečiasi parkų plotai. Ataskaitose Europos Komisijai pateikiame bendrą statistiką, kad Lietuvoje plotai plečiasi, nes ataskaitoms tokia statistika naudinga, atitinka Aljanso rekomendacijas. Čia toks žaidimas, nors ES Bendrosios žemės ūkio ir žaliosios politikos nuostatos sako visai ką kita – pirmenybė turi būti teikiama mažiesiems, smulkiesiems. Be to, čia jau ne tik ekonomikos ar žalinimo reikalas, čia jau nacionalinio saugumo klausimas“, – sako LJŪJS valdybos narys.
Patys irgi kalti
Kodėl patys ūkininkai kartais nuosavas žemes ne dirba, ne išnuomoja kitiems žemdirbiams, o pasirašo nuomos sutartis su elektrinių statytojais? V. Grigas mano, kad tai vis dar sovietinis mentalitetas – noras kaip nors gauti daugiau pinigų. Ne vienas ūkininkas pasakoja, kad nuomodamas žemę žemės ūkio veiklai, jis už 1 ha gali gauti 300 eurų nuomos metinį mokestį, o elektrinių statytojai jiems pasiūlo 1 300 eurų ar net daugiau. Išnuomoja negalvodami, kad dirbama žemė turi būti dirbama. V. Grigas tai aiškina ir bendra mūsų šalies situacija: pasak jo, žmonės mato, ką išdarinėja valdžia, tad ir patys galvoja tik kaip daugiau uždirbti, nededant jokių pastangų.
„Dabar pasigirdo siūlymas naikinti mažąsias bendrijas, tad bus dar vienas smūgis. Man net sunku suprasti: ką žmonės galvoja, teikdami pasiūlymus, kaip panaikinti dar vieną mažųjų subjektų gelbėjimosi ratą?“ – retoriškai klausia V. Grigas.
Ribojimai – slidus dalykas
V. Grigas siūlymą apriboti saulės parkams nuomojamos žemės našumo balą vadina labai slidžiu reikalu. „Rizikingas instrumentas, gal atrodo logiškas, tačiau apriboja žmogaus laisvę, kaip elgtis su savo turtu, – svarsto jaunųjų ūkininkų atstovas. – Net pagal Konstituciją jis turi teisę rinktis, ką daryti su savo turtu. Tad siūlymas šia prasme yra abejotinas.“
Žemės ūkio duomenų centras pateikia informaciją, kad Lietuvoje šiuo metu yra apie 30 tūkst. ha apleistų žemės ūkio paskirties žemių. Ar nederėtų būtent tokių nedirbamų žemių panaudoti saulės elektrinių parkams? V. Grigas sako, kad tai būtų gera mintis, bet žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos. „Visi žinome, kaip yra su tokių sklypų paruošimu, išvalymu. Pats esu įsigijęs apleistos žemės ir ją teko susitvarkyti, laiko ir finansų kaštai dideli, techniškai tai labai brangu, nes reikia išrauti kelmus, krūmus, – pasakoja jaunasis ūkininkas. – Be to, kyla savininkų suradimo klausimas, nes jeigu ji apleista, dažniausiai savininkai sunkiai surandami.“
Trūksta sveiko proto
Lietuvos savivaldybės savaip imasi spręsti derlingų žemių išsaugojimo klausimą – kai kurios pačios numato sklypus, kuriuos būtų galima išnuomoti elektrinių parkams. Tačiau kol kas ši praktika pavienė.
Kai kur elektrinių parkų statyba vykdoma buldozeriu. Alytaus rajono žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ jau yra įspėta, kad bus nutraukta 70 ha žemės nuomos sutartis, nes ją nuomos hibridinės – vėjo ir saulės – elektrinės statytojai. Elektrinė čia bus viena didžiausių, o gal ir didžiausia Lietuvoje, ji užims apie 135 ha žemės. „Mūsų dirbamos žemės našumas yra 50–60 balų, tai labai derlinga žemė, bet ant jos statoma elektrinė, – su nuoskauda pasakoja „Atžalyno“ bendrovės pirmininkas Algis Žėkas. – Netoliese yra ir Žuvinto rezervatas, sunku įsivaizduoti, kaip populiacijai atsilieps čia veikiančios vėjo elektrinės.“
Patyręs žemdirbys su skaudančia širdimi žiūri į itin derlingus laukus aplink Panevėžį, Marijampolės apskrityje, kur taip pat žemių derlingumas yra labai didelis, o jose – saulės baterijos. „Nuolat kalbame, kad derlingų žemių Lietuvoje mažėja, jas reikia saugoti, tačiau statybos eina buldozeriu, – apgailestauja A. Žėkas. – Visai neliko sveiko proto. Įsivaizduokite, Kęstutis Mažeika, kuris turbūt tarp politikų vienintelis supranta šią problemą, kelis kartus teikė įstatymo pataisas, kad žemės elektrinėms balas būtų sumažintas – kaip žirniais į sieną!“ Žemdirbio manymu, savivaldybės nieko nepadarys, reikia sprendimų valstybės lygiu.
Galėtų veikti kartu
LR atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatyme, be kita ko, yra ir tokia nuostata: „Jeigu gamintojas žemės sklypą valdo bendrosios nuosavybės teise arba kitokia ne nuosavybės teise, gamintojas pateikia ir žemės sklypo bendraturčių ar savininko sutikimą dėl elektrinės statybos tokiame žemės sklype ir jos eksploatavimo ne mažiau kaip 20 metų.“ Vadinasi, žemė tikrai nebus dirbama porą dešimtmečių. Galima sakyti, kad tikrai tiek laiko, o gal ir dar ilgiau, ji nebus naudojama žemdirbystei. Paradoksas, kad ji vis tiek bus žemės ūkio paskirties žemės balanse, nes įstatymas neįgalioja išnuomojant žemę elektrinių parkams pakeisti jos paskirtį. Deja, niekam ši situacija šiandien nerūpi ir niekas net nebando jos ištaisyti.
Kad vilkas būtų sotus ir avelė sveika, V. Grigas siūlytų steigiant saulės elektrinių parkus naudotis kitų centrinių Europos valstybių, kurios jau turėjo panašių situacijų, patirtimi. Saulės elektrinių plotai derinami su žemdirbyste, ypač su uogininkyste ir sodininkyste. „Ypač pasiteisino su sodais. Viena juosta baterijų, kita juosta vaismedžių, vaiskrūmių, tarkim, šilauogių ar juosta braškių, – pasakoja V. Grigas. – Šis modelis sėkmingas, nes labai sumažėjo laistymo kaštai – tos saulės baterijos neleidžia žemei stipriai įkaisti, yra dalinis pavėsis. Kiek teko bendrauti su ūkininkais, visi sakė, kad šiek tiek sunkiau nuimti derlių, nes ne visa technika gali įvažiuoti į sąlygiškai siaurus tarpus, technika turi būti mažesnė, tačiau tam kuriama naujų standartų technika, kuri problemą panaikins. Žinoma, ir Lietuvoje šis modelis tiktų, nors tai yra didesnės investicijos, reikia naujos technikos, o ir veikla reikalauja didesnio, visapusiškesnio išmanymo dviejose srityse.“
Tokią veiklų suderinamumo iniciatyvą žada pateikti ir LJŪJS, tačiau kol kas jie mato ir daugiau neatidėliotinų veiklų. Kita vertus, jauniesiems ūkininkams paskelbus savo pranešimą apie dirbamų derlingų laukų mažėjimą dėl saulės elektrinių parkų statybos, į tai sureagavo tik žiniasklaida. Iš politikų jokių atgarsių nesulaukė, matyt, problema nepasirodė įdomi.
Suteiks daugiau galimybių
LJŪJS yra Europos jaunųjų ūkininkų organizacijos CEJA narė, o V. Grigas net dviejose CEJA civilinio dialogo darbo grupėse visai neseniai buvo paskirtas ekspertu. Ką tai duos Lietuvai? Pasak V. Grigo, vienoje iš grupių kalbama apie Bendrąją žemės ūkio politiką ir apie tai, kad visos šalys daugiau dėmesio skirtų ne saulės parkų statybai, o fizinių asmenų ar smulkiųjų ūkių apsirūpinimui elektra.
Tai, kad šiose grupėse dirba Lietuvos ekspertas, suteikia vilčių, nes ten bus kalbama ir apie Lietuvos problemas. Galbūt bus net kreipiamasi pagalbos sprendžiant mūsų valdžiai sunkiai įkandamus uždavinius. Bet kokiu atveju, LJŪJS ir toliau žada būti ta rakštimi, kuri nuolat primins biurokratams, kad reikia atsižvelgti ir į smulkiuosius, mažiausiuosius rinkos dalyvius, o ne tik atliepti stambiųjų ir jų lobistų interesus.
Jeigu nuomojama valstybinė žemė
Kitaip yra su valstybine (ne privačia) žemės ūkio paskirties žeme, kuri yra nuomojama žemdirbiams.
Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) mus informavo, kad šiuo metu išnuomotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės bendras plotas yra 203 461 ha.
Kontrolę, patikrinimus, ar žemė naudojama pagal nustatytą žemės ūkio paskirtį, o nuomininkai vykdo įsipareigojimus, kuriems buvo pasirašyta nuomos sutartis, vykdo NŽT, savivaldybės ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija. Tačiau pažymėtina, kad Atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymo 49 str. 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose, gavus žemės sklypo savininko sutikimą saulės šviesos energijos elektrinėms įrengti žemės ūkio paskirties žemėje, žemės paskirties keisti nereikia.
Taigi, jeigu elektrinę norima įrengti nuomojamoje valstybinėje žemės ūkio paskirties žemėje, būtinas valstybinės žemės patikėtinio, su kuriuo sudaryta nuomos sutartis (NŽT ar savivaldybės), sutikimas, t. y. nuomininkas turi kreiptis į NŽT (arba į kitą valstybinės žemės patikėtinį, su kuriuo sudaryta nuomos sutartis) su prašymu tikslinti nuomos sutartį, joje numatant saulės elektrinės statymo ir jos išmontavimo pasibaigus nuomos sutarties terminui sąlygas. Taip pat pažymėtina, kad laikinai įrengiama saulės elektrinė turi būti susijusi su žemės ūkio veiklos vykdymu tame žemės sklype.
Jeigu elektrinę norima įrengti savo privačiame žemės ūkio paskirties žemės sklype – sutikimo nereikia.
Parduodami valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypai yra tik iki 3 ha ploto. Įsigyti didesnį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą nėra leidžiama. Įsigyti privatų didesnį žemės ūkio paskirties žemės sklypą galima. Tačiau visais atvejais galioja bendra taisyklė: bendras asmens kartu su susijusiais asmenimis nuosavybės teise valdomas žemės ūkio paskirties žemės (valstybinės ir privačios) plotas negali viršyti 500 ha, rašoma atsakyme redakcijai.
Naujausi komentarai