Maisto produktų gamintojai nenori rizikuoti dėl kiekvieno užsieniečio, todėl stengiasi. Jei į jogurtą užsiprašoma daug uogų – prašom, bus, sako maisto ekspertas Raimondas Balbieris. O gaminti Lietuvai, anot jo, bandoma kuo pigiau.

LRT radijo laidos „Ryto garsai“ redakcija nusipirko jogurtų ir pabandė patikrinti, ar teisingi gandai, kad Lietuvai skirta produkcija prastesnė už eksportuojamą į kitas šalis.

Konsistencija pakinta išplovus įrenginius

Kai lietuviški pieno produktai buvo uždrausti išvežti į Rusiją, dalis jų atsirado Lietuvos prekybos centrų lentynose. Internete galima buvo pamatyti eksperimentą, kaip skiriasi produktai, skirti Rusijos ir Lietuvos rinkai. Eksperimentą atlikusio vyro nuomone, eksportui skirtame jogurte daugiau vyšnių, jis tirštesnis.

LRT radijo laidoje „Ryto garsai“ kalbintas R. Balbieris sako, kad toks skirtumas gali atsirasti išplovus įrengimus. „Plaunant lieka kažkiek vandens. Kai paleidžiama partija, vanduo nedingsta, ir gaminys šiek tiek atsiskiedžia. Taip pat dozatoriai iš pradžių truputį kitaip suveikia“, – aiškina R. Balbieris.

Jo nuomone, gali būti, kad kontrolė, kuri tikrina kokybę, pirmą partiją paliko Lietuvai, o kitos partijos jau buvo skirtos užsieniui. „Gamyboje tai dažna. Viskas yra valgoma, tik galbūt ne taip atrodo“, – kalba ekspertas.

Laikomi esant netinkamai temperatūrai

„Vilkyškių pieninės“ atstovai teigia, kad konsistencija gali priklausyti ir nuo to, kaip jogurtas laikomas parduotuvėje. R. Balbieris su teiginiu sutinka – laikymo sąlygos labai svarbios, o prekybos centruose būna daug pažeidimų. Pasak jo, temperatūra šaldytuve turi būti 2–6 °C, tačiau būna  8–10 °C.

„Net ir tinkamai atvežtas jogurtas laikomas sandėlyje. Paprastai prekybos centrų sandėliuose šaldytuvų nėra. Jei jogurtai ten pabūna ilgiau, ima veistis bakterijos – jos gyvas organizmas. Ir jogurtas tirštėja, paskui gleivėja. Vyksta senėjimo, rūgimo procesas“, – aiškina maisto technologas.

Lietuvoje svarbiausia – kuo pigiau

Iš Rusijos rinkai skirtos produkcijos Lietuvos parduotuvėse likę nedaug. „Ryto garsų“ redakcija skirtingose parduotuvėse nusipirko du „Vilkyškių pieninės“ jogurtus su agrastais. Ant pakuotės nurodyta sudėtis – vienoda. Galiojimo laikas šiek tiek skiriasi, bet abu gaminiai dar galioja.

Apžiūrėjęs jogurtus, R. Balbieris sako, kad jų spalvos truputį skiriasi: rusiškas – į žalsvumą,  lietuviškas – į gelsvumą. Tačiau, anot eksperto, tai gali priklausyti nuo agrastų rūšies. „Konsistencija labai panaši. Susisluoksniavimo nematyti. Agrastų gabaliukai maždaug vienodai išsidėstę. Rūgimo proceso nematyti. Nuo kraštelių nusiima vienodai. Skonis labai panašus: ir rūgštelė panaši, ir saldumas, ir pieno bakterijos labai panašios, – vardija R. Balbieris. – Atskirti būtų sunku, jei ne spalva.“

Maisto technologo teigimu, ar skiriasi produktai, skirti Lietuvos ir kitų šalių rinkai, iš etiketės nesužinosime. Tam reikia išsamių tyrimų. „Pienininkai labai daug eksportuoja, o NVS šalyse žmonių milijonai, mes netgi prapuolame tarp kitų gamintojų. Kadangi konkurencija didžiulė, požiūris atitinkamas. Paprastai tai sustiprina kontrolę, nes, grąžinus produkciją, nuostoliai bus  milžiniški, laukia baudos“, – pabrėžia R. Balbieris.

Pasak jo, niekas nenori rizikuoti dėl kiekvieno užsieniečio, todėl stengiasi. Jei užsiprašoma daug uogų – prašom, bus daug uogų, nes įrengimai tai leidžia. O pas mus, svarsto R. Balbieris, pagrindinis klausimas – kaip pagaminti pigiau.