Skirtingi duomenys
Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) docento praktiko Evaldo Stankevičiaus aiškinimu, informacijos apie Lietuvos gyventojų finansines pagalves skirtumai dažniausiai atsiranda dėl nevienodų matavimo kriterijų: vieni tyrimai vertina, ar gyventojai apskritai taupo, o kiti – ar jų sukauptų santaupų pakaktų bent trims mėnesiams. „Abu teiginiai gali būti teisingi vienu metu, nes taupymo faktas dar nereiškia pakankamo finansinio rezervo“, – pabrėžia ekonomistas.
Makrolygmens rodikliai leidžia kalbėti apie bendrą finansinės padėties gerėjimą, tačiau jie neatskleidžia, kaip finansiniai ištekliai pasiskirstę tarp namų ūkių. „Lietuvos banko (LB) duomenimis, 2026 m. vasario pabaigoje namų ūkių indėliai sudarė 28,3 mlrd. eurų ir per mėnesį padidėjo 395,4 mln. eurų, o 2024 m. namų ūkių finansinis turtas siekė apie 80–85 mlrd. eurų. Skaičiuojant vienam gyventojui, tai sudarytų apie 30 tūkst. eurų, o vienam namų ūkiui – apie 65 tūkst. eurų. Šie skaičiai maskuoja reikšmingus skirtumus – dalis gyventojų yra sukaupę dideles sumas, o kita dalis vis dar neturi nė minimalaus rezervo, ir nors finansiniai ištekliai auga, jų pasiskirstymas lemia, kad dalis gyventojų išlieka pažeidžiami. Apie 80-90 proc. indėlių priklauso 10–20 proc. gyventojų, o reikšminga dalis sąskaitų lieka tuščios arba jose laikomos tik einamosios pajamos“, – dėsto E. Stankevičius.
Pasak jo, viešojoje erdvėje vienu metu pasirodo ir optimistinių, ir atsargesnių vertinimų, grindžiamų skirtingais finansinio saugumo matavimo būdais. LB statistika laikytina pagrindiniu šaltiniu analizuojant indėlių, turto ir paskolų apimtis, nes ji remiasi finansinių institucijų ataskaitomis, o komercinių bankų tyrimai labiau atspindi gyventojų elgseną, finansinius įpročius ir subjektyvų saugumo vertinimą.
Nors pajamos ir perkamoji galia auga, apie 40 proc. gyventojų vis dar neturi santaupų, kurios padengtų bent trijų mėnesių išlaidas, o taupymas išlieka ribotas, nes prioritetas dažnai teikiamas vartojimui ir būsto finansavimui.
„Problema Lietuvoje ne ta, kad žmonės netaupo – problema ta, kad taupymas dar nevirsta realiu finansiniu saugumu. Makroekonominis augimas slepia paprastą faktą – dalis gyventojų vis dar gyvena be finansinės pagalvės“, – teigia ekonomistas.
Platesnis kontekstas
Finansinės gerovės vertinimas Europoje grindžiamas gebėjimu kontroliuoti savo finansus, užsitikrinti finansinį saugumą ir patenkinti kasdienius poreikius. Europos tyrimai rodo, kad ši gerovė išlieka netolygi tiek tarp šalių, tiek jų viduje. „2024 m. duomenimis, apie 74 proc. europiečių teigė galintys laiku vykdyti finansinius įsipareigojimus, tačiau net 37 proc. yra priversti naudotis kreditu kasdienėms išlaidoms padengti, o panaši dalis susidurtų su sunkumais atsiradus netikėtų išlaidų. Tik apie 15 proc. gyventojų jaučiasi finansiškai saugūs ilgalaikėje perspektyvoje“, – Europoje pirmaujančios kredito valdymo paslaugų teikėjos „Intrum“ ir Europos finansinio planavimo asociacijos duomenimis dalijasi E. Stankevičius.
Pagrindinė problema Europoje siejama ne tik su pajamų lygiu, bet ir su finansinio atsparumo ir planavimo stoka. Pasak KTU ekonomisto, panašios tendencijos atsispindi ir Lietuvoje, tačiau čia jos įgauna ryškesnę formą: „Lietuvos finansinė padėtis pasižymi dvilypumu – makroekonominiu lygmeniu gyventojų turtas auga, o mikroekonominiu lygmeniu finansinis atsparumas išlieka ribotas.“
Augant palūkanų normoms, didėja susidomėjimas tiek Vyriausybės taupymo lakštais, tiek įmonių obligacijomis. Investavimas į akcijas ir ETF taip pat plečiasi, ypač per skaitmenines platformas.
Finansinio raštingumo lygis taip pat prisideda prie šios situacijos – tik 57–62 proc. Lietuvos gyventojų gerai supranta taupymo principus, apie 55 proc. – finansinius produktus, tačiau ekonominių reiškinių supratimas siekia tik apie 22 proc., o pensijų planavimo ir investavimo žinios – apie 15–18 proc., Vilniaus Tech ir LB duomenimis remiasi E. Stankevičius. „Silpniausia grandis yra ilgalaikis finansinis planavimas. Gyventojai dažnai remiasi šeimos ar draugų sprendimais, nes nepasitiki savo žiniomis, o dalis visuomenės vis dar tikisi valstybės vaidmens užtikrinant finansinę gerovę senatvėje“, – pasakoja jis.
Šią struktūrinę problemą papildo skolų ir kreditų situacija: 8 proc. gyventojų, t. y. 200–220 tūkst. asmenų, turi skolų, perduotų išieškoti antstoliams, o bendra šių skolų suma, Antstolių rūmų duomenimis, siekia apie 2–3,6 mlrd. eurų. „Vidutinė skola vienam skolininkui sudaro apie 2,8 tūkst. eurų. LB kredito rinkos duomenimis, reikšminga dalis įsipareigojimų susijusi su vartojimo kreditais: greitųjų kreditų sumos dažniausiai siekia 300–1 500 eurų, o vidutinė vartojimo paskola sudaro apie 6 tūkst. eurų. Palyginti nedidelės skolos gali tapti sunkiai valdomos, jei nėra sukaupto finansinio rezervo“, – atkreipia dėmesį E. Stankevičius.
2024–2025 m. komercinių bankų („Swedbank“, SEB, „Luminor“) ir LB tyrimų duomenys bei Eurostato statistika rodo, kad lietuviai taupymui skiria santykinai nedidelę savo pajamų dalį, o taupymo elgsena išlieka nevienalytė. Makroekonominiu lygmeniu 2024 m. Lietuvos namų ūkių taupymo norma siekė apie 7,6 proc. disponuojamųjų pajamų, t. y. vidutiniškai iš 100 eurų sutaupoma apie 7–8 eurus. „Ši taupymo norma yra makroekonominis rodiklis, parodantis, kokios disponuojamųjų pajamų dalies namų ūkiai neišleidžia vartojimui. ES vidurkis 2024 m. siekė apie 14,5 proc., o euro zonoje – apie 15,2 proc. Lietuvos rodiklis yra maždaug perpus mažesnis“, – skaičiuoja E. Stankevičius.
„Baltijos šalių kontekste Lietuva išlieka tarp Estijos ir Latvijos. Estijoje taupymo norma 2024 m. sudarė apie 7,3 proc., Latvijoje – apie 4,9 proc. Taigi Lietuvos ir Estijos taupymo normos yra panašios, o Latvijos – reikšmingai mažesnė. Individualiu lygmeniu taupymo rodikliai, t. y. gyventojų elgseną apibūdinantys duomenys, rodo kitą vaizdą: dažniausiai taupymui skiriama apie 5–10 proc. mėnesinių pajamų. Nors dalis gyventojų nurodo galintys atidėti daugiau nei 10 proc., praktikoje tai daro rečiau. Dažniausiai atidedama suma svyruoja apie 50–150 eurų per mėnesį“, – dėsto ekonomistas.
Anot jo, gyventojų taupymo elgsena Lietuvoje rodo aiškų skirtumą tarp sistemingo ir nereguliaraus taupymo. Sistemingai, t. y. kas mėnesį atidėdami konkrečią sumą, taupo apie 25–30 proc. gyventojų, kai kurių apklausų duomenimis – apie 23 proc. Ši grupė dažniausiai naudojasi automatiniais pavedimais ar investiciniais produktais, pavyzdžiui, trečiosios pakopos pensijų fondais ar investavimu į vertybinius popierius, ir dažniau priklauso 25–45 metų, aukštesnes pajamas gaunančių miesto gyventojų grupei.
„Nesistemingai ir nereguliariai taupo apie 35–40 proc. gyventojų, kai kurių tyrimų duomenimis, apie 41 proc., atidėdami tik mėnesio pabaigoje likusias lėšas. Iš viso apie 65–70 proc. gyventojų nurodo per pastaruosius metus atidėję bent kažkiek pinigų, tačiau apie 30 proc. vis dar visas pajamas skiria vartojimui“, – teigia E. Stankevičius.
ES kontekste tarp šalių išlieka didelių skirtumų – tarp daugiausia taupančių šalių išsiskiria Vokietija, Slovėnija, Čekija, Malta ir Vengrija, o mažiausi rodikliai fiksuojami Graikijoje ir Rumunijoje, kur namų ūkiai vidutiniškai išleidžia daugiau nei sudaro jų disponuojamosios pajamos, tačiau čia, kaip pabrėžia ekonomistas, reikėtų nepamiršti ir šešėlinės ekonomikos padarinių.
NT ir kitos investicijos
Reikšmingas skirtumas matomas ir nekilnojamojo turto (NT) struktūroje. Lietuvoje apie 80–90 proc. žmonių gyvena nuosavame būste, todėl didelė dalis namų ūkių turto yra sukaupta NT forma. „Būsto paskolų įmokos didina grynąjį turtą, tačiau kartu mažina disponuojamųjų pajamų dalį, kuri galėtų būti skirta likvidžiam taupymui. Vokietijoje nuosavo būsto paplitimas yra gerokai mažesnis – apie 45–50 proc., o išplėtota nuomos rinka leidžia daliai namų ūkių išvengti didelių finansinių įsipareigojimų ir daugiau lėšų skirti finansiniam taupymui ar investavimui“, – sako E. Stankevičius.
Taupymo ir investavimo srityje lietuviai išlieka viena konservatyviausių visuomenių regione. Septyni iš dešimties gyventojų kaip patraukliausią investiciją vis dar nurodo NT. „Lietuviai vangiausiai investuoja į tokias finansines priemones kaip vertybiniai popieriai ar pensijų fondai, o estai laikomi aktyviausiais investuotojais regione“, – pasakoja ekonomistas.
Nepaisant šio atsargumo, matoma augimo tendencija – 2026 m. pradžios duomenys rodo, kad lietuviai investavo beveik dukart daugiau lėšų nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o tai signalizuoja stiprėjančią investavimo kultūrą.
„Mes daug turto turime nuosavybėje, o vokiečiai daug taupo, turi daug finansinių instrumentų. Absoliuti dauguma Lietuvoje turi nuosavą būstą, tačiau jo turėjimas yra daugiau našta negu vertybė. Dažnai bandome studentams pasakyti, kad turtas ir kapitalas nėra tolygu. Turtas yra tai, ką tu turi ir reikia rūpintis, o kapitalas yra tai, kas tau gali duoti grąžą, – aiškina jis. – Lietuvoje dažnai galvojama, kad jei asmuo turi NT, kuriame gyvena, ir jis pabrango, savininkas praturtėjo, bet iš to nenusipirksi daugiau maisto, kitų prekių ar paslaugų.“
Vis dėlto lietuviai palaipsniui atranda įvairesnių investavimo priemonių. Be NT, plačiausiai paplitusi forma išlieka pensijų fondai (antroji ir trečioji pakopos), ypač dėl automatinio įtraukimo ir gyventojų pajamų mokesčio lengvatų; populiarėja sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimo platformos: taip gyventojai siekia didesnės grąžos nei iš indėlių bankuose.
Būsto paskolų įmokos didina grynąjį turtą, tačiau kartu mažina disponuojamųjų pajamų dalį, kuri galėtų būti skirta likvidžiam taupymui.
„Augant palūkanų normoms, didėja susidomėjimas obligacijomis – tiek Vyriausybės taupymo lakštais, tiek įmonių obligacijomis. Investavimas į akcijas ir biržoje prekiaujamus fondus (ETF) plečiasi, ypač per skaitmenines platformas, o vietinės „Nasdaq Vilnius“ įmonės išlieka patrauklios dėl dividendų. Išlieka ir alternatyvios priemonės – kriptovaliutos ir auksas. Nepaisant šių pokyčių, bankų indėliai vis dar yra viena svarbiausių santaupų formų, ypač tarp vyresnio amžiaus gyventojų“, – pasakoja E. Stankevičius.
Anot jo, remiantis LB ir komercinių bankų duomenimis, Lietuvos namų ūkių finansinio turto struktūra išlieka aiškiai konservatyvi. Apytiksliai 70–75 proc. turto sudaro indėliai ir grynieji pinigai, apie 15–20 proc. – pensijų fondai ir gyvybės draudimas, apie 5–7 proc. – akcijos, obligacijos ir investiciniai fondai, o likę 3–5 proc. tenka alternatyvioms investicijoms.
Taupymo modeliai
Lietuvos gyventojų finansinė padėtis gerėja, o šiame kontekste svarbi tampa ir taupymo struktūra. Klasikinė 50/30/20 taisyklė (50 proc. pajamų skirti būtinoms išlaidoms, 30 proc. – norams, o 20 proc. – taupymui ar skolų mažinimui) išlieka aktuali kaip orientyras, tačiau šiandien ji taikoma lanksčiau. Dėl augančių būsto ir pragyvenimo kaštų būtinosios išlaidos dažnai sudaro iki 60 proc. pajamų, todėl svarbesnis tampa ne konkretus procentas, o pats taupymo principas, aiškina E. Stankevičius.
„Formuojasi ir šiuolaikiniai taupymo principai: pirmiausia susimokėti sau, t. y. automatiškai atidėti dalį pajamų vos jas gavus; naudoti automatizaciją – skaitmeninius įrankius, kurie paskirsto lėšas pagal tikslus; apsaugoti santaupas nuo infliacijos, dalį jų investuojant; taikyti atsakingą vartojimą, vertinant sprendimus ilgesniame laikotarpyje“, – dėsto jis.
„Populiarėja ir 50/30/20 alternatyvos – supaprastintas 80/20 modelis ir agresyvesnis taupymas, kai taupoma iki 40–50 proc. pajamų. Šiuos pokyčius papildo investavimo prieinamumas – net mažos sumos šiandien gali būti reguliariai investuojamos, todėl santaupos vis dažniau skirstomos į dvi dalis: likvidų rezervą ir ilgalaikį kapitalą“, – tęsia ekonomistas.
Lietuvoje taupymas populiarėja, tačiau finansinis saugumas išlieka nelygus: dalis gyventojų kaupia ir investuoja, o kita dalis vis dar neturi net minimalaus rezervo. Pagrindinė problema – ne taupymo nebuvimas, o tai, kad augantis turtas dar nevirsta plačiai pasiekiamu finansiniu atsparumu, išvadą daro E. Stankevičius.
„Lietuviai iš tikrųjų yra darbštūs ir taupūs žmonės: jie gerai žino, kaip apsipirkti pigiau per akcijas, pratęsia daiktų naudojimą ir juos perparduoda, o tai puikiai atitinka žiedinės ekonomikos principus – daiktai naudojami ilgiau, tvariau, o ne greitai išmetami. Dalis santaupų greičiausiai taip pat laikomos ne finansų sistemoje, todėl jų nematome bankų sąskaitose. Apie tai galima spręsti ir iš nuolat girdimų žiniasklaidos pranešimų, kokias dideles sumas sukčiai išvilioja iš žmonių, – sako KTU ekonomistas. – Lietuviai tam tikra prasme turi „street smart“ – t. y. praktinio sumanumo tvarkytis su pinigais kasdienėse situacijose, tačiau finansinis raštingumas turbūt vis dar silpnokas, kai kalbame apie investavimą ir pasyvių pajamų kūrimą. Tai yra akcijos, dividendai, obligacijos ar investicijos į finansinių technologijų sektorių, taip pat sudėtinių palūkanų nauda ar akumuliuojami dividendai, leidžiantys ilgainiui auginti kapitalą.“
„Taip, akcijų rinka šiandien raudonuoja, krinta žemyn dėl geopolitinių aplinkybių, bet finale, pavyzdžiui, penkerių metų bėgyje, viskas grįžta į vietas“, – pabrėžia E. Stankevičius.
Naujausi komentarai