– Kaip 2025 m. įsivaizdavote jų pradžioje ir kaip jie baigėsi?
– Jei vertintume mūsų oficialias prognozes, pateikėme jas visai taikliai. Spalio mėnesį atnaujinome prognozes iki 2,7 procento metinio augimo ir galiausiai tokį skaičių ir matėme.
Bet vis dėlto tie metai nebuvo tokie, kad viskas būtų aišku ir viena kryptis vyktų tik aukštyn – pokyčių ir atskirų sektorių pasikeitimų buvo, o situaciją iš tiesų vertinau gerokai pesimistiškiau. Rinka siuntė rezervuotus signalus. Matėme pasikeitusią pramonės dinamiką.
Jeigu pramonė metų pradžioje, pirmąjį pusmetį, pradėjo sėkmingais ir spartaus augimo akordais, tai trečiasis ketvirtis buvo pakankamai lėtas. Netgi metinio augimo prasme pastebėjome keletą mėnesių, kai pramonė realia apimtimi pagamino mažiau nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Pastebėjome keletą mėnesių, kai pramonė realia apimtimi pagamino mažiau nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Tai siuntė savotišką nerimo signalą, kad stringa tas mūsų į išorę orientuotas pagrindinis lokomotyvas, kuris Lietuvai yra be galo svarbus ilgalaikėje perspektyvoje. Buvo sunku suprasti, ar tai yra kažkoks lokalus priežastingumas, ar didžiųjų gigantų savotiški strateginiai ėjimai – pavyzdžiui, trąšų gigantė buvo sulėtinusi savo apsukas. Vėliau savo produkciją atnaujino.
Ar tai buvo rimtesnis signalas apie struktūrines problemas, kurios jau kurį laiką stebimos mūsų kertinėje eksporto rinkoje – Vokietijoje, ir tas užkratas jau liečia ir mus? To aiškumo iki galo nėra matyti iki šiol.
Vokietija vis dar neišjudėjo į energingesnę atsigavimo trajektoriją, kalbant apie pramonę. Vis dar yra rezervuotumo, kalbant apie ateities perspektyvas. Bet iki šiol Lietuvos eksportuotojams labai sėkmingai pavyko auginti produkciją ir naviguoti tokiomis aplinkybėmis, kai kertinė rinka neauga. Lietuva yra dėkingoje pozicijoje, nes nemažai eksportuojame į dinamiškas kaimynes – tiek Latviją, tiek Estiją.
Estija jau atsispiria nuo dugno. Latvija išlieka tokioje drungnoje situacijoje, o Lenkija yra pakankamai dinamiška ir optimistiškai ateitį vertinanti kaimynė.
– Kokie šie metai atrodo dabartinėmis akimis?
– 2026 m. turi keletą netipinių aspektų, kurie formuoja savotišką lūkestį apie šiuos metus – juos pradedame vienu procentiniu punktu didesnėmis palūkanų normomis, kalbant apie Europos centrinio banko pinigų politikos startą, nei prieš metus.
Atitinkamai palūkanų normų srityje tiek finansų dalyvių lūkesčiai, tiek ateities sandorių iliustracija nerodo kažkokių nuokrypių.
Šie metai bus labai nuobodūs – palūkanų normos turėtų išlikti stabilios.
Šie metai bus labai nuobodūs – palūkanų normos turėtų išlikti stabilios. Tą patį komunikuoja ir Europos centrinio banko vykdančiosios tarybos nariai, apsidrausdami dėl infliacijos, dėl realios ekonomikos ir realių signalų.
Bet tai jau yra svarbus veiksnys ekonomikos dalyviams, planuojantiems šiuos metus, nes palūkanų normų stabilumas yra lemiantis signalas, kad nesikeis paskolų aptarnavimo našta – ji išliks santykinai palanki, nes palūkanų normos yra sumažėjusios, o Baltijos šalyse tas sumažėjimas yra pakankamai reikšmingas.
Atitinkamai tai leis tęsti praėjusiais metais įsibėgėjusį ciklinį atsigavimą. Palankią aplinką formuos nekilnojamojo turto rinka – kaip matėme, jau praėjusiais metais ji buvo itin aktyvi sandorių skaičiumi: pasiektas antras didžiausias dydis per pastaruosius porą dešimtmečių. Iš tikrųjų ta tąsa vyks ir šiemet.
Ekonomistai šiek tiek labiau sunerimę, ar neįsivyraus tam tikri kaitimo simptomai ekonomikoje, kurie gali pasireikšti netvaria būsto, paslaugų ir prekių kainų dinamika, pertekliniu vartojimu ir atitinkamai vienkartiniais stimulais, prisidėsiančiais prie didesnio bendrojo vidaus produkto rezultato, kurį jau ateinančiais laikotarpiais bus labai sunku pranokti.
Šios disbalansų rizikos šiemet yra paaštrėjusios. Nerimą kelia ir tai, kad Lietuvos banko pasikartojančių sandorių būsto kainų indeksas rodo dviženklį metinį augimo tempą, o Registrų centro būsto kainų indeksas per metus yra pakilęs virš vienuolikos procentų. Fiksuojamas spartėjimas rodo, kad rinka yra itin ištroškusi būsto pasiūlos.
Rinka yra itin ištroškusi būsto pasiūlos.
Vertinant būsto statytojų pozicijas, jie, matyt, žvelgia į situaciją labai atsargiai – šis paūmėjimas gali būti laikinas, o prisiimti dideles projektų apimtis būtų gana rizikinga, turint omenyje, kad situacija ateinančiais ar dar kitais metais gali būti gerokai vangesnė.
Iš tiesų neramu, ar pakaks būsto pasiūlos tam, kad rinka neišsibalansuotų ir būsto įperkamumo rodikliai nesubjurtų. Kaip žinia, jiems subjurus, nukenčia pirmojo būsto pirkėjai – jaunos šeimos, kurios neturi galimybių vytis taip sparčiai augančių kainų.
– Kaip mūsų ekonomika atrodo kaimynių šalių kontekste?
– Anksčiau būdavo, kad būsto rinka savotiškai šliaužia paskui Estiją ir Latviją. Kadangi dabar mūsų namų ūkių tiek lūkesčiai yra šviesesni, tiek finansinė sveikata ir perkamosios galios kitimas palankesni, iš tikrųjų būsto rinka įsibėgėjo sparčiau.
Kita vertus, palūkanų normų poveikio reaktyvumas dėl sveikesnės pastarųjų penkerių metų raidos rezultatų buvo jaučiamas ir sutiktas gerokai energingiau negu kaimyninėse valstybėse.
Natūralu: kai ekonomika neauga ir kiti makroekonominiai rodikliai nėra tokie šviesūs, jie veikia lūkesčius, kurie taip pat programuoja namų ūkių elgseną, todėl tokio pakilimo ar atsigavimo išvystyti nepavyksta.
Lietuva šiuo atveju yra energingai į palankius signalus reaguojanti ekonomika. Tiesiog dabar reikėtų stengtis išlaviruoti ir nenusimušti nuo tvarios trajektorijos bėgių.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai