– Ar išties mūsų maistas brango trečdaliu per metus?

– Taip. Ir mes netgi galime pasakyti, kad yra toks įdomus efektas – infliacija kaip drakonas pasigavo savo uodegą ir dabar atrodys procentais lyg tai ji nebus tokia įspūdinga ateityje. Bet taip yra tik todėl, kad praeitų metų lapkritį infliacija buvo pasiekusi 9 proc. Dabar prie tų 9 proc. pridedame dar 33 proc. šiais metais ir tada jau mums kitais mėnesiais atrodys, kad galbūt infliacija stabilizavosi, bet iš tikrųjų kainos dažnu atveju padvigubėjo ar net patrigubėjo. Galime atrasti ir tokių produktų.

– Tai jaučiasi ir nuėjus į parduotuvę, prisidėjus pirkinių krepšelį bei kasoje prilietus mokėjimo kortelę…

– Taip, ir mūsų grafikai rodo. Prisiminkime, kaip mes gyvenome dar neseniai – 2020–2021-aisiais. Jeigu grąžintume tas kainas, mes plotume katučių ir sakytume, ko čia mes skundžiamės. Bet šiemet iš tiesų kainos įspūdingos. Dar vienas įspūdingas dalykas, kad prekybininkai pradėjo konkuruoti. Kaip pavyzdys, tai rodo skirtumas tarp pigiausios krepšelio, supirkto vienoje iš parduotuvių, kainos ir brangiausios. Skirtumas – 20 eurų. Tai – įspūdinga suma, nes siekia vos ne 34 proc. krepšelio sumos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Norint surinkti tą krepšelį, turbūt verta keliauti per skirtingas parduotuves?

– Taip. Mes taip darydavome lietuviai, nes tyrimai rodė, kad iki COVID-19 pandemijos mes aplankydavome apie 3,5 parduotuvės, kol surinkdavome pirkinių krepšelį iš skirtingų prekės ženklų. Dabar ta praktika tampa dar aktualesnė. Ir prekybininkai neslepia, kad akcijos jų vyksta karuselės principu. Vieną savaitę tu tą akciją pamatysi viename prekybos tinkle, kitą – kitame. Tik vienas nepatogumas – reikia vaikščioti iš paskos.

– Turiu jūsų pateiktą lentelę su labiausiai brangusiais produktais. Ar aš gerai suprantu, kad nurodote 2021 m. lapkričio pabaigą ir 2022 m. lapkričio pabaigą. Ar gali taip būti, kad grietinė brango beveik 90 proc.?

Užtenka prisiminti, kad 370 g indelis pigiausios grietinės kainavo 79 ct. Dabar tas pats indelis kainuoja – 1,55 Eur ir brangiau.

 

– Taip, gali. Tiesiog užtenka prisiminti, kad 370 g indelis pigiausios grietinės kainavo 79 ct. Dabar tas pats indelis kainuoja – 1,55 Eur ir brangiau. Tai va ir procentai.

– Sūris, cukrus, vištų kiaušiniai, bananai, makaronai, varškė, jogurtas – visi šie produktai brango daugiau kaip 60 proc.?

– Tiesa, tikrai taip. Pigiausias sūris buvo 3,99 Eur, dabar pigiausią mes randame – 6,99 Eur ir tai ne visose parduotuvėse. Bananai atitinkamai – 0,99 ct, dabar – 1,55 Eur ir net kai kuriose mažesnėse parduotuvėse ir dar brangiau. Išties, jeigu prisimeni tas kainas, gyventi tampa sunku.

– Ne veltui sakoma, lengva gyventi tiems, kurie turi trumpą atmintį…

– Bet mūsų piniginė nepamiršta.

– Ar tiesa, kad Lietuvoje maistas tapo brangesnis nei Vokietijoje?

– Iš tiesų mūsų tokie pavieniai patyrinėjimai rodo, kad mes galime sau leisti pirkti brangiau nei vokiečiai. Kai kurios prekės viename nepigiame prekybos tinkle Vokietijoje kone trečdaliu pigesnės nei Lietuvoje.

– Kodėl taip yra?

– Čia yra visas kompleksas. Turbūt reikėtų klausti ir prekybininkų, ir gamintojų, ir mūsų valdžios atstovų.

– Mes gerai gyvename – pirkti itališką veislinių karvių pieno sviestą pigiau nei elementariausią lietuvišką?

– Mes galbūt šnekame apie tokius įdomius reiškinius. Gal kai kas, kurie investavo į tą prekės ženklą, sakys, kad šis sviestas – ne elementarus, o paauksuotas, nes į jį įdėta labai daug reklamos. Yra net tokių atvejų, kai prekybos tinklas, dirbantis per daug šalių, diskriminuoja lietuvaičius, uždėdamas įspūdingus antkainius ant visiškai identiško produkto. Ir mes tampame brangesni nei mūsų kaimynai latviai ar estai.

– Ar itališką kokybišką sviestą atvežti iš Italijos kainuoja pigiau nei lietuvišką už vos kelių šimtų kilometrų? Kas čia ne taip?

– Na, nebent galėčiau pratęsti mintį, kad pas mus dabar kūčiukų kilogramas kainuoja panašiai kaip toks pat kiekis brangios mėsos. Varškė kainuoja tris kartus brangiau nei kad geros mėsos kilogramas. Toks jausmas, kad kartais pasigaminti pačiam bus pigiau, mažiau kils klausimų, kur čia šuo pakastas.

Mes jau judame į tą vietą, kur žmogus gali pradėti nebeeiti į parduotuvę, bijoti ten atsirasti.

 

– Dėl kainų geografijos. Kodėl pavažiavus kelis šimtus kilometrų pas kaimynus viskas yra pigiau?

– Pirmiausia – mes nesitvarkome savo kieme. Antra – konkurencija maža, niekas neprižiūri tos konkurencijos. Trečia – mes užsikėlę pridėtinės vertės mokesčių (PVM) tarifus. Nuo to viskas ir prasideda. Kai susitvarkai šiuos dalykus, pradeda atsirasti ir gerų kainų, ir lyderystės, ir pasididžiavimas šalimi. Man atrodo laikas tvarkytis.

– Banko ekonomistai kalba, kad infliacija po truputėlį rimsta. Tai reiškia, kad kainų augimas irgi stos?

– Kai infliacija jau pagavo savo uodegą, šiandien jau galime paaiškinti tokį ekonomistų būrimą, kad infliacija stoja. Bet tik todėl, kad mes prieš tos aukštesnės bazės lyginame naujas aukštas kainas. Be abejo, kai lygini aukštesnę bazę su aukštesnėmis kainomis, susidaro įspūdis, kad procentai lyg tai pradeda mažėti. Bet lapkričio mėnesio tyrimas parodė, kad kainos nesustojo augti ir jos vis dar auga. Nors taip logiškai mąstant, man atrodo, mes jau judame į tą vietą, kur žmogus gali pradėti nebeiti į parduotuvę, bijoti ten atsirasti.