Nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra sena civilizuoto pasaulio priemonė finansuoti valstybės viešosioms išlaidoms. Daugelis išsivysčiusių šalių tokį mokestį turi. Protingai administruojamas jis nepakenktų ir Lietuvai.

Svarbu, kur plauks pinigai

Daug kas, žinoma, priklauso nuo to, kurio valdžios lygmens mokestis yra nustatomas ir kas finansuojama iš surinktų lėšų. Jei teisę nustatyti mokesčio dydį turės savivaldybės, kaip yra šį mokestį jau taikančiose šalyse, jos gali imti konkuruoti tarpusavyje, nustatydamos skirtingus tarifus.

Savivaldybės taip pat gali skirtingai išleisti gautas pajamas: vienos galbūt teiks daugiau ir geresnių švietimo paslaugų, o kitos, tarkime, išleis jas užtikrinti visuomeninės tvarkai. Tokiu atveju žmonės galėtų rinktis savo gyvenimo vietą, atsižvelgdami į mokesčio tarifo dydį ir už tai gaunamas paslaugas. Šiuo požiūriu NT mokestis – gera idėja.

Be to, šis mokestis dažniausiai yra socialiai teisingas, nes žmonės, turintys daugiau turto, sumoka daugiau.

Deja, išliks vienas svarbus elgseną iškraipantis dalykas: žmonės bus linkę važiuoti be bilieto. Jie stengsis turėti mažesnės vertės būstą nei dabar. Kita vertus, jei mokestis bus nustatomas centralizuotai ir pateks į centrinės valdžios biudžetą, sumokėtos mokesčio sumos ir už tai gautų viešųjų paslaugų skaičiaus ryšys bus gerokai silpnesnis.

Mokestis keis NT kainas

Lietuvoje iki šiol sklando dvi pagrindinės NT mokesčio idėjos. Pirmas variantas: taikyti tam tikrą neapmokestinamą minimumą turto vertei. Antras – neapmokestinti pirmojo šeimos būsto, sodo ir garažo. Šiuo atveju mokesčio veikiausiai išvengtų labai brangius namus ir butus turintys asmenys.

Dar 2005 m. spaudoje pasipylė daugybė teisininkų ir NT ekspertų siūlymų iki įvedant mokestį perrašyti būstus vaikams, giminaičiams, fiktyviai išsiskirti ir t. t. Taigi toks variantas labai iškraipytų vartotojų elgseną ir veikiausiai būtų neefektyvus. Tiesa, jei būtų pasirinktas pirmas variantas ir nebūtų indeksuojamas neapmokestinamasis minimumas, ilgainiui vis daugiau žmonių turėtų mokėti NT mokestį, nors reali jų turto vertė nedidėtų. Mat turtas vidutiniškai brangsta bendrosios infliacijos tempu.

Be to, mokestis pakoreguotų NT kainas ir naujai butus nusipirkę gyventojai prarastų dalį į būstą investuotų pinigų. Tarkime, turite butą Vilniuje, už kurį prieš įvedant turto mokestį sumokėjote 500 tūkst. litų, ir šį pirkinį finansavote paimdami ilgalaikę nekintamų 5 proc. palūkanų paskolą. Jei būtų įvestas 1 proc. NT mokestis, būtų taikomas 300 tūkst. litų vertės neapmokestinamasis minimumas ir darant prielaidą, kad turto kainos didės bendruoju infliacijos tempu, jūsų būsto vertė dėl šio mokesčio nukristų iki 417 tūkst. litų. Tiesa, jei gyventojai masiškai sukčiaus ir perrašinės būstus giminaičiams ar draugams, valdžia nesurinks daug šio mokesčio ir kainos smarkiai nekris.

Problema – būsto vertė

Taip pat gali kilti ir NT mokesčio administravimo problemų, mat sunku nustatyti apmokestinamų objektų rinkos vertę. Pirkimo–pardavimo sandoriuose nurodytos sandorių kainos veikiausiai nebeatitiks dabartinės turto vertės. Reikalus komplikuoja dar ir tai, kad Lietuvoje 1991–1994 m. buvo didelė infliacija, 2005–2008 m. – NT kainų burbulas, daug sandorių buvo sudaroma fiktyviomis kainomis, siekiant išvengti mokesčių. O dabar šalį kamuoja ekonomikos krizė.

Kai kuriose šalyse patys gyventojai deklaruoja savo būsto rinkos vertę. Jei gyventojas labai sumažina šio būsto vertę, valstybė turi įstatymais įtvirtintą teisę tą būstą iš jo nupirkti už skelbiamą kainą. Tai skatintų gyventojus deklaruoti daugmaž realias turto vertes.

Apibendrinant galima pasakyti, kad NT mokestis patrauklus ekonominės teorijos ir socialinės nelygybės mažinimo požiūriu bei užsienyje plačiai paplitusi savivaldybių finansinės nepriklausomybės priemonė. Tačiau prastai parinkus mokesčio principus ir parametrus, prastai ir neišradingai administruojant šį mokestį, jis gali tapti visiškai nenaudingas ir net žalingas visuomenei.