„Ekonominis aktyvumas auga, bet labai nežymiai. Lietuvos eksportas į Taivaną sudarė mažiau nei 0,1 proc. viso Lietuvos eksporto, bet matome, kad augimas yra pakankamai reikšmingas – siekia apie 50–60 proc. Tai turbūt lėmė Taivane išaugusi tam tikrų Lietuvos prekių paklausa dėl plačiai nuskambėjusio mūsų sprendimo atidaryti atstovybę. Taivanas netgi jautė tokią moralinę pareigą mums padėti. Buvo tokių atvejų, kai į Kiniją neįleistos prekės vėliau atsidūrė Taivane“, – priminė ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Kinijai griežiant dantį ant Lietuvos, nemažą dalį prarastų produktų importuojama iš Taivano ir kitų Azijos šalių.

„Nemažai taip – įvairūs regentai, cheminiai produktai, mediena. Maisto produktai taip pat atranda nišą, bet ten dar yra tam tikrų iššūkių. Tikimės, kad gavus leidimus tas srautas truputį paaugs. Gal procentiškai skaičiai atrodo nemaži, bet ta rinka vis dar tokia nedidelė. Lietuvos eksportas į Pietų Korėją yra tris keturis kartus didesnis nei į Taivaną nors šalių dydžiai skiriasi tik apie du kartus. Tai reiškia, kad mes nebuvome tos [Taivano] rinkos įvertinę“, – teigė Ž. Mauricas.

Azijos šalys kitaip žiūri į tarptautinį verslą nei Vakarų valstybės.

„Kalbant apie maisto produkciją, kiša koja visi sertifikavimo klausimai, nes tos šalys nėra tiek atviros, kiek Vakarų šalys. Azijoje verslas yra daromas iš viršaus į apačią – pradedama nuo politinio lygmens ir tada nuleidžiama į verslo lygmenį“, – aiškino ekonomistas.

Susitikimai, Taivano atstovų atvykimai į Lietuvą, diplomatinių santykių tvirtinimas turi nemažai įtakos ir dvišalei ekonomikai.

„Tai turi nemažai įtakos ir matome, kad ten ledai jau prasilaužė. Verslas su politika ten šoka tango. Prisiminkime Japonijos atvejį, kai „Hitachi“ norėjo vykdyti Visagino atominės elektrinės projektą, žadėjo aukso kalnus. Tam projektui neįvykus mūsų santykiai su Japonija didelio proveržio nepasiekė. Tos šalys nėra ES, nėra ir JAV, kur pakankamai lengva vystyti ekonominius santykius. Jose daug biurokratijos ir į tas rinkas nėra taip lengva patekti. Į Kinija patekti yra dar sunkiau. Ten jau reikia netgi dešimtmečių santykių gerinimo. Taivanas galbūt bus greičiau, bet tam taip pat reikia laiko“, – aiškino Ž. Mauricas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ekonomistas įvardino du būdus, kuriais galima sudominti Azijos šalių verslininkus savo prekėmis. 

„Nereikėtų turėti didelių lūkesčių, nes tose šalyse procesai vyksta lėčiau ir dėl to dauguma ES šalių turi neigiamą prekybos balansą, tame tarpe ir Lietuva, kuri turi neigiamą prekybos balansą su Japonija, Pietų Korėja, Taivanu ir Kinija. Tai reiškia, kad mes iš jų daugiau perkame, bet į ten eksportuoti yra sudėtinga. Pralaužti tuos ledus galima, bet tada turi kažką labai reikšmingo pasiūlyti, tarkim technologijas ar kažką, ko tos šalys neturi. Arba turi tartis su tų šalių politiniu verslo elitu ir tada galima tikėtis didesnio eksporto“, – kalbėjo Ž. Mauricas.

Nors lietuviškų prekių eksportas į Kiniją sumenko, kiniškų prekių importuojame daugiau nei prieš tai. Anot Ž. Maurico, Kinija yra „pasaulio fabrikas“ ir nuo jos mes niekur nepabėgsime.

„Kinija žiūri savo interesų – jie atsisakė iš mūsų importuoti prekes, kurias jie lengvai gali pakeisti prekėmis iš kitų šalių, t. y. mediena, maisto produktai. Lietuviški produktai, kurių jie negali pakeisti, yra toliau eksportuojami į Kiniją. O iš Kinijos importuojame prekes kaip ir visas likęs pasaulis. Kinija yra pasaulio fabrikas ir tam tikrų kategorijų prekės išimtinai yra gaminamos tik Kinijoje. „Made in China“ jau tapo etalonu. Mes Kinijos neišvengsime, jei neimportuosime tiesiogiai, tos prekės pas mus atkeliaus per kitas šalis, pvz. Lenkiją“, – komentavo Ž. Mauricas.

Nenorėdama nukentėti ekonomiškai Lietuva turėtų atsargiau elgtis pasaulio politinėje arenoje bei mažiau kritikuoti Kiniją, sakė Ž. Mauricas. Pasaulio ekonomikos centru vadinama Kinija gali Lietuvai pridaryti nemažai problemų, nes turi daug įtakos kitoms su ja prekiaujančioms šalims.

Kinija yra pasaulio ekonomikos centre, ypač pramonės sektoriuje. Dėl to ta politika mums nėra naudinga ir gali atnešti žalos.

„Su Kinija, manau, kad mes labai rizikuojame, nes ji yra pasaulio fabrikas ir mes galbūt nesitikėjome ir pilnai neįvertinome, kad jie taip agresyviai imsis ginti savo interesus, bandys mus išstumti iš pasaulinių gamybos grandinių. Nepaisant pas juos esančio režimo, jie vis tiek yra svarbus ekonominis vienetas, nepalyginamai svarbesnis už Rusiją, kuri apskritai yra tik žaliavas eksportuojanti šalis. Tuo tarpu Kinija yra pasaulio ekonomikos centre, ypač pramonės sektoriuje. Dėl to ta politika mums nėra naudinga ir gali atnešti žalos. Kinija yra pagrindinė net ir Taivano prekybos partnerė – jie daugiausiai eksportuoja ir importuoja iš Kinijos. Jeigu atvyks tarptautinė įmonė, kad ir iš to paties Taivano, ir norės Lietuvoje statyti fabriką, o Kinija sakys nestatykite, tai jie ir nestatys. Jie statys Latvijoje arba Lenkijoje. Šis dalykas yra didžiausia rizika Lietuvai. Arba mes tada turime susirasti daug draugų ir mus turi užstoti kitos šalys, bet kol kas to nesimato, arba mes turėtume kažkaip tą situaciją švelninti, kad užsimirštų ir to išstūmimo nebebūtų“, – samprotavo Ž. Mauricas.