Ekonomistas Nerijus Mačiulis irgi nepalaikė tokio Seimo siūlymo. Tai, anot eksperto, trumparegiškas sprendimas. Jį jis atrėmė Estijos pavyzdžiu: „Tokio sprendimo galimas pasekmes labai gerai iliustruoja tai, kas vyko šiemet Estijoje. Ten irgi buvo priimtas sprendimas laikinai leisti gyventojams pasiimti sukauptas lėšas iš pensijos fondų. Nors nėra ekvivalentiškas sprendimas, bet jis iliustruoja, kaip žmonės elgiasi tokiose situacijose. 300 mln. eurų paimta, maždaug 100 tūkst. tų, kurie kaupė senatvei, pasiėmė ir išleido įvairiausiems poreikiams. Maždaug penktadalis išleido šiaip pirkiniams, kažkas atostogoms, kažkas nusipirko naują televizorių. Tai iliustruoja, kaip žmonės negalvoja apie ateitį. Tas sprendimas leisti pasiimti visą sumą iš karto yra rizikingas, nes tikrai bus pagundų pasiimti tuos pinigus, išleisti atostogoms ar kažkokiems maloniems pirkiniams“.

„Turbūt sunku ginčytis, kad keliolika, 20 ar 30 eurų per mėnesį yra geriau negu nulis eurų per mėnesį. Taip, mes galime skųstis ir pripažinti tai, kad papildomi 20–30 eurų per mėnesį nėra tiek daug, bet jeigu vienu kartu pasiimi visą sumą, tai tos išmokos nebelieka. Tada žmogus dar papildomus 10, 20 ar 30 metų turės gyventi be tos papildomos išmokos su gerokai mažesne pensija, gerokai mažesne pensijos perkamąja galia“, – sakė N. Mačiulis.

Esą kai kurie tikina, kad geriau pasiimti visus pinigus iš karto, mat tie papildomi keliasdešimt eurų per mėnesį gali nesijausti dėl infliacijos, kadangi kainos sparčiai kyla. Tokiam mąstymui N. Mačiulis nepritarė: „Infliacija nėra argumentas. Kai kalbame apie kaupimą senatvei, tos lėšos vis tiek yra įdarbintos, jos uždirba, yra investuotos į visokiausius vertybinius popierius. Sukauptos pinigų lėšos yra didesnės negu kiekvieną mėnesį sumokamos. Net jei mes kalbame apie tai, kad bus 20 ar 30 papildomų eurų per mėnesį. Jeigu jų nebelieka, tai likusią pajamų dalį infliacija taip pat „suvalgo“. Žmogui be 20 ar 30 eurų vis tiek išgyventi bus dar sudėtingiau – bus infliacija ar nebus“.

Kaip padėti tiems žmonėms, kurie sukauptas lėšas išleido čia ir dabar ir turės gyventi su lėšomis, kurios yra nepakankamos tam, kad išgyventų?

„Labai svarbu suvokti principą, dėl ko egzistuoja tokios pensijų kaupimo sistemos ir tokios pensijų išmokėjimo sistemos. Tai apsaugo nuo žmogaus trumparegiškumo ir jo noro sutelkti savo finansinius išteklius į trumpalaikių poreikių tenkinimą. Labai retai kas galvoja apie tai, ko man reikės po 10 ar 20 metų. Kai priimamas sprendimas išleisti pinigus šiandien, tuomet žmogus atsiduria tokioje situacijoje, kai jo perkamoji galia yra žemiau skurdo ribos. Tuomet visa našta tenka valstybei ir kitiems mokesčių mokėtojams, kaip padėti tiems žmonėms, kurie sukauptas lėšas išleido čia ir dabar ir turės gyventi su lėšomis, kurios yra nepakankamos tam, kad išgyventų“, – teigė jis.

„Tam tikra suma turi būti tas barjeras, nes jeigu tai iš tiesų yra maža sukaupta suma, tai turbūt turi likti tam tikros laisvės. Vienas iš pagrindinių argumentų, siūlančių kelti tą kartelę, yra tas, kad iš tiesų žmogus kaupė visą gyvenimą, galbūt jis senatvėje nori turėti tam tikros laisvės, kaip tuos pinigus panaudoti. Galima diskutuoti, kad dalį tų pinigų kiekvienas senjoras galėtų pasiimti, jeigu yra sukaupęs daugiau, ir panaudoti kažkokiems trumpalaikiams tikslams, bet principas, kuris galioja ir kitose šalyse, kurio esmė yra pasaugoti žmogų nuo nepamatuotų sprendimų, kurie pakenktų jam ateityje, yra išskirstyti tas sukauptas pajamas per ilgą laikotarpį, kurio jis net negali prognozuoti, nes vienas galbūt gyvens tik dešimt metų, o kitas galbūt 30 ar 40, sulaukęs senatvės pensijos“, – kalbėjo ekonomistas.

Pasak jo, apribota galimybė pasiimti vienkartinę sumą nepažeidžia žmogaus teisės rinktis: „Tai – vienas iš argumentų. Atrodytų, iš tiesų žmogus, kaupęs visą gyvenimą lėšas senatvei, turėtų turėti teisę apsispręsti, kaip paimti tuos pinigus, kada juos panaudoti ir kaip juos paskirstyti savo senatvėje. Bet nebūtų jokio pagrindo apriboti tas galimybes naudotis tomis sukauptomis lėšomis, jei tuo pat metu jam mokama senatvės pensija iš „Sodros“ biudžeto būtų visiškai pakankama tam, kad patenkintų jo pirmojo būtinumo poreikius. Jeigu tos lėšos yra nepakankamos, tai tam tos lėšos ir yra paskirstomos per neribotą laikotarpį, tol, kol žmogus bus gyvas, kad jis neskurstų ir būtų nepriklausomas nuo kitų pajamų“.

Anot N. Mačiulio, antroji pensijos pakopa pasiteisino: „Ji negali būti nepasiteisinusi, nes didžioji dalis Lietuvos gyventojų kaupia tas lėšas. Jos nauda bus jaučiama daug vėliau. Tie, kurie jau dabar gauna pajamas iš sukauptų lėšų, dažniausiai gauna gerokai skurdesnes, nes tas kaupimas Lietuvoje vyksta labai trumpą laiką, lyginant su Vakarų valstybėmis, kur jau dešimtmečius kaupia dirbantys asmenys. Lietuvoje pensijų reforma įvyko prieš penkiolika metų, tai didelė dalis gyventojų, kurie dabar išeina į senatvės pensiją, neturėjo galimybės kaupti lėšų visam gyvenimui ir tiems asmenims dabar, išeinant į senatvės pensiją, atrodo, kad tos sukauptos lėšos yra nedidelės. Bet tie, kas yra dabar jauni ir dar dirba, dirbs 10, 20 ar 30 metų, jų sukauptos lėšos bus tikrai reikšmingos ir jie gaus 100 ar kelis šimtus eurų papildomų išmokų kiekvieną mėnesį. Tuomet bus akivaizdu, kad jeigu ir valstybės galimybės ribotos mokėti didesnę pensiją, dėl jų viso gyvenimo metu kauptų santaupų jie gali turėti papildomas pajamas“.