Jis tvirtina, kad, sprendžiant iš naftos produktų paklausos, Ukrainos ekonomika šiandien yra sustabdyta.
Vakarų šalims besiginčijant dėl gamtinių dujų, naftos ir jos produktų iš Rusijos importo embargo, tokį tikslą pasiekti, eksperto nuomone, bus nelengva dėl to, kad rusiškos kilmės naftos dalis globaliose rinkose yra itin reikšminga ir pakeisti ją kol kas nėra kuo, nepaisant kontroversiško JAV sprendimo atverti strategines naftos atsargas.
– Kaip karas pakeitė degalų rinkas?
– Karas pakeitė visą Europą. Tačiau pirmiausia Ukrainą. Ji neteko degalų tiekimo iš Rusijos ir Baltarusijos, kurie sudarė apie 60 proc. visos rinkos. Dar apie šeštadalį sudarė tiekimas per šalies pietų uostus. Likusią dalį sudarė vietinė degalų gamyba iš Kremenčuko naftos perdirbimo gamyklos.
– Tai vienintelė naftos perdirbimo įmonė ten?
– Vienintelė veikianti. Dar, beje, Ukrainos rinkoje buvo „Orlen Lietuva“ produkcijos. Tačiau jos nebeliko vasario pradžioje, kada Lietuva sustabdė „Belaruskalij“ tranzitą Klaipėdos kryptimi, o Baltarusija į tai atsakė stabdydama įvairių prekių gabenimą Baltarusijos geležinkeliais, įskaitant lietuviškų naftos produktų tranzitą į Ukrainą. Vasario 24 d. prasidėjus karui, iš karto užsidarė žaliavų ir degalų kelias per uostus, per kuriuos Kremenčuko gamykla gaudavo naftos žaliavą. Rusai dar karo pradžioje subombardavo apie dvi dešimtis kuro bazių Ukrainos teritorijoje – Vasilkove, Makarive, Odesoje, Lvive. Sumažėjęs degalų pirkimas šalyje rodo, kad dėl karo Ukrainos ekonomika praktiškai yra sustojusi.
– Kaip dabar atrodo degalų rinka Ukrainoje?
– Šalyje senka degalų atsargos, o naujos degalų partijos daugiausia yra tiekiamos iš Vakarų pusės automobilių transportu. Moldova, Bulgarija, Rumunija, Lenkija, Slovakija, Vengrija, net Vokietija, Lietuva, Estija. Pasikeitus tiekimo kryptims ir būdams, katastrofiškai trūksta transporto gabenti ir pačių degalų, nes Europoje nėra pakankamos degalų pasiūlos, kuri galėtų pagerinti padėtį Ukrainoje.
– Naftos ar naftos produktų?
– Naftos produktų. Juodoji jūra yra paskelbta karinių operacijų zona, todėl ten prekybos keliai yra paralyžiuoti. Draudimo kompanijos nedraudžia tanklaivių įprastomis sąlygomis, todėl laivų savininkams plukdyti naftos produktus praktiškai neapsimoka. Dėl draudimo tarifų bet kokia šio verslo ekonomika tampa beprasmė.
– Kokią reikšmę gali turėti rusiškos naftos ribojimai ar net embargas pasaulyje ir Europoje?
– Didelę. Jau dabar daugelis Europos šalių stengiasi, kad jų gaminamuose produktuose nebūtų rusiškų molekulių. Jos tampa „non grata“. Rusiški energijos ištekliai sudaro maždaug trečdalį viso Europos Sąjungos (ES) kuro balanso, staigiai pakeisti srautus yra sudėtinga. Mums šia prasme yra gerai, kad turime savo naftos perdirbimo gamyklą, kuri skelbia, kad nuo balandžio rusiškos naftos joje nebus. Taigi galime tikėtis kažkokios diversifikacijos. Baltarusijoje ir Rusijoje pagaminti degalai į Lietuvą beveik nebetiekiami jau apie porą metų. Todėl „Orlen Lietuva“ dabar turi nemenką iššūkį diversifikuotis, reikia keisti nusistovėjusius tiekimo kelius. Todėl artimiausią pusmetį greičiausiai jai bus nelengva. Tačiau per tą laiką rinka susireguliuos ir Europoje rasis daugiau degalų iš JAV, Indijos, Arabijos pusiasalio. Indiškus degalus, atrodo, yra importavęs ir „Orlen“ koncernas.
Jau dabar daugelis Europos šalių stengiasi, kad jų gaminamuose produktuose nebūtų rusiškų molekulių. Jos tampa „non grata“.
– Koks vaidmuo rinkoje gali tekti biodegalams?
– Lietuvoje buvo prasidėjusi diskusija, kad esą tuo metu, kada stipriai kyla degalų kainos vartotojams, galbūt vertėtų iš dyzelino išimti privalomąją biodegalų dalį ir taip kainas sumažinti keletu centų už litrą. Tačiau reikia turėti galvoje, kad išimtą biodyzelino dalį reikia kažkuo pakeisti. Kad ir tuo pačiu dyzelinu, kurio papildomo kiekio rinkoje nėra. Todėl, mano nuomone, dabar biodegalų programos atsisakyti negalima jokiu būdu. Taip, tai yra keliais centais brangiau, biodegalams naudojamas perdirbtas augalinis (dažniausiai rapsų) aliejus. Tačiau tai yra alternatyva mineraliniams rusiškiems produktams. O ką jau kalbėti apie Lietuvos prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai (ES) dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimo, kuriuos taip pat reikia vykdyti, nepaisant dabar susiklosčiusios rinkos situacijos.
– Kodėl Vakaruose taip sunkiai pavyksta atsisakyti rusiškos naftos?
– Viena vertus, ES priklausomybė nuo rusiškos naftos susiformavo per keletą dešimtmečių. Naftos perdirbimo gamyklos buvo pritaikytos perdirbti kaip tik tokią naftą. Kita vertus, rusiška nafta sudaro daugiau kaip 5 proc. globalios pasiūlos. Tai yra daug. Jeigu naftos srautai iš Artimųjų Rytų įprastai keliauja Tolimųjų Rytų kryptimi, dėl susiklosčiusios globalios logistikos negalima tikėtis, kad tanklaiviai iš Saudo Arabijos per dieną pasuks į priešingą pusę ir keliaus į Europą. Per keletą metų gal ir būtų įmanoma koreguoti srautų judėjimą ir kryptis, tačiau tikrai ne iš karto.
– 5 proc. lyg ir neatrodo labai daug...
– Galbūt, tačiau globaliame naftos sektoriuje išėmus 5 proc. pasiūlos, toji dalis automatiškai neatsiranda. Pasiūlą ir paklausą stengiasi balansuoti OPEC (naftą eksportuojančių šalių organizacija), kuri atidžiai stebi, kad pasiūla maždaug atitiktų paklausą. Tačiau nei šios organizacijos šalys, nei JAV, nei Norvegija neturi pakankamai papildomų naftos gavybos pajėgumų, kad rytoj padidintų naftos gavybą tiek, kad pakeistų rusiškos naftos srautus.
– Ar gali kompensuoti pasiūlos praradimą tokie veiksmai, apie kuriuos kalba JAV prezidentas Joe Bidenas, žadantis, kad JAV rinkai iš strateginių atsargų išmes po milijoną statinių (barelių) naftos kasdien?
– Klausimas su dvejopu atsakymu. Milijonas barelių per dieną – 1 proc. globalios pasiūlos. Kiekis – didelis. Tačiau, kita vertus, tai yra strateginės atsargos, skirtos juodžiausiai dienai, ir tokiu sprendimu JAV savo strategines naftos atsargas sumažins trečdaliu. Tai gali atsiliepti ateityje, ištikus dideliam globaliam kataklizmui. Išimti atsargas yra lengva, klausimas, kaip jas vėl atkurti. Per pastaruosius kelerius metus tai gal trečia intervencija į rinką panaudojant strategines atsargas ir jų likutis vėliau gali būti pats mažiausias per paskutinį 20-metį. Taigi tendencija yra pavojinga: naftos suvartojimas nuolat kyla, o strateginių atsargų mažėja.
– Ar Lietuva turi strateginių rezervų?
– Įstatymų yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvoje turi būti sukaupta pakankamai naftos produktų 90 kalendorinių dienų vartojimo apimčiai. Rezervo kiekis, tarkime, įvedus nedidelius vartojimo ribojimus, būtų pakankamas 120–140 dienų. Mano žiniomis, šis rezervas yra sukauptas.
– Yra žinoma, kad gamykla Mažeikiuose sovietmečiu buvo pastatyta ir pritaikyta perdirbti rusiškos kilmės naftos mišinius. Ar sudėtinga pritaikyti jos technologiją kitokioms naftos rūšims?
– Paprastai dar prieš statant naftos perdirbimo gamyklą yra apsisprendžiama, kokios rūšies naftą ji perdirbs. Taip buvo ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, bet ir Europoje, ir JAV. Antai Amerikos pietinėje Meksikos įlankos pakrantėje buvo pastatyta gamyklų, kurios pritaikytos perdirbti sunkiąją Venesuelos naftą. Kada tai šaliai buvo įvestas amerikiečių naftos embargas, perdirbimo įmonės iš karto ėmė ieškoti rinkoje panašių į venesuelietiškąją naftos rūšių, o vėliau modifikavo technologinius procesus, kad galėtų rinktis įvairesnę naftos rūšių paletę. Mažeikių gamykla buvo pastatyta ir pritaikyta naftai, kuri tekėjo vamzdynais į Europą, – vadinamajam „Urals“ mišiniui.
– Dabar tas vamzdis „remontuojamas“ jau daugiau nei dešimtmetį...
– Tačiau turime Būtingės terminalą, kuris naftą gali ir importuoti, ir eksportuoti. Per Būtingę buvo importuojama labai įvairių rūšių naftos. Pirmoji, jei neklystu, prieš gerą 20 metų buvo Šiaurės jūroje išgaunama „Flota“. Ji įeina į mišinio „Brent“ sudėtį. Technologiškai ją perdirbti buvo labai sudėtinga, nes procesai pačioje Mažeikių gamykloje tam visiškai nepritaikyti. Nors istorija nutyli, kokios kokybės buvo Mažeikiuose pagaminti produktai iš šios naftos, tačiau faktas tas, kad visi jie buvo parduoti. Vėliau buvo pasinaudota patirtimi, suprasta, kad „Urals“ galima maišyti su kitų rūšių nafta ir gauti įprastos kokybės produktus. Pastarąjį dešimtmetį įmonė buvo palaipsniui modernizuojama ir pritaikoma tam, kad ji galėtų perdirbti kuo įvairesnę žaliavą. To neįmanoma padaryti per vieną dieną. Tai nuoseklus procesas, kurį vykdė PKN „Orlen“ koncernas. Kaip matome iš viešųjų šaltinių, šių metų balandžio mėnesį „Orlen Lietuva“ negaus nė vieno rusiškos naftos tanklaivio, tačiau bus atplukdyta įvairių šios žaliavos rūšių – „Forties“ mišinys iš Šiaurės jūros, nafta iš Johano Sverdrupo telkinio (valdomo Norvegijos įmonės „Equinor“) ir arabiškos naftos mišinių.
– Dėkoju už pokalbį.
Šis žurnalistinis darbas yra projekto „Media4Change – Future Story Lab“ dalis. Šis projektas kartu finansuojamas ir Europos Komisijos (European Commission – DG CONNECT) „Media freedom and investigative journalism“ kvietimo žiniasklaidos laisvei ir tiriamajai žurnalistikai Europoje stiprinti. Ši naujiena atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančios informacijos naudojimą.
