Privačios medicinos įstaigos pastebi, kad Lietuva diskriminuoja savo šalies pacientus, todėl kyla pavojus, jog jie gydytis vyks į užsienį. Taip valstybinės sveikatos draudimo bendrovės savo pinigus eksportuos į kitų ES narių biudžetus.

Ribojimas: Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas L.Paškevičius įsitikinęs, kad dabartinė sveikatos apsaugos tvarka tik formaliai suteikia laisvę rinktis iš privačių ir valstybinių įstaigų.

Prieš metus įsigaliojusi ES direktyva numato, kad pacientai galės rinktis kitose ES valstybėse teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, o valstybės narės savo šalies pacientams privalės už jas kompensuoti. Iki kitų metų balandžio 25 d. direktyvos nuostatos turi būti perkeltos į nacionalinę teisės bazę. Tačiau privačios gydymo įstaigos tikina, kad Lietuva dar nėra tinkamai pasirengusi įgyvendinti direktyvą, o privačias medicinos paslaugas pasirinkusių pacientų diskriminacija gali paskatinti juos vykti į kitas Europos šalis gauti medicinos paslaugų.

Apie direktyvą ir privačių įstaigų nuogąstavimus kalbiname Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentą, Medicinos turizmo asociacijos "Medicinos Lietuva" prezidentą Laimutį Paškevičių.

– Visuomenė apie galimybę gydytis užsienyje ir iš savo valstybės gauti kompensaciją dar žino menkai. Ar ir užsienyje su tuo susiduriama?

– Nuo 1998 m. ES Teisingumo Teisme įvyko apie 10 teismo procesų, kai pacientams, gavusiems medicinos paslaugų kitoje valstybėje narėje arba ten pirkusiems medicinos priemones ir gimtojoje šalyje pateikusiems sąskaitas draudimo bendrovėms, šios atsisakydavo kompensuoti išlaidas. Bendrovės teigdavo, kad tai yra gyventojų asmeninis reikalas, esą gimtojoje šalyje išlaidos būtų kompensuojamos. Tačiau teismas šiose bylose pabrėžė, kad ES valstybės kompensuoti savo piliečiams kitose ES valstybėse patirtas medicinos paslaugų išlaidas privalo.

Vis dėlto žmonės savo teisių šioje srityje dar nežino.

– Ar tai reiškia, kad draudimo bendrovės neinformuoja gyventojų apie galimybę gydytis užsienyje ir paprasčiausiai jų patiriamų išlaidų nekompensuoja?

– Įprastai valstybinės sveikatos draudimo bendrovės, pavyzdžiui, ligonių kasos, informuoja pacientus apie galimybę gauti būtinąsias medicinos paslaugas laikinai išvykstantiems į ES, Europos ekonominės erdvės (EEE) šalis nares ir Šveicariją bei sulaukti atlyginimo už jas. Tačiau apie teisę kreiptis į šias valstybes planinių medicinos paslaugų ir sulaukti, kad už jas būtų sumokėta, gyventojai paprastai neinformuojami. Todėl tokia galimybe nepasinaudoja, o už gautas paslaugas susimoka patys.

Kai Teisingumo Teismo praktikoje buvo pastebėta, kad bylos kartojasi, o žmonės nesinaudoja savo teisėmis ir galimybėmis gydytis svetur, iškilo poreikis informuoti visuomenę ir parengti direktyvą "Dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas". Direktyva nurodo, kad žmogus turi teisę važiuoti iš vienos ES ir EEE narės į kitą, gauti ten sveikatos priežiūros paslaugų tiek valstybinėse, tiek privačiose medicinos įstaigose ir sulaukti, kad už jas bus sumokėta iš nacionalinių sveikatos draudimo fondų – tiek valstybinių, tiek privačių sveikatos draudimo bendrovių.

– Skamba ypač palankiai. Kodėl tuomet prabylama apie lietuvių diskriminavimą gimtojoje šalyje?

– Reikėtų pabrėžti dvi svarbias problemas. Žmogus, išvykęs į kitą šalį, ten gali naudotis tiek valstybinių, tiek privačių sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, ir už tai turi sumokėti gimtosios šalies valstybinės bei privačios sveikatos draudimo bendrovės. Tačiau Lietuvoje pacientai, besikreipiantys stacionarinių paslaugų į privačias medicinos įstaigas, yra diskriminuojami, nes už gautas paslaugas negauna kompensacijų iš ligonių kasų, nors ir moka sveikatos draudimo įmokas į Privalomojo sveikatos draudimo fondą. Taip yra dėl to, kad ligonių kasos pagal galiojančią Sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką nesudaro sutarčių su privačiomis gydymo įstaigomis.

– Tai reiškia, kad Lietuvoje privačiose įstaigose stacionaruose besigydantis žmogus turi mokėti visą paslaugų kainą iš savo kišenės, o užsienyje – nemokėti nieko?

– Iš esmės gali taip įvykti.

– Ar dabar visi masiškai bėgs gydytis į užsienį? Kaip tai gali atsiliepti šalies pacientų apsisprendimui gydytis čia ar svetur?

– Jei, pavyzdžiui, Lietuvos paciento netenkina ilgos paslaugų laukimo eilės, aptarnavimo kultūra ar dažnia nepatogumų sukelianti atsidėkojimo vokeliuose praktika valstybinėse įstaigose, jis paprastai kreipiasi į privačią. Tačiau jei privačioje gydymo įstaigoje gautų paslaugų pacientui nekompensuos ir jis turės visą operacijos kainą mokėti iš savo kišenės, jis apsvarstys galimybę kreiptis į kitoje ES valstybėje esančią privačią gydymo įstaigą. Juk joje bent dalį gydymo išlaidų ta pati Valstybinė ligonių kasa padengs. Tad, užuot gydęsi privačiose įstaigose ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigus palikę Lietuvoje, įsigaliojus direktyvai, dalis šalies pacientų išvažiuos į kitas ES šalis ir tuos pinigus paliks ten. Kitaip tariant, dėl neišmintingų šalies biurokratinių institucijų veiksmų eksportuosime lėšas.

– Tačiau ar daug Lietuvos pacientų ryšis vykti medicinos paslaugų į kitas valstybes?

– Europos Komisijos tyrimai rodo, kad gyventojai linkę gauti medicinos paslaugas arčiau gyvenamosios vietos, ir tai visiškai suprantama. Tyrimas rodo, kad ir Lietuvoje, ir ES vidutiniškai apie 4 proc. gyventojų per pastaruosius metus naudojosi medicinos paslaugomis kitoje ES valstybėje, nors tai daryti būtų linkę kur kas daugiau žmonių. Sulaikyti pacientus Lietuvoje gali iš esmės tik paslaugų kainų skirtumai ir kelionės išlaidos. Direktyvoje nurodyta, kad pacientas negali "užsidirbti" iš kompensacijos už kitoje valstybėje gaunamas medicinos paslaugas. Tai reiškia, kad pacientas už paslaugas svetur gaus tokio dydžio kompensaciją, kokią gautų gimtojoje šalyje. Tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvoje paslaugų kainos yra keletą kartų mažesnės nei ES valstybėse senbuvėse. Taigi į Vokietiją operuotis išvykęs lietuvis gaus lietuviško dydžio kompensaciją, kuri nepadengs svetur teikiamos paslaugos išlaidų. Todėl už paslaugą Lietuvos pacientui reikės papildomai primokėti.

– Kokias kompensuojamas paslaugas pacientai gali gauti užsienyje?

– Užsienyje pacientas gali sulaukti, kad bus sumokėta už ambulatorines ir dienos chirurgijos paslaugas – tokias paslaugas, kurios nereikalauja pacientų ligoninėje laikyti pernakt. Svarbu pabrėžti, kad užsienyje kompensuojamos tik tos paslaugos, kurios kompensuojamos ir gimtojoje šalyje. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje grožio chirurgijos operacijos nekompensuojamos, tai ir už užsienyje atliktą plastinę operaciją valstybė nemokės. Taip pat direktyva netaikoma organų transplantacijos paslaugoms, skiepijimo programoms ir pan.

– Ar nesibaiminate, kad kainų skirtumai pacientų nesulaikys ir šie jūsų minėtų paslaugų išvyks gauti į užsienį?

– Privačios įstaigos šios direktyvos nesibaimina. Nebijome, kad mūsų pacientai išvyks iš šalies, kur dalis paslaugų išlaidų kompensuojamos, mes pripratę konkuruoti. Mūsų preliminariais vertinimais, pacientų ne prarasime, o sulauksime daugiau jų iš kitų ES valstybių.

Mes kaip tik manome, jog ši ES direktyva privers susimąstyti sveikatos politikus ir atsakingų valstybės institucijų pareigūnus, kad būtina sudaryti galimybes šalies pacientams rinktis Lietuvos privačių gydymo įstaigų stacionarines paslaugas, gauti ligonių kasų kompensacijas ir nebūti diskriminuojamiems kitų šalių pacientų atžvilgiu.

– Įtaka šalies pacientams aiški. O ar sutarčių su privačiomis įstaigomis nebuvimas kaip nors atsilieps užsienio pacientų srautams į Lietuvą? Juolab kad vis dažniau prabylama apie medicinos turizmą kaip vieną mūsų šalies prioritetų.

– Jeigu valstybė sudarytų daugiau sutarčių su privačiomis įstaigomis dėl stacionarinių paslaugų, pailgėtų paslaugų sąrašas, į privačias įstaigas atvažiuotų daugiau pacientų iš užsienio, taip pat iš kitų valstybių sveikatos draudimo fondų būtų pritraukiama papildomų finansų į Lietuvos sveikatos sektorių. Šie pinigai atitektų Lietuvos pacientams.

– Tad dėl kokių priežasčių valstybė nenori, kad stacionarinės paslaugos privačiose įstaigose būtų kompensuojamos ir pritrauktų į šalį pinigų?

– Ūkio ministerija medicinos turizmą palaiko, ji suinteresuota į Lietuvą pritraukti finansinių išteklių. O Sveikatos apsaugos ministerija elgiasi labai atsargiai: prisidengia neva padidėsiančiomis eilėmis gydymo įstaigose ir tuo, kad paslaugos taps ne tokios prieinamos vietos pacientams. Tačiau iš esmės situacija nesunkiai paaiškinama: Sveikatos apsaugos ministerija yra steigėja ir savininkė didelės dalies valstybinių ligoninių, teikiančių stacionarines paslaugas, taip pat ji yra steigėja Valstybinės ligonių kasos, per kurią dalijami pinigai ministerijai pavaldžioms gydymo įstaigoms. Todėl ministerija visai nesuinteresuota konkurencija sveikatos priežiūros sektoriuje.

– Minėjote valdžios nuogąstavimus dėl pailgėsiančių eilių. Jei stacionarinės paslaugos privačiose įstaigose vis dėlto būtų kompensuojamos, dauguma lietuvių, matyt, gydytis liktų šalyje. Be to, atvyktų pacientų iš užsienio. Ar tikrai visiems užtektų vietų gydymo įstaigose?

– Jei į šalį atvažiuos daug pacientų iš užsienio, bus steigiama naujų įstaigų. Tai normalus rinkos dėsnis: į didėjančią paklausą reaguoja paklausa.

Be to, kaip rodo Anglijoje atliktas tyrimas, medicinos turistai šalyje palieka dvigubai daugiau pinigų nei paprasti turistai. Juolab kad medicinos turistai paprastai atvyksta su juos lydinčiais žmonėmis, kurie ilgiau besisvečiuodami papildo šalies biudžetą. Tie pinigai patektų į privalomojo sveikatos draudimo fondą, taip pat į valstybinį sektorių medicinos paslaugoms kompensuoti.

Nors tikrai nemanau, kad srautai labai išaugtų. Šiuo metu tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų paklausa nedidelė, jos sudaro tik 1 proc. visų sveikatos sektoriaus viešųjų išlaidų sveikatos priežiūrai. Prognozuojama, kad įgyvendinus direktyvą pacientų migracija išaugs mažiau nei 1 proc.

Lietuviams nereikėtų perdėtai jaudintis ir dėl to, kad mes ES esame mažai žinoma šalis. Mūsų šalies vardas nėra toks kokybės garantas, pavyzdžiui, kaip Vokietijos ar Šveicarijos. Vargu ar nebūdamas tikras dėl medicinos paslaugų kokybės patikėsi savo sveikatą užsienio gydytojams, net jei paslaugos kainuoja perpus pigiau.

– Kokia tuomet užsienio patirtis, kalbant apie sutartis su privačiomis įstaigomis dėl stacionarinių paslaugų?

– Dauguma ES šalių privačių įstaigų sutartis dėl kompensuojamų stacionarinių paslaugų turi. Iškalbingas faktas: Lietuvos privačios įstaigos stacionaro lovų turi 3 iš 1 tūkst. visų – valstybinių ir privačių – stacionaro lovų. O ES šalių vidurkis yra 280 privačių stacionaro lovų iš 1 tūkst. visų stacionaro lovų. Lietuva pagal šį rodiklį yra paskutinė ES. O paskui dar kalbama, kad siekiame ES rodiklių sveikatos priežiūros sektoriuje.

– Kada planuojama išspręsti sutarčių su privačiomis įstaigomis problemą?

– Pernai priimtu ydingu teisės aktu sveikatos apsaugos ministras užkirto kelią bet kuriai privačiai įstaigai sudaryti sutartį su Valstybine ligonių kasa dėl stacionarinių paslaugų kompensavimo šalies pacientams. Paradoksalu, kad pagal patvirtintą naują tvarką Valstybinės ligonių kasos išvada, sudaryti ar nesudaryti sutartis su privačia gydymo įstaiga, priklauso nuo kitų stacionarines paslaugas jau teikiančių valstybinių gydymo įstaigų sprendimo. O tai nesuderinama su sąžiningos ir skaidrios konkurencijos principais bei sąlygomis. Vis dėlto esu tikras, kad šis ministerijos interesų konfliktas ir konkurencijos ribojimas artimiausiu metu turi būti išspręstas. Tik tuomet Lietuvos gyventojai turės ne tik formalią teisę rinktis gydymo įstaigą ar gydytoją, bet ir realią laisvę, pagrįstą paslaugų kompensavimu.