Vyriausybė sulaukė kritikos, kad milijardus laisvų pinigų laikydama kaip terminuotuosius indėlius, tuo pačiu metu brangiai skolinasi užsienyje. Tačiau ekspertai tikina, kad rizika gali kainuoti dar brangiau.

Milijardai – bankuose

Sausio 1-ąją valstybė turėjo 3,3 mlrd. litų laisvų lėšų, iš jų 1,4 mlrd. litų laikė komercinių Lietuvos ir užsienio bankų terminuotuose indėliuose. Tačiau net turėdama tiek lėšų sąskaitose, šalis skolinosi ir vidaus, ir užsienio rinkose. Pavyzdžiui, vasario mėnesį dešimčiai metų pasiskolino 2 mlrd. JAV dolerių (apie 5 mlrd. litų) su 7,625 proc. metinių palūkanų.

Opozicijos lyderis Algirdas Butkevičius tokį Vyriausybės elgesį vadina neracionaliu valstybės lėšų naudojimu ir tikina, kad šalis skolinosi, nors tam nebuvo jokio poreikio.

Finansų ministerija į tokią kritiką atkerta paprastai: visus pinigus išleidusi valstybė, nusprendusi pasiskolinti rinkoje, taptų jos įkaite. Ministerijos teigimu, rezervuose laikomos lėšos leidžia valstybei įgyvendinti ilgalaikius įsipareigojimus ir "apmokėti" savo sąskaitas nepriklausomai nuo padėties tarptautinėje rinkoje.

"Vyriausybė skolinasi ne tada, kai jau rytoj reikia apmokėti sąskaitas, o kai mato geras galimybes reikalingą sumą pasiskolinti už optimalią kainą, kad galėtų vykdyti savo ateities įsipareigojimus", – Seime pristatydama 2009 m. biudžeto ataskaitą kalbėjo finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ji priminė, kad pirmą praėjusių metų pusę finansų rinkos buvo nestabilios ir buvo iškilusi grėsmė, kad Lietuvai pasiskolinti nepavyks.

Atsarga gėdos nedaro

"Todėl turėti tam tikro dydžio atsargą buvo ne šiaip sau blogai valdomų finansų rezultatas, o sąmoningas sprendimas, – teigiama Finansų ministerijos komentare dėl Valstybės kontrolės išvadų. – Jei, kaip siūlo Valstybės kontrolė, laikinai laisvos lėšos būtų iškart sunaudojamos skoliniams įsipareigojimams vykdyti ir nebūtų investuojamos, t. y. būtų visiškai išnaudojami visi turimi valstybės rezervai, kurie nors ir labai minimalūs, bet laikomi Privatizavimo, Stabilizavimo ir kituose fonduose, tuomet, susiklosčius situacijai, kai valstybė negali pasiskolinti rinkose, ji nebeturėtų jokių lėšų, kuriomis galėtų pasinaudoti kritinės situacijos akivaizdoje."

Be to, tokiu atveju valstybė esą būtų priversta mokėti kur kas didesnę kainą už paskolą. "Jei valstybė skolintųsi tik tada, kai jai reikia apmokėti sąskaitas, kaina už tokią skolą, rinkoms žinant, kad valstybei būtinos lėšos, būtų atitinkama", – pridūrė ministrė.

Tokią situaciją valstybėje būtų galima palyginti su gyventoju, kuris neturėdamas nė lito kišenėje yra priverstas kreiptis į greitųjų kreditų įmonę. Kreditą toks žmogus gautų, tačiau jo kaina būtų didžiulė.

Normali praktika

Buvęs Finansų ministerijos Iždo departamento direktorius, dabar Ukrainos VAB banko valdybos pirmininko pavaduotojas Lukas Tursa sakė, kad praktika, kai valstybė turi laisvų lėšų, jas investuoja ir tuo pačiu metu skolinasi, yra įprasta.

"Žmonės, kurie dirba Finansų ministerijoje, mato ne tik dieną ar dvi, savaitę į priekį, o pinigų poreikį po mėnesio ar dviejų. Atrodo, štai – sąskaitoje 3 mlrd., o po dviejų savaičių pasiskolino dar du. Klausimas – kodėl? Todėl, kad po mėnesio reikės grąžinti 5 mlrd.", – dėstė pašnekovas.

Anot jo, valstybė turi skolintis deficitui padengti ir ankstesnėms paskoloms grąžinti. "Kitų valstybės išlaidų atveju dar galima atidėti atsiskaitymus, o laiku negrąžinus paskolų būtų kur kas rimtesni padariniai. Todėl valstybė, siekdama apsidrausti nuo tokios rizikos, skolinasi iš anksto", – aiškino L.Tursa.

Kaina už ramybę

Anot jo, būtų idealu pasiskolinti prieš dieną iki didesnio mokėjimo. Tačiau kyla rizika, kad tuo metu pasiskolinti gali būti neįmanoma dėl pasikeitusios padėties rinkoje arba paskola bus labai brangi.

"Todėl skolinamasi anksčiau. Kitas dalykas, kadangi mūsų kapitalo rinka negali visiškai patenkinti Vyriausybės skolinimosi poreikio, tenka eiti į tarptautines rinkas. Todėl tenka imti skolon didesnes sumas, nes skolintis nedaug būtų brangiau", – apie tai, kad ne visuomet galime rinktis ir skolintis tik tiek, kiek reikia tuo metu, kalbėjo pašnekovas.

"Nemanau, kad Finansų ministerija skolinasi tik dėl paties skolinimosi ar todėl, kad jiems tai patinka. Už tai reikia mokėti. Palūkanos suvalgo pinigus, kurie galėtų būti skirti kitoms reikmėms. Tikslas – jas sumažinti. Kitas tikslas – finansuoti biudžete numatytus asignavimus ir laiku grąžinti skolas", – pridūrė L.Tursa.

Neigiamas balansas

Finansų ministerija pripažįsta, kad palūkanos, kuriomis laikomos laisvos valstybės lėšos kaip indėliai, yra mažesnės nei palūkanos, kuriomis skolinamasi. "Tačiau negalima lyginti dešimties metų trukmės paskolos ir mėnesio ar kelių trukmės indėlio palūkanų", – atkerta ministerija.

Anot ministerijos, investuojant lėšas į terminuotuosius indėlius Lietuvos ir užsienio komerciniuose bankuose, siekiama ne sukurti pridėtinę vertę, o gauti didesnę grąža nei investuojant į terminuotuosius indėlius Lietuvos banke. Laisvos valstybės lėšos investuojamos skirtinguose bankuose, kaip 1–3 mėnesių terminuotieji indėliai, nevienodo dydžio sumomis.

"Pasiskolintos ar į iždą surinktos lėšos, kol jos laikinai nenaudojamos, nėra joks perteklius, jos laikomos tol, kol iš jų turi būti apmokėtos išlaidų sąskaitos. Specialistai mato būsimas išlaidas ir atsižvelgdami į tai planuoja lėšų poreikį ir laisvų valstybės lėšų investavimo terminuotuosiuose indėliuose trukmę", – aiškina ministerijos pareigūnai.

Kad indėlių ir paskolų palūkanos nepalyginami dalykai, sutinka ir L.Tursa. "Pasiskoliname brangiau, o į bankus dedame mažesnėmis palūkanomis. Gauname neigiamą maržą. Tačiau apsidraudžiame, kad laiku turėsime pinigų vieniems ar kitiems įsipareigojimams įvykdyti", – aiškino vienas Ukrainos banko VAB vadovų.

Efektyvumo trūksta

Kitas klausimas, kaip valdomos valstybės lėšos. "Jei bankas gautus indėlius investuotų į aktyvus, kurie neštų mažesnę grąžą nei indėlių palūkanos, jis patirtų nuostolius ir gal net bankrutuotų. Todėl bankai prisiima didesnę riziką ir išplečia priemonių sąrašą bei gauna didesnę grąžą. Tą patį galėtų daryti ir valstybė, ir tai daroma kitose šalyse", – kalbėjo L.Tursa ir pripažino, kad Lietuvoje valstybės lėšų valdymas galėtų būti efektyvesnis.

Anot jo, valstybė be jokių kliūčių galėtų laisvas lėšas laikyti ne tik kaip indėlius, nors tai paprasčiausias, bet mažą grąžą garantuojantis būdas, bet ir investuoti į kitas priemones, pvz.: kitų valstybių skolos vertybinius popierius.

Tačiau jis pabrėžė, kad norint tokių rezultatų pasiekti, valstybėje būtina stiprinti skolos valdymo aparatą. Dar dirbdamas Finansų ministerijoje L.Tursa buvo vienas tų, kurie siūlė kurti Skolos valdymo agentūrą, kurios specialistai stengtųsi profesionaliai valdyti valstybės skolos portfelį: skolintųsi, investuotų ir t. t.