Kol šalyje dar nebuvo įsisukęs šokių virusas, du bičiuliai nusprendė po vienu sparnu suburti kelis trenerius ir įkurti šokių entuziastų bendruomenę. Dabar joje – dešimt mokytojų ir šimtai mokinių dviejuose Lietuvos miestuose.

Senbuvių nukonkuruoti nesitiki

Prieš šešerius metus vilniečiai Aurimas Anužis ir Nedas Grigaliūnas turėjo savas šokių studijas, tačiau nusprendė, kad Lietuvoje trūksta bendruomenės, kuri vienytų tiek jau šokančius, tiek norinčius išmokti grakščiai judėti suaugusius žmones.

Taip Vilniuje atsirado „Indance šokių pramogos“, o po poros metų prisidėjo ir kolega iš Kauno Julius Šeniauskas. Vėliau į savo veiklą jie pritraukė dar daugiau trenerių ir šiuo metu įvairiausių šokių pamokas organizuoja abiejuose miestuose – ir Vilniuje, ir Kaune. Vaikinų planuose – ir Klaipėda. Tačiau „Indance“ vardu vykstančios šokių pamokos čia prasidės tik tuomet, kai šiame mieste atsiras iš tiesų entuziastingas treneris.

„Yra šokių vilkai, kurie nuo senų senovės turi savo šokių studijas, ir jų nepermuši. Mes sugalvojome kitokį variantą – įkurti ne įmonę ar šokių mokyklą, o bendruomenę ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Kol kas viskas klojasi gerai“, – pasakojo vienas iš „Indance“ įkūrėjų A.Anužis.

Algas užsidirba patys

Veiklos pradžioje naujokai buvo mokomi pramoginių šokių, salsos ir regetono. Dabar čia vyksta ir solo šokių, zumbos, kizombos pamokos, o salsa išsiskirstė į kubietiškąją ir Lotynų Amerikos.

„Indance“ bendruomenei priklausantys treneriai iš įkūrėjų negauna konkrečių atlyginimų, kiekvienas dirba sau. Tačiau norinčių pakliūti į šią bendruomenę daug, o priimami ne visi.

"Prie mūsų prisijungti gali ne visi – sprendžiame, ką priimti, o ko ne. Dažniausiai kartu norintys dirbti treneriai į mus kreipiasi patys. Svarbiausias kriterijus treneriams – profesionalumas.

Gerą vardą sugadinti galima greitai – vienas blogas treneris, ir kalbos iš karto sklinda. Gerai, kad mums taip kol kas nenutiko", – sakė A.Anužis.

Nors trenerio profesionalumas labai svarbus, A.Anužis pabrėžė, kad yra ir kitų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant, priimti į bendruomenę naujoką ar ne. „Žmogus gali mokėti gerai šokti, tačiau gali nemokėti uždegti savo mokinių ir nemokėti jų mokyti. Kai atsiranda naujas treneris, pabandome surinkti grupę, paklausome mokinių atsiliepimų ir jeigu viskas gerai, tęsiame darbus kartu“, – teigė A.Anužis.

Jis džiaugėsi, kad problemų su treneriais dažniausiai nekyla, nes visi jie – dideli šokių entuziastai. Jiems treniruotės – kaip hobis. „Vieniems šokių pamokos yra pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau kai kuriems – ne. Šokių pamokos grupėse dažniausiai vyksta vakarais, todėl dienomis treneriai gali dirbti ir kitus darbus“, – pasakojo A.Anužis.

Tie treneriai, kurie turi kitos pagrindinės veiklos, šokti moko vos po kelias pradedančiųjų grupeles – jiems tai atgaiva po kitų darbų. „Dažniausiai jie mokyti šokti nori, nes jiems patinka būti bendruomenės dalimi ir kartu su kitais treneriais bei šokėjais leisti laiką, pasportuoti“, – šypsojosi A.Anužis.

Aktyviai veikia ir po pamokų

Išpopuliarėti „Indance“ padėjo ne tik tai, kad čia susibūrė entuziastingi šokių treneriai, bet ir beveik visus lietuviškus televizijos kanalus apėmęs šokių projektų virusas. Kai šie projektai pasiekė populiarumo aukštumas, visa Lietuva puolė mokytis šokti – įvairių studijų ir mokyklų atidaryta begalė.

„Pikas buvo 2008-aisiais. Galėjo būti kiek tik nori trenerių, jų vis tiek buvo per mažai. Paskelbdavome apie naują grupę ir ji prisipildydavo akimirksniu“, – prisiminė A.Anužis.

Tačiau kaip apmalšo aistros dėl šokių projektų, taip ir kai kurios naujos mokyklos užvėrė duris.

„Dauguma šokių studijų pradėta atidaryti po šokių projektų, o jas steigti ėmė tie patys, kurie ir dalyvavo tuose projektuose. Kai kurie žmonės tam galbūt buvo per jauni ir visko neapskaičiavo. Kitas dalykas – pats mokiausi Klaipėdoje, išmanau ne tik kaip šokti, bet ir kaip bendrauti su žmonėmis, psichologiją, mokymo metodiką. Jeigu žmogus yra tik šokęs, jis nežino, nuo ko pradėti mokyti to nemokantį. Vien veido ir mokėjimo pačiam puikiai šokti neužtenka“, – įsitikinęs A.Anužis.

Bendruomenei „Indance“ išsilaikyti pavyko, nes, kaip teigė A.Anužis, šokius lankantiems žmonėms čia siūlomos ne tik pamokos.

„Organizuojame ir įvairius renginius. Kasmet rengiame ne tik Kalėdų vakarėlius, bet kartu ir į pirteles nueiname, ir šašlykų išsikepame, nuvažiuojame į Druskininkų vandens parką arba sugalvojame kitokių pramogų. Esame bendruomenė – nėra taip, kad susirenkame, pašokame ir tuo viskas baigiasi. Mūsų mokiniai tampa draugais“, – sakė A.Anužis.

Į reklamą neinvestuoja

„Indance“ įkūrėjai reklamai pinigų neskiria, nes, pasak jų, geros žinios geriausiai sklinda iš lūpų į lūpas.

„Pakanka rūpintis tais žmonėmis, kurie pas tave lanko pamokas, ir gerai dirbti savo darbą. Apie mus žmonės išgirsta iš bičiulių, artimųjų. Reklama iš lūpų į lūpas yra geriausia“, – kalbėjo A.Anužis.

Nors mokinių treneriai turi pakankamai, o savo darbą dirba su meile, vietoje jie nestovi ir nuolat galvoja, kaip padaryti, kad jų pamokas lankantys žmonės taip pat būtų dar labiau patenkinti ir judėtų į priekį.

„Šokių mokymo versle svarbiausia investuoti į save. Važinėjame po seminarus, festivalius, o užsienyje jie būna nepigūs. Pabuvęs, pavyzdžiui, salsos festivalyje, kur ištisas dienas seminarus veda geriausi pasaulio salsos treneriai, kad ir sumokėjęs nemažai, parsiveži naujų minčių, idėjų. Daug kas keičiasi ir jeigu stovėsi vietoje, labai greitai pasensi“, – teigė A.Anužis.

Neseniai A.Anužis sužinojo, kad išleista knyga, kurioje aprašomos naujos šokių mokymo metodikos. Šią knygą jis žadėjo būtinai nusipirkti internetu ir atsisiųsti iš užsienio, nes jam, pramoginių šokių treneriui, taip pat būtina nuolat tobulėti.