– Dėl afrikinio kiaulių maro siūlomi apribojimai ir kitos priemonės – tikriausias peilis mažiesiems kiaulių augintojams. Tokiomis konkurencinėmis sąlygomis išliks tik stambieji?

– Visi kalba apie konkurenciją. To visiškai nėra. Problema yra kita, tai veiklos ribojimo zonų paskelbimas (teritorijoje aplink nustatytą maro židinį nustatomi tam tikri veiklos draudimai kiaulių augintojams, pavyzdžiui, parduoti jas mėsos perdirbimo įmonėms – red. past.). Praktiškai visoje Lietuvoje, išskyrus keletą rajonų Žemaitijoje, aptinkama maru sergančių šernų, nuo jų liga patenka į naminių kiaulių laikymo vietas. Turime labai daug žmonių, kurie gyvulius laiko labai varganomis sąlygomis. Per televiziją rodė moterį ir jos tvartą. Nemačiau jokios romantikos: kažkokie kibirai, visur didžiausia netvarka. Ir taip auga lietuviška kiaulė. Ji uždaryta tamsoje, geležiniame narve, guli savo šlapime ir šiauduose. O tuo metu šnekama, va kaip kompleksuose laikoma, reikėtų pasižiūrėti, kaip pas žmones. Pažiūrėti vakariečio akimis.

– Visi taip baisiai laiko?

– Nereikia sakyti visi. Bet dauguma – varganai. Kiša kiaulę bet kur ir šeria bet kuo, kas pigiausia. Tokia pagrindinė taisyklė. Kol šalyje nebuvo maro, tai niekam nekėlė problemų. Kompleksai buvo tokių ūkių pagrindiniai paršelių tiekėjai. Buvo patogu. Pardavei paršelį, niekas nesuko sau galvos, kaip jis užaugintas. Nesudarė jokios konkurencijos niekam. 2004 m. tokių augintojų Lietuvoje buvo 140 tūkst. 2014 m. prieš ateinant marui jų buvo likę tik 40 tūkst. Be maro, be jokių sąmokslo teorijų sumažėjo natūraliai.

Prasidėjus marui atsirado kita problema: įvykus ligos protrūkiui tokioje vietoje, kur niekas nesilaiko tvarkos, jokių taisyklių, dėl tos vienos vietos, kai nugaišta viena kiaulė ūkyje, 20 km spinduliu ribojama prekyba kiaulėmis. Įsivaizduokite, pasiėmėte iš banko paskolą, pradėjote verslą – auginate kiaules, turite apie 50 darbuotojų. Ir dėl vienos kiaulės kažkur už 10–15 km jūsų verslas stabdomas 40 dienų. Nieko negalite parduoti. Paršavedės atsiveda paršiukų, kitos kiaulės perauga, nežinote kur dėti. Bet jūs esate buožė, o tas su viena kritusia kiaule už 10–15 km yra vargšas, kurį reikia saugoti.

Šiemet fiksuota daugiau kaip 40 tokių ligos protrūkių. Ir dėl jų 16 Lietuvos rajonų, akcentuoju, rajonų, patenka į apribojimų zonas. Ūkiams, kuriuose dirba keletas šimtų žmonių, daryk, ką nori, dėk gyvulius kur nori. Valdžia sako, JŪS – tai verslas, o TEN – žmonės.

Lygiai taip pat dėl skerdyklų. "Krekenavos agrofirmos" skerdykla buvo patekusi į ribojimų zoną. 21 dieną – viso gero, uždaryta. Įstatymai griežti, niekur nepajudėsi. Ir "Samsonui" tas pats buvo atsitikę. Daryk, ką nori, dėk darbuotojus kur nori. Niekam neįdomu. Tai yra verslas, jūs susitvarkysite, esate gudrūs, protingi, o va, tas kaimo žmogus, kuris iš kibiro kiaulę šeria, yra teisus, nes tūkstantį metų taip laikė.

– Smulkiesiems augintojams siūlomos kompensacijos, jei turimas kiaules išskerstų, arba finansinė parama laikymo sąlygoms pagerinti. Svarstoma skirti išmokas, jei atsisakytų kiaulininkystės ir imtų auginti kitokius mėsinius gyvūnus. Ar ir stambieji keistų veiklos pobūdį, jei valstybė už tai sumokėtų?

– Prieš atsakant į šį klausimą reikėtų pamąstyti, kaip sudaromas mūsų šalies biudžetas. Jis sudaromas ne iškasant pinigus kaušais iš žemės, o iš žmonių sumokėtų mokesčių. Ar valstybė ant savo pečių gali panešti 40 tūkst. kiaulių išpirkimą? Ne 3 mln. eurų kainuotų, kaip sakė valdžia. Ji tik tiek turi, o reikia 18 mln. eurų. Kiek kainuotų išpirkti visas Lietuvoje laikomas kiaules – 600 tūkst.? Keliolika kartų daugiau. Be to, ką daryti su darbuotojais? Būtų panaikintos ir darbo vietos.

Ką darys mėsos pramonė? Visas utenos mėsas, biovelas, krekenavas uždarome, parduotuvėse liks tik importas? Čia normali situacija?

– O ką daryti?

– Mūsų asociacijos ir stambių ūkių požiūris yra toks. Apribojimų zonos nustatomos dėl to, kad nuo ligos plitimo būtų apsaugoti kiti mūsų ūkiai, ES šalių ūkiai. Į tas zonas pakliūva ir tie, kurie yra ėmęsi visų saugos priemonių, pas kuriuos nėra maro. Bet valstybė apriboja jų veiklą, uždraudžia parduoti gyvulius.

Kaip iš tiesų viskas atrodo? Pavyzdžiui, valstybė sučiumpa gatvėje nekaltą savo pilietį ir uždaro už grotų. Neleidžia jam vaikščioti mėnesį, nes mano, kad jis galbūt pavojingas visuomenei, nors ir nieko nepadarė. Taip ir su fermomis. "Pagauna" ir sako: mėnesį nepardavinėk. Ne dėl augintojo kaltės. Nekaltam piliečiui valstybė atlygina nuostolius, kuriuos patyrė uždarytas. Teisinė logika tokia.

Kiaulės vertė yra 100 eurų, o jai apsaugoti skiria 1 500 eurų. Duotumėte tiek pinigų man, kad užauginčiau vieną kiaulę?

Tada žiūrėkime, kokius nuostolius patiria kiaulininkystė. Dėl vienos kiaulės, esančios už 10 km, komplekso nuostolis 300 tūkst. eurų. Tas vienas augintojas irgi auka, galbūt jis irgi laikėsi visų reikalavimų, galbūt virusas pateko nenustatytu būdu. Nesakome, kad jis visada yra kaltininkas.

Ką, esant tokiai situacijai, turėtų daryti valstybė? Aukoti stambius ar smulkius ūkius? Iš 43 maro atvejų, 42 nutiko smulkiuose, o vienas – komplekse (rugpjūčio 14-osios duomenimis – red. past.). Dėl to paskelbtos ribojimo zonos, kuriuose patiriami šimtais tūkstančių skaičiuojami nuostoliai. Ką daryti?

Išvada peršasi savaime. Neduriame pirštu į smulkiuosius ir nesakome, kad štai jie kalti. Visa šalis, visi patekome į tokią situaciją, kai ne dėl asmeniškumų, o dėl ligos esame priversti rinktis, ką daryti. Dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Gangrenuoja žmogui pirštas. Nueina pas gydytoją, jis sako, reikia amputuoti arba mirtis. Ką rinktis? Sakysime, gydytojas blogas, reikia eiti paklausti Seimo nario ar deputato, kuris galbūt pasakys, ne, nereikia pjauti? Sakys, gal palaukti metus? Taip, gaila ir piršto, ant jo vestuvinis žiedas. Ir rankos, ir kojos, ir pilvo, viso kūno savininkas vienas. Taip ir kiaulininkystėje. Reikia rinktis.

Bet sakoma, oi, kaip romantiška, kaimo žmogus laiko kiaulę, kaip čia iš jo atimsi? Gerai, neatimkite, mokėkite kompensacijas ūkiams, kurių veikla apribojama. Tik ar pavilks valstybės biudžetas? Šiuo metu yra 10 tūkst. smulkiųjų laikytojų, jie augina maždaug 40 tūkst. kiaulių. Pernai kompleksai buvo priversti sunaikinti 20 tūkst. kiaulių, šiemet – dar 20 tūkst., o gaila tų kitų 40 tūkst. Nes smulkieji išsibarstę, tradiciniai, kaip čia?.. Kiaulės laikymas nelygu kiaulės laikymui. Yra tokių, kurie gražiai prižiūri, bet daugybė tokių, kur antisanitarija klesti. Ką rodo televizija ir randa Valstybinė maisto veterinarijos tarnyba, yra baisu. Tačiau Lietuvos vartotojui kažkas įkalė į galvą, kad tai yra nuostabu. O tai, kad komplekse viskas suženklinta, laiku atvežta, ištirta, apauginta mitais, kad tai baisu.

Algis Baravykas

– Turguje perkant mėsą dažnai nulemia pardavėjo garantija, kad ji namuose auginto gyvulio. Kuo tokia ir iš kompleksų skiriasi?

– Mitas, kad geresnė. Na, nežinau, kad būtų važinėjama po kaimus, imamas skerdžiamų gyvulių kraujas tyrimams. Būtų didžiulės sąnaudos.

Truputį nukrypsiu. Žemės ūkio ministerija pasiūlė kaimo gyventojams atsisakyti auginti kiaules. Vienas variantų – leisti žmogui paskersti gyvulį, valstybė už jį dar sumokėtų 100 eurų. Pačios kiaulės vertė šiandien yra tik 100 eurų, bet valstybė jam tiek duos už tai, kad atima teisę auginti, mėsa taip pat liks savininkui. Ir dar valstybė duos 1 500 eurų kitos rūšies gyvūnams įsigyti. Ir ką? Žmogus atsako, ne, lietuvio taip lengvai nepaimsite, jis ne toks kvailas, jis laikys kiaulę. Tada valstybė sako, jei šitaip nenorite, jums duosime 1 500 eurų biologinės saugos priemonėms įsigyti. Tvorai, langui, dezinfekavimo įrangai ir t.t. Kiaulės vertė yra 100 eurų, o jai apsaugoti skiria 1 500 eurų. Duotumėte tiek pinigų man, kad užauginčiau vieną kiaulę?

– Ne.

– Bet sumokate mokesčius valstybei, o žemės ūkio ministras tuos pinigus, kurių nenorite duoti, vis dėlto duoda man, kad saugočiau tą vieną kiaulę, kurią jums paskersiu ir patieksiu Kalėdoms. Tai kokia šitos kiaulienos vertė. O rudenį tėveliai eis dažyti mokyklos, nes valdžia neturi tam pinigų. Neturi pinigų darželiui. Senukams ligoninėje neturi. Bet, va, kiaulei turi 1 500 eurų. Fantastika!

– Kada maras baigsis? Ar turi visi šernai išgaišti, ar būtina visas kiaules išskersti?

– Mokslas žino daug, bet dar nerado būdo gyvūnams vakcinuoti. Visi klausia, oi, kodėl neišrado vakcinos? Atsakymas toks: kodėl neišrasta vakcina nuo ŽIV? Na, neišrasta, nes mokslas dar kažko apie tai nežino. Patikimi šaltiniai sako, kad mūsų gyvenime dar nebus išrasta vakcina ir nuo maro.

Ką daryti tokiomis aplinkybėmis? Šernų populiacija užkrėsta. Medžiotojai yra laisvi, neįpareigoti asmenys. Medžioklė – jų hobis. Dauguma jų vyresni, turtingi žmonės, turi savus darbus. Prievarta eiti šaudyti šernų, kaip kare, nepriversi. Logiška. Darome išvadą, kad maras tarp šernų plis savaime, tvarkymasis su laukinės faunos liga užtruks daugiau nei dešimt metų. Nori ar nenori tuo laikotarpiu dalis žmonių vis tiek kiaulieną valgys. Vadinasi, reikia užtikrinti, kad tvartuose būtų ideali tvarka, sauga ir tas virusas nepatektų vidun. Valdžios prašome skirti papildomo dėmesio biosaugai, o tie ūkiai, kurie negali užtikrinti biosaugos, turėtų būti eliminuoti. Tai turi būti padaryta. Ir čia ne kažkokia konkurencija. Kalbu ir apie stambiuosius. Nesilaiko – baudos ir pan. Tokiomis sąlygomis, manau, galima auginti kiaules, plėsti tuos ūkius.