Gyventojai sunerimę: iki rudens jie turi apsispręsti, kaip toliau kaups pensiją. Tačiau pensijų reforma ir kalbos apie privačius pensijų fondus atrodo lyg kosmetinės priemonės griūnančiam pastatui gelbėti. DELFI kalbinti specialistai pripažįsta - kad ir kokį pensijų kaupimo variantą pasirinksite, didžiausia problema slypi ne čia.

Nedžiugina bei grėsmę darbo rinkai kelia ir gimstamumas. Tačiau net jei jis sparčiai pradėtų augti nuo dabar, ar ilgai vargu, ar pajustume to pasekmes.

Kaip rašoma „Demografija ir MES“ leidinyje (2012 m. Nr. 8), gyventojų skaičius pagal realistinę prognozę, šio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje gyventojų neturėtų siekti nė 2,5 mln. Prognozuojama, kad šimtmečio pabaigoje 65 m. ir vyresni gyventojai gali sudaryti 40 proc. visų gyventojų (dabar – apie 18 proc.).

Minėtame leidinyje skelbiama, kad net ir gimstamumo situacijai pradėjus gerėti, gyventojų senėjimas vis dar ilgai tęstųsi.

„Vaikų skaičius palengva didėtų, bet dėl praėjusių metų mažo gimstamumo darbingo amžiaus sulauktų negausios kartos – jų skaičius ir dalis mažėtų“, - liūdnai ateitis piešiama informaciniame leidinyje.

Sociologė Vlada Stankūnienė („Demografija ir MES, 2011 m. Nr. 2) pabrėžia, kad net ir pašalinus pagrindinį gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnį – migraciją, gyventojų skaičius toliau sparčiai mažės.

Nepajėgs surinkti mokesčių pensijoms

Prognozuodamas pensijas ateityje į demografinę situaciją atsižvelgė ir Lietuvos bankas.

Centrinio banko analitikai skaičiuoja, kad valstybinė „Sodros“ pensija po kelių dešimtmečių sieks apie trečdalį vidutinio atlyginimo. Kaupiant antros pakopos pensijų fonduose – apie pusė vidutinio atlyginimo.

Lietuvos bankas rekomenduoja valstybei ir toliau pertvarkyti sistemą, nes ateityje dirbančiųjų šalyje mažės ir visuomenė senės.

Esant nepakankamai dirbančiųjų sukauptos pensijos nuvertėja

Vilniaus universiteto docentas, dirbantis prie pensijų skaičiavimo būdo analizės ir valstybinių pensijų reformos koncepcijos, Teodoras Medaiskis taip pat sutiko, kad kalbant apie pensijas reikėtų kalbėti plačiau nei apie vieną ar kitą pakopą.

„Tiek einamojo finansavimo, tiek ir kaupiamoji pensijų sistemos yra daugiau ar mažiau vienodai pažeidžiamos visuomenės senėjimo. Finansavimo triukais iš esmės šios problemos negalima išspręsti“, - teigė mokslininkas.

Jei valstybėje yra mažai dirbančiųjų, bet daug pensininkų, tai dirbančiųjų įmokų neužtenka normalioms pensijoms.

„Tačiau ir kaupiamojoje sistemoje nėra gerai: yra daug žmonių su pensijinėmis santaupomis, bet maža dirbančiųjų, kurie už tas santaupas gali pasiūlyti duonos ir kitų gėrybių, todėl santaupos nuvertėja. Tam tikrų vilčių galima turėti, jei santaupos investuotos į mažiau senėjančių šalių aktyvus. Tačiau senėja ir kitų ekonomiškai stiprių šalių gyventojai, todėl investicijos į jų aktyvus gal ir gali sušvelninti situaciją, bet ne įveikti problemą“, - svarstė pašnekovas.

Taigi norintiems oriai gyventi senatvėje teks patiems savimi pasirūpinti – ilgiau dirbti, vėliau eiti į pensiją, mokytis visą gyvenimą.

„Sunkų fizinį darbą perima įrengimai, o juos valdyti gali ir vyresni žmonės, galbūt, vyresniame amžiuje dirbdami dalimi etato daugelis veiklos sričių apskritai nesiejamos su fizinėmis pastangomis. Sveikatos apsauga ir profilaktika tobulėja, žmogus gali ilgiau likti darbingas protiškai, taip pat ir fiziškai“, - aiškino T. Medaiskis.

Vilniaus universiteto docentas teigė, kad Lietuvai taip pat svarbus didesnis gimstamumas: „Vienas iš svarbių faktorių jam didinti – darbo ir šeimos pareigų derinimas. Reikia padaryti taip, kad vaiko gimimas nei vyrui, nei moteriai nereikštų profesinės karjeros pabaigos ar bent jau pristabdymo, taip pat ir šeimos gerovės pablogėjimo. Todėl darbo santykiai ir sąlygos turi būti pritaikyti šeimos poreikiams – darbas namie, dalimi etato, kad būtų laiko ir vaikui, ir darbo veiklai, gera vaikų darželių infrastruktūra“.

Tačiau demografinė krizė ne tik Lietuvos galvos skausmas. Tos pačios problemos vejasi daugumą šalių, o idealaus sprendimo kol kas nėra.

Dirbti, kol nukrisi

„Iš esmės viską lemia dirbančios visuomenės dalies produktyvumas, o tai reiškia – aukštesnės technologijos ir didesnis dirbančiųjų skaičius, ir vyresnių, lyginant su nedirbančiais“, - tęsė ekonomistas.

Visgi pašnekovas išvardijo, jo nuomone, galimus problemos sprendimus: darbo santykių ir sąlygų priderinimas prie vyresniojo amžiaus žmonių užimtumo skatinimo.

„Galėtų būti taip, kad vyresnis žmogus, dirbdamas dalimi etato, pusę dienos pavaduoja jauną mamą ar tėtį, kuris tuo metu rūpinasi vaiku. Taip išspręstume šeimos bei darbo pareigų derinimo poreikį bei užimtume vyresnius žmones“, - įsitikinęs pašnekovas.

Taip pat T. Medaiskis tikino, kad teigiamai suveiktų tokia tvarka: nemokėti pensijų tiems, kurie pensinio amžiaus ir toliau dirba ir uždirba tiek, kiek iki to amžiaus.

„Jie nėra praradę pragyvenimo pajamų dėl senatvės, todėl pensijų pinigai turi eiti tiems, kad gyvena tik iš pensijos arba dalinai tiems, kas dėl senatvės pradėjo uždirbti gerokai mažiau. Tada pensijos bus didesnės. Dauguma šalių taip daro. Kartu skatinti vyresnius žmones ilgiau dirbti tuo, kad darbo metai ženkliai didintų būsimą pensiją“, - kalbėjo pašnekovas.

Tačiau ne tik patys darbuotojai turi keistis. Keistis privalo ir darbdaviai: „Reikia pakeisti dažnai negatyvų darbdavio požiūrį į vyresnį žmogų kaip į darbuotoją. Savo privalumų bei trūkumų turi ir seni, ir jauni, o našiausiai, kiek žinau, dirba mišraus amžiaus kolektyvai“.

Įdarbinti nedirbančius

Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka tiki, kad grėsmę pensijoms kelia ne tik demografinė situacija, bet ir ekonominė.

Pasak jo, šiuo metu yra 1,3 mln. dirbti galinčių žmonių.

„Dirbančių amžiaus žmonių yra, bet jie nedirba. Dabar jų yra 220-230 tūkst. Didelis skaičius ekonomiškai neaktyvių ar neįgalių, - kalbėjo specialistas. - Negalime galvoti, kad, jei bus mažiau žmonių, tai bus proporcingai mažiau dirbančiųjų, mokančių „Sodrai“. Galima atsižvelgti, kad, pavyzdžiui, kai yra ekonomiškai geri laikai, aktyviau dirba ir studentai, ir pensininkai“.

R. Lazutka įsitikinęs, kad svarbiausia yra tai, ką žmonės dirba ir koks jų darbo našumas.

„Dabar skelbiama, kad 20 proc. žmonių uždirba minimalią algą. Tai reiškia, kad penktadalis žmonių prie pensijų sistemos finansavimo labai mažai prisideda. Įsivaizduokime, jei pusė jų uždirbtų ne „minimumą“, o dvigubą vidutinę algą“, - sakė jis.

Tačiau valstybė tiki, kad žmonės didesnę pensiją susikaups, jei daugiau pinigų kaups privačiuose pensijų fonduose, o tai daryti gyventojus ji skatina skirdama papildomų valstybės lėšų. Pasirinkę naują pensijų sistemą gyventojai gali skirti papildomą 1 proc. pervedimą nuo atlyginimo į pensijų fondus ir tuomet gaus 1 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio dydžio valstybės paskatą. Vėliau – 2 proc.

Valstybės „saldainiukas“ pačių žmonių sąskaita

Ar nevertėtų šios valstybės paskatos investuoti į darbo našumą, ateities kartos produktyvumo užtikrinimą?

Pasak R. Lazutkos, jei į papildomą kaupimą įsitrauks 1 mln. žmonių, per metus valstybė turės sumokėti apie 400 mln. Lt, pridėjus dar 2 proc. iš „Sodros“ pervedimų į privačius fondus, iš valstybės bus nusiurbiami apie 800 mln. Lt per metus.

Ar tų pinigų nebūtų galima panaudoti racionaliau?

„Jei bent dalį pinigų skirtų vaikų darželiams, tai tie vaikai po 30 metų būtų tie, kurie finansuos pensijas. Nes ir yra baiminamasi, kad dėl demokratinės padėties nebus pakankamo finansavimo pensijoms. Valstybė turi rūpintis, kad vaikai, kurie dabar gimsta, neišaugtų bedarbiais ir valstybei nereikėtų jo remti pašalpomis“, - svarstė ekonomistas.

Taip pat, jo nuomone, valstybė daugiau gautų naudos, jei tuos 4 proc. paliktų ekonomikoje, o ne pervestų į asmenines sąskaitas.

„Ekonomika galėtų ūgtelėti, o tada jau ir pasiimti iš jos pensijų finansavimui“, - svarsto pašnekovas.

Ekonomistas primena, kad tie 2 proc., kuriuos žada prie pensijų kaupimo pridėti valstybė, yra būtent gyventojų pinigai: „Jei valstybė išleis tam pinigus, tai neturės pinigų vaikų darželiams, keliams taisyti. Tai žmonės tą paskatą gauna kitų paslaugų sąskaita – arba valstybė kitus mokesčius didins, arba jų nemažins (pvz. PVM). O pensininkas dabar sumokės per mokesčius daugiau, kad jo vaikai gautų tą „saldainiuką“ - valstybės paskatą“.