„Jaučiasi, kad pabrango viskas, bet mano pirkimo įpročiai nepasikeitė“, – teigė gatvėje užkalbinta moteris.

„Taip, jaučiasi tas kainų padidėjimas. Bandome žiūrėti, kur yra kokių nuolaidų, akcijų. Tuomet  mažiau po restoranus vaikštai“, – porino vyras.

„Kai viskas pabrango, savo apsipirkimo įpročių labai stipriai nekeičiau. Kadangi yra šeima, vaikai, norisi kokybės. Tačiau dabar jau pasidairau ir į kainas“, – sakė  kita pašnekovė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Pastebėjau, kad šiek tiek daugiau išleidžiu, bet ką anksčiau pirkau, tą ir dabar perku. Nieko neatsisakiau“, – tokia buvo dar vienos moters nuomonė.

Apie maisto produktų kainų skirtumus Lenkijoje ir Lietuvoje, taip pat apie lietuvių pirkimo įpročius ir ko galbūt galėtume pasimokyti iš lenkų, patarimų negailėjo ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.

– Kodėl Lenkijoje maisto produktai yra pigesni?

– Skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos ekonomikos yra reikšmingi. Pirmiausia todėl, kad tai skirtingo dydžio ekonomikos, skirtingo dydžio rinkos. Ir būtent tas rinkos mastas labai daug apsprendžia. Kai jis yra didelis, tuomet galima laviruoti parduodant gyventojams tuos pačius produktus už žemesnę kainą ir sugeneruoti didesnį kiekį pajamų. Be to, didesnė rinka reiškia ir didesnę konkurenciją. Aišku, Lenkija dar turi ir lankstų valiutos kursą euro atžvilgiu. Jeigu palygintume situaciją prieš pandemiją ir praėjusių ar šių metų, tai zlotas atpigo dešimtadaliu. Tai irgi prisideda prie kainų skirtumo. Na, ir turbūt paskutinis momentas – Lenkijos politikų elgsena kainų šoko akivaizdoje. Buvo pasirinkta antiinfliacinį šoką valdyti per mažesnę mokestinę naštą. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas maisto produktams buvo prilygintas nuliui. Tad visi šie veiksniai ir lėmė tokį kainų skirtumą Lietuvoje ir Lenkijoje.

– Ar jūsų paminėta paskutinė priemonė būtų veiksminga Lietuvoje?

– Net ir pačioje Lenkijoje ši priemonė yra labiau populizmas, t. y. populiarumo taškų rinkimas, jei kalbėtume apie valdžios elgseną, nes tai nėra taikli priemonė. Kaip žinome, daugiausiai iš jos naudos gauna daugiau uždirbantys gyventojai, kurie perka daugiau ir brangesnes maisto prekes. Tai brangiai kainuoja valstybės biudžetui ir reikėtų eiti visgi kitu keliu, kurį pasirinko Lietuva kovai su infliacijos šoku. Mūsų valdžia nusprendė padėti finansinėmis priemonėmis būtent pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms, kad nenukentėtų jų perkamoji galia.

– Ar keitėsi lietuvių pirkimo įpročiai augant kainoms?

– Iš tikrųjų mus, ekonomistus, praėjusieji metai nustebino. Reikia pastebėti, kad pagal infliacijos rodiklius mes pirmavome Europos Sąjungoje. Stebėdami labai sparčiai kylančias kainas, manėme, kad vartotojai sureaguos gerokai anksčiau. Tačiau vartotojų elgsena keitėsi labai lėtai, vangiai ir didžiąją metų dalį jie nemažino savo išlaidų ir perkamų maisto produktų kiekių. Taip pat lietuviai yra labai prisirišę prie tam tikrų prekės ženklų ir tas lojalumas labai stipriai nesikeitė. Tačiau šiemet matome, kad situacija keisis. Gyventojai dėl išaugusių kainų, mokesčių jau pradeda galvoti, kaip čia sutaupyti, renkasi pigesnes prekes, ieško alternatyvų.

– Ekonomistų nuomone, ar kainos toliau kils, ar stabilizuosis, o gal net ims mažėti?

– Matome, kad tam tikros lubos jau yra pasiektos. Bet, kaip žinome, galutinės kainos vartotojui priklauso nuo labai daug dedamųjų. Pirmiausia lemia tai, kad maisto žaliavų rinka yra spekuliacinė. Žaliavų kainoms įtakos turi ir derlius, ir rezultatas tarptautinėje rinkoje. Taip pat – geopolitinė padėtis, nes Rusija ir Ukraina yra reikšmingos maisto žaliavų, trąšų ir energetikos žaidėjos. Bet šiuo momentu matome, kad žaliavų spaudimas yra atlėgęs, energetikos sąnaudų – taip pat. Manome, kad per kelis mėnesius tas impulsas pasieks ir galutinį vartotoją. Tačiau daug kas priklauso ir nuo pačių pirkėjų. Jeigu jie ir toliau atspariai nekeis savo pirkimo elgsenos ir plačiai atvėrę pinigines keliaus į prekybos centrus, tai natūralu, kad tas impulsas bus per silpnas.