SEB banko prezidento patarėjas ir vyriausiasis ekonomistas Gitanas Nausėda sako, kad ekonomikos plėtra buvo viena sparčiausių per visą pokrizinį laikotarpį. Ypač džiugina įspūdingai išaugęs eksportas – 17 proc. (sausio–lapkričio mėn. duomenimis), nors importo didėjimas nuo jo neatsiliko ir buvo 17,5 proc. Tikėtina, kad praėjusiais metais investicijos į mašinas bei įrenginius pagaliau pasiekė ir pranoko 2007 metų lygį ir šis rodiklis buvo vienas iš paskutinių, kurio nepavyko atkurti po pasaulinės finansų krizės.

Ketvirtą praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2016 metų laikotarpiu, Lietuvos BVP išaugo 3,9 proc. (pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką – 3,6 procento), per visus metus – 3,8 proc.

Vidaus vartojimas palyginamosiomis kainomis pernai augo lėčiau negu 2016 metais, tačiau buvo svarbių šio reiškinio priežasčių. Pirma, nemažai namų ūkių skyrė būtiniausiems produktams beveik pastovią arba nuosaikiai augančią savo piniginių lėšų dalį, todėl, pakilus kainoms, šios šeimos galėjo įpirkti maždaug tiek pat ar net mažiau prekių. Šie namų ūkiai reguliavo savo prekių paklausą pagal infliacijos dydį, kitaip tariant, šio rinkos segmento paklausos lankstumas kainų atžvilgiu buvo didžiausias. Susidūrę su finansinėmis problemomis, žmonės nebūtinai pirko mažiau prekių – tiesiog rinkosi žemesnės kokybės prekes ar naudojosi akcijomis.

Ekonomistas primena, kad infliacijos rodiklis Lietuvoje apskaičiuojamas pagal kiekvienų metų pradžioje nustatomą vartojimo produktų ir paslaugų krepšelį (Laspeireso kainų indeksas, apskaičiuojamas kaip svorinis tam tikro nustatyto prekių ir paslaugų krepšelio vidurkis), kuris per metus nėra keičiamas ir negali rodyti vartotojų elgsenos pokyčių. Pirkėjams dažniau renkantis prastesnės kokybės prekes, šis rodiklis dėl savo metodologinių ypatumų turi tendenciją sumažinti tikrąjį kainų didėjimą. Žinoma, norint nustatyti sumažėjimo mastą, būtini išsamūs specialūs tyrimai.

Vidutinių ir pasiturinčių namų ūkių reakcija į augančias kainas buvo kitokia – jiems nekilo jokių problemų padidinti išlaidas vartojimo prekėms įsigyti tiek, kiek padidėjo infliacija, ar dar daugiau. Savaime suprantama, kad tokie gyventojai yra pajėgesni pirkti ne pirmojo būtinumo prekes, t. y. baldus, vaizdo ir kitokią buitinę techniką, grožio ir sveikatingumo paslaugas. Taigi neturėtų stebinti ta aplinkybė, kad šioje rinkos srityje pernai augo ir kainos, ir vartojimo mastas.

„Mūsų nuomone, 2018 metais vidaus vartojimo sektorius bus vienas iš rizikos veiksnių, galintis sutrukdyti pasiekti panašų BVP augimo rodiklį kaip 2017 metais. Prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis padidės 7 proc., t. y. truputį mažiau negu praėjusiais metais, tačiau vidutinė infliacija taip pat bus šiek tiek lėtesnė – 2,8 proc. (2017 m. – 3,7 proc.). Lemiamą reikšmę turės gyventojų disponuojamų pajamų paskirstymas vartojimo ir taupymo tikslais. Pastebėta, kad mažiausiai uždirbantys namų ūkiai turi didžiausią ribinį polinkį vartoti, t. y. didžiausią kiekvieno papildomo euro dalį skiria būtent vartojimo prekėms.

Pažymėtina, kad minimali mėnesio alga 2018 m. yra padidinta nuo 380 iki 400 eurų, arba 5,3 proc. Tai yra mažesnė suma negu vidutinis darbo pajamų didėjimas šalies ūkyje. Nors mažai uždirbantys gyventojai gaus papildomos naudos dėl sumažėjusios gyventojų pajamų mokesčio naštos, apskritai jų finansinė būklė gerės, švelniai tariant, ne sparčiau negu likusių kitų namų ūkių“, – sako G. Nausėda.