„Yra tikrai ne viena priežastis keisti sistemą. Mes su Ingrida šiandien į komiteto posėdį registravome siūlymus, jog kai bus Socialinių įmonių įstatymo svarstymai, kad nuo 2021 metų liepos 1 dienos Socialinių įmonių įstatymas netektų galios, o tokiu atveju mes pereitume prie Užimtumo įstatymo. Ką tai sako? Tai sako, kad visi neįgalieji žmonės, nesvarbu, kokioje įmonėje jie dirba, ar viešoji įstaiga, ar uždaroji akcinė bendrovė, ar nevyriausybinė organizacija, ar kitur, turėtų gauti lygiai vienodas valstybės pagalbos priemones. Arba kitaip tariant – nesvarbu, koks juridinis asmuo darbina žmogų, jis turi naudotis tomis pačiomis valstybės pagalbos priemonėmis“, – pabrėžė J. Džiugelis.

Pasak jo, dėl dabar esančių Socialinių įmonių įstatymo spragų yra švaistomos valstybės lėšos, o neįgaliųjų darbas šiose įmonėse yra virtęs XXI amžiaus vergove.

I. Šimonytės teigimu, teikiami Socialinių įmonių įstatymo pataisymai yra panašūs į namuose vazone augančią eglutę, kuriai veltui karpomos šakos. Sistemą esą reikia keisti iš esmės, nes dabar socialinės įmonės naudojasi žmonių negalia, kad pasipelnytų neinvestuodamos į darbo vietų pritaikymą ir kitokią neįgaliųjų integraciją.

„Socialinio verslo kaip koncepcijos nesuvokimas, matyt, 2004 metais lėmė socialinių įmonių atsiradimą tokį, koks buvo, be to, buvo dalis ir tradicijos tų įmonių, kurios kažkada buvo, tarkime, aklųjų, kurčiųjų kombinatai, tam tikrą negalią turinčių žmonių tarsi kolektyvai. Bet kai pradėjo šalia pumpuruotis jau visiškai kitokio pobūdžio socialinės įmonės, tai galime padaryti labai aiškias išvadas, kodėl taip atsitiko ir kur yra esminis skirtumas. Kad dotacija (valstybės socialinėms įmonėms. – ELTA) yra susieta su darbo užmokesčiu, ir net jeigu įstatymas sako, kad tarsi valstybė turėtų kompensuoti, tarsi konceptualiai viskas yra teisingai, valstybė turėtų kompensuoti skirtumą, bet valstybė nieko nekompensuoja, niekas to skirtumo nevertina. Tiesiog yra mokama dotacija, „pririšta“ prie minimalaus darbo užmokesčio priklausomai nuo negalės tipo, ir tokiu būdu pasidaro pakankamai nesudėtinga tą paramą gauti ir nereikia sukti sau galvos, kaip pritaikyti darbo vietą, kad neįgalusis galėtų dirbti“, – sakė I Šimonytė.

Socialinėse įmonėse šiuo metu Lietuvoje dirba vos 7 tūkstančiai neįgaliųjų, o šiek tiek daugiau nei 40 tūkstančių neįgaliųjų dirba ne socialinėse įmonėse. Per praeitus metus socialinės įmonės iš valstybės biudžeto buvo dotuojamos 30–čia milijonų eurų.

„Kai tuo tarpu ne socialinės įmonės, įdarbinusios žmones, turinčius vienokią ar kitokią negalią, per įvairias užimtumo ir kitas rėmimo programas gavo tiktai pusantro milijono eurų, tai yra dvidešimt kartų mažiau. Akivaizdu, kad tai nėra sąžininga kalbant apie visų neįgaliųjų naudą ir taip pat nėra sąžininga įmonių, kurios ryžosi įdarbinti žmones su vienokia ar kitokia negalia, atžvilgiu“, – pabrėžė J. Džiugelis.

Pasak jo, daugumoje socialinių įmonių dirba nekvalifikuoti asmenys ir tai įmonėms yra labai pigi darbo jėga. Šį teiginį teismo nutartimi iliustravo Lietuvos negalios organizacijų forumo direktorė Henrika Varnienė.

„Tai yra vieša teismo nutartis, kurioje aiškiai parašyta, kad socialinė įmonė teigia, kad jos darbuotojai kainuoja dvigubai pigiau negu paprasti darbuotojai. Jeigu kalbame apie neefektyvumą, tai galime iš karto sakyti, kad 50 proc. tikrai yra neefektyviai panaudojama“, – sakė H. Varnienė.

Pasak jos, Lietuvoje yra atsiradę tarpininkų, kurie užsiima socialinių įmonių steigimu ir neįgaliųjų pritraukimu. Tai, sakė ji, įrodo jos turimos sutarčių kopijos.

„Komisiniai yra už 10 – 15 procentų. Tai yra veikianti sistema. Tai yra UAB „Sopro Consulting“ ir jie tą daro. Jūs galite matyti apyvartas. Jų apyvartos yra nemažos. Jie tą daro ne vienai socialinei įmonei. Ir koks paradoksas: socialinės įmonės skambina mums ir guodžiasi, kad ta „Sopro Consulting“ juos labai stipriai spaudžia...“, – sakė H. Varnienė.

Pasak jos, socialinių įmonių rinkoje yra ir kitokios netvarkos. Darbuotojai neretai nežino, kokioje konkrečiai įmonėje jie dirba, kai šeimos nariai ar partneriai yra įsisteigę kelias įmones.