Savivaliauja monopolistai?

Primityviausia lėlė ar žaislinė mašina kainuoja 20 eurų. Jei žaislas juda ar važiuoja, kaina ne mažesnė nei 35 eurai.

Žmonės eurų jau nebeverčia į litus, nes suvokia, koks tai yra siaubas, tačiau, net lygindami kainas su pernykštėmis, mato pribloškiamą skirtumą. Klaipėdietis Michailas mano, kad verslininkai manipuliuoja kainomis.

"Tokie patys žaislai, ypač žinomų gamintojų, yra vienodi visame pasaulyje. Ir tie patys žaislai pas mus kainuoja 50–60 proc. brangiau nei Vakarų Europos (jau nekalbu apie Kinijos) parduotuvėse. Už paprasčiausią delno dydžio vaikišką žaisliuką tenka sumokėti 25–30 eurų. O paieškojus analogų internete, jų kainos siekia 11–12 JAV dolerių, net ne eurų", – dėstė klaipėdietis.

Michailas teigė nieko naujo nepasakysiąs. Anot jo, prekybos centrai ne tik prieš šventes (o prieš šventes ypač) labai stipriai "melžia" pirkėjus.

Todėl žaislus savo vaikui klaipėdietis perka internetu, tik tiesiai iš Kinijos, nes esą pas mus visose parduotuvėse ir taip visos prekės kiniškos. O tie patys to paties gamintojo daiktai ten esą kainuoja per pusę pigiau.

Akivaizdu, kad pas mus plėšikauja prekybininkai.

"Akivaizdu, kad pas mus plėšikauja prekybininkai. Atsitiko būtent tai, nuo ko mus norėjo apsaugoti Prezidentė – nuo monopolininkų. Maža to, aš įžvelgiu ir kartelinius susitarimus. Pavyzdžiui, Kinijoje lėlė kainuoja 12 dolerių, o pas mus visuose prekybos centruose vienodai – 25 eurus su kelių centų paklaida. Kas paneigs, kad verslininkai nesuderina tų kainų? Kaip galima nereaguoti į tokius dalykus? Juk yra Konkurencijos taryba, ką ji veikia?" – klausė klaipėdietis.

Iššūkis daugiavaikei šeimai

Tris mažamečius vaikus auginanti klaipėdietė Lina yra motinystės atostogose, ji kol kas dar nedirba, tad šeimos pajamų pagrindą sudaro vyro alga. Todėl, siekiant išgyventi, šeimai tenka pasitelkti išradingumą, ypač prieš Kalėdas.

"Laiškus Kalėdų Seneliui šiemet rašėme labai paprastus. Mūsų vaikų norai žemiški. Apie lėlytes, mašinytes net negalvojame. To sau leisti negalime. O kainos parduotuvėse man apskritai nesuvokiamos. Kai išėjau auginti trečio vaiko ir mūsų šeimos pajamos antraisiais metais susitraukė, man apsivertė pasaulis", – pasakojo trijų vaikų mama.

Dar labiau moterį nustebino mokyklos Kalėdų Senio įkainiai, be to, penktoko vaiko klasė rinko pinigus mokytojų dovanoms bei labai kuklioms dovanėlėms patiems vaikams. Klasės tėvams iš viso tai kainavo apie 600 eurų.

"Kai viską suskaičiuoji, tenka atsisakyti labai daug dalykų. Manau, kad labai nemažai žmonių, auginančių vaikus, su tuo susiduria. Juk ne paslaptis – du trečdaliai Lietuvos gyventojų uždirba minimalią algą. Oficialiai ekonomika neva auga, bet žmonės skursta. O ką daryti? Turėtume boikotuoti ir kažko nepirkti? Kai ko ir nebeperkame, bet būtiniausių produktų atsisakyti juk negalime. Verslas tuo ir naudojasi", – mano Lina.

Moteris pasakojo, jog tada, kai susilaukė trečiojo vaiko, paprašė visų draugų, kas ką turi nereikalingo, kad neišmestų, o atvežtų jai. Ir tie daiktai labai pagelbėjo.

"Aš pati išaugtus vaikų rūbus sutvarkau ir atiduodu kitai šeimai. Panašiai yra ir Švedijoje, kur populiari tokia dalijimosi ekonomika. Mes esame priversti taip elgtis, nes situacija labai sudėtinga. Tenka "įjungti" kūrybiškumą, nes kitaip išgyventi būtų neįmanoma. Tačiau baugu, kad ir to kūrybiškumo neapmokestintų", – liūdnai pajuokavo klaipėdietė.

Esama padėtis liūdina

Dar viena klaipėdietė Lilė, paklausta, ar per šias Kalėdas gausiai apdovanos anūkus, teigė, kad sudarė labai apgalvotą dovanų sąrašą ir bandys kažkaip išsisukti.

"Reikia gauti labai dideles pajamas, kad galėčiau būti tokia dosni senelė kaip ankstesniais metais. Šiemet teks sugalvoti kažką kukliau. Neįsivaizduoju, kaip išgyvena jaunos šeimos, nes kainos parduotuvėse – katastrofiškos. O tie kiniški žaislai – beveik vienkartiniai. Anūkė yra rūpestingesnė, jai ne taip greitai sulūžta, o anūkėlio rankose čia pat viskas subyra. Tik klausimas, ar visada dėl to kaltas vaikas, ar žaislo, kuris kainuoja nepigiai, kokybė", – svarstė moteris.

Klaipėdietė teigė, kad šiemet apsilankys knygyne, bandys ten rasti pigesnių knygelių, nes žaislai jai tiesiog nebeįperkami.

"Kad ir ką kalbėtų statistika, aš asmeniškai kainų pakilimą per metus pajutau pirkdama absoliučiai visas prekes – ir maistą, ir drabužius, ir avalynę, jau nekalbant apie žaislus. Kas šiuo atveju meluoja? Valdžia niekada nepripažins, kad kainos pakilo, o statistika – toks dalykas, kad rodiklius gali pasukti taip, kaip kai kam reikia. Todėl mūsų žmonės ir yra be šypsenų bei tokie nelaimingi, juk jų pajamos neatitinka šitų kainų", – įsitikinusi Lilė.

Kaltas ne tik euro įvedimas

Klaipėdietė Nijolė, gyvenanti tai Lietuvoje, tai Danijoje, sakė, kad mes kainomis jau greitai pralenksime šią klestinčią Skandinavijos šalį. Moteris pastebi, jog kalėdinių dovanų kainos ten kai kuriais atvejais ir žemesnės nei Lietuvoje.

"Visas kalėdines dovanas įsigijau ir parsivežiau iš Danijos, Lietuvoje nieko neperku. Palyginti su atlyginimais, kainos čia yra per didelės. Nežinau, kas dėl to kaltas, bet kainos pas mus akivaizdžiai išpūstos. Manau, kad verslininkai tuo naudojasi, o tie, kurie turi kontroliuoti, nieko nedaro. Konkurencijos tarybą susiklosčiusi situacija turbūt tenkina, jie veikiausiai gerai uždirba, turi geras darbo vietas ir jiems nerūpi tie, kurie sunkiau uždirba tą eurą", – svarstė Nijolė.

Praėjus dvejiems metams po euro įvedimo, žmonės nebeslepia, kad valiutos pakeitimas buvo skubotas ir neapgalvotas, nes nukentėjo skurdžiausi gyventojai.

"Manau, kad tą branginimą Lietuvoje galima pažaboti, tačiau kažkam tai yra gerai, todėl užmerkia akis ir turime tokį rezultatą", – apgailestavo klaipėdietė.

Kaltų dėl brangimo nėra?

Anot klaipėdiečio, rinkodaros specialisto Raimundo Vaitiekūno, kaltų dėl kainų kilimo Lietuvoje nėra. Esą tai normalūs ekonomikos dėsniai, kurie funkcionuoja visame pasaulyje.

Teigiama, jeigu būtume išlaikę litą, kainų tokių, kokios yra šiandien, nebūtų. Tos šalys, kurios euro neįsivedė, gali reguliuoti kainas, mano klaipėdietis. Mes lito nebeturime, esame ES rėmuose ir tos kainos esą yra tokios kaip visose ES valstybėse.

Be to, pasak pašnekovo, gamintojai mato, kad mūsų rinka yra silpna, o prekybininkai perka prekes imdami bankų paskolas, kurias reikia kažkaip padengti, todėl visi šitie dalykai krinta ant vartotojų pečių.

"Valstybės funkcija yra sutvarkyti, kad skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų nebūtų per didelis, tam ir skirta tarptautinė valiuta, kuri per Centrinį Banką yra reguliuojama tarptautinių rinkų paketais (doleriu ar juaniu, nesvarbu, kuo) ir tokiu būdu sumažinamas tas "gaisras", o dabar visas akcentas pas mus perkeltas ant kelių Lietuvų variantų – turtingų, vargšų ir dar nežinia ko. Kalbama, kad visą tą brangimą reikia reguliuoti per atlyginimus, bet tam, kad keltų atlyginimus, reikia darbo našumo, kokybės ir kitų parametrų, nes dirbtinai algų nepakelsime", – įsitikinęs R.Vaitiekūnas.

Anot jo, tai yra pagrindinė klaida, kurią Lietuva padarė įsivesdama eurą, esą apie tai rašo visi klasikiniai ekonomikos vadovėliai.

"Tačiau pakėlus minimalią algą kad ir iki 1,2 tūkst. eurų per mėnesį, į ką dabar ir einama, atsirastų kitas sindromas. Lietuvoje būtų išspręsta gimstamumo arba gyventojų mažėjimo problema. Neabejoju, kad tada rasis krūva dykaduonių, kurie atvažiavę norės gyventi šioje gerovės šalyje, gauti lengvatas ir jie čia veisis. Tai yra natūralu. Tačiau algas galime kelti, kiek norime, bet rinka yra maža ir sekli, todėl iš kiekvieno net smulkiausio daikto visi stengiasi užsidirbti", – mano R.Vaitiekūnas.

Kantrybė nėra beribė

Paklaustas apie Konkurencijos tarybos vaidmenį šioje "perlenktų kainų" situacijoje, pašnekovas sakė, kad ši taryba yra įstatyta į kampą ir, šachmatininkų terminologija kalbant, yra pato būsenoje.

Esą ji tik imituoja darbą, tuo viskas ir baigiasi. Padėtis gal kiek keisis, kai baigsis ES dotacijos.

"Tada turėsime galvoti, ką daryti. Viskas yra parašyta ekonomikos vadovėliuose. Apibrėžime teigiama, kad valstybė yra teritorija, žmonės, pinigai. Ir valstybė rūpinasi savo piliečiais. O mūsiškiai sugalvojo atidaryti langą ir įkvėpti gryno oro. O išėjo taip, kad papūtė skersvėjis ir ištraukė viską iš vidaus. Esu realistas, matau, kaip žmonės kankinasi, kad išgyventų. Ir kantrybė nėra beribė", – dėstė R.Vaitiekūnas.