Seimas panaikino klaida pavadintas Kainų įstatymo pataisas ir nusprendė neriboti maisto produktų antkainių. Tokios naujienos pradžiugino ir stambiuosius, ir smulkiuosius prekybininkus.

Dėl veto nuomonės išsiskyrė

Vakar parlamentarai galutinai balsavo dėl Prezidento Valdo Adamkaus siūlymo laikyti tokį įstatymą nepriimtu. Už tai buvo 63 Seimo nariai, prieš – 16, susilaikė 14 parlamentarų.

Pritarti valstybės vadovo veto Seimo narius ragino premjeras Andrius Kubilius. "Visi labai gerai žinome, kur veda kainų reguliavimas. Tai sovietinis reliktas. Yra žinomi rinkos dėsniai, ir tų dėsnių nepaisymas gali labai brangiai kainuoti", – pabrėžė Vyriausybės vadovas.

"Prezidento patarėjų pateikti argumentai dėl veto visiškai atitinka Prekybos įmonių asociacijos argumentus. Raginu neremti Prezidento, premjero ir prekybos monopolininkų pozicijos, paremkime paprasto lietuvių vartotojo, pirkėjo interesus", – agitavo Tvarkos ir teisingumo frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis.

Receptų nepasiūlė

"Jeigu mes galutinai patvirtinsime antkainių ribojimą, tikrai anksčiau ar vėliau keliausime į Europos Teisingumo Teismą, nes kišamės į rinkos santykius", – buvo įsitikinusi socialdemokratė Birutė Vėsaitė, nors ir pripažinusi, kad problemų dėl mažmeninės prekybos "yra, ir nemažai". Jas B.Vėsaitė pasiūlė spręsti kitaip taisant su konkurencija susijusius įstatymus, neriboti antkainių.

Kai kurie parlamentarai apgailestavo, kad V.Adamkus, vetuodamas įstatymą, nepasiūlė, kaip būtų galima išspręsti prekybininkų savavaliavimą dėl pernelyg didelių antkainių. Tačiau, pasak Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio, prie šio klausimo turėtų būti netrukus grįžta.

Vos buvo prieš mėnesį galvotrūkčiais Seime patvirtinta Kainų įstatymo pataisa dėl antkainių ribojimo, valdančiosios koalicijos ir dalis opozicijos politikų tai pavadino klaida.

Pečiais gūžčiojo ir Prezidentas: "Mane labai nustebino tos pataisos, kurios primena gūdžius sovietinius laikus." Todėl V.Adamkus vetavo Seimo priimtą Kainų įstatymo pataisą, siūlydamas jos išvis atsisakyti.

Ilgai tempė gumą

Nors politikai antkainių ribojimo įstatymą vadino klaida, dar kovo viduryje Seimo nariai gana vieningai priėmė įstatymą, kuriuo apribotas prekybos įmonių antkainis maisto produktams – didmeninėje prekyboje jis nebegalėtų viršyti 15 proc., mažmeninėje – 20 proc. įsigyto produkto kainos. Šie nuostatai nebūtų taikomi tabako ir alkoholio gaminiams.

Tokio įstatymo projektas buvo parengtas dar ankstesnio Seimo, tačiau iki šiol nebuvo priimtas, nes ir buvusioji, ir dabartinė valdančioji dauguma vis blokuodavo jo priėmimą. Bet kovo 17 d. Seimo plenariniame posėdyje reikiamas balsų skaičius netikėtai buvo surinktas, ir Kainų įstatymo pataisai pritarta.

Vertindami projektą Seimo teisininkai nurodė, kad maisto produktų kainos priskirtinos prie rinkos kainų, todėl įstatymu vargu ar galima nurodinėti prekybininkams, kokias kainas jie turėtų taikyti ir kokius antkainius nusistatyti.

Rimantas Rudzkis, banko "DnB Nord" vyriausiasis analitikas

Ko gera, tai prieštaringiausias įstatymas. Neatsimenu, kad dėl kokio kito įstatymo būtų taip vieningai balsuota, o vėliau – taip gailėtasi ir ginčytasi. Balsavimas dėl Kainų įstatymo Seime atspindi pastaruoju metu įsigalėjusią balsavimo nediskutuojant praktiką, kai nespėjama net deramai pagalvoti, koks sprendimas yra priimamas ir kokie bus to padariniai.

Kraštutinė tokio antkainių reguliavimo forma buvo socialistinėje sistemoje. Daugelis gyventojų dar atsimena jos ypatumus: didžiausias tokios sistemos trūkumas tas, kad atsiranda kai kurių prekių deficitas. Jei kainą ima reguliuoti ne rinka, o valstybė planiniu būdu, pigesnės prekės, kurių paprasčiausiai nebeapsimoka pardavinėti, išstumiamos iš rinkos.

Užuot siekęs įstatymu riboti antkainį, Seimas turėtų skatinti prekybos įmonių konkurenciją. Tai būtų patikimiausias būdas kainoms mažinti. Leiskime steigtis mažoms parduotuvėlėms, ir konkurencija automatiškai sureguliuos antkainius iki norimo dydžio. Pagal mažų įmonių tankį Lietuva gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Be to, tai atliktų socialinę funkciją – mažintų nedarbą.

Reikia atminti, jog šiuo metu šalies ekonomiką apėmusi krizė. Taigi prekybininkai priversti konkuruoti dėl kiekvieno pirkėjo, jie ir taip stengiasi mažinti kainas. Dabar Lietuvos rinka yra pirkėjo, o ne pardavėjo.

Arturas Mackevičius, Kauno regiono smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacijos pirmininkas

Dabar kai kurias būtiniausias maisto prekes parduodame už mažesnį nei 20 proc. antkainį. O pavyzdžiui, tokioms prekėms kaip vaisvandeniai uždedamas didesnis antkainis, kuris kompensuoja prekybos organizavimo išlaidas. Jei visoms prekėms antkainis būtų ribojamas, tektų pabranginti būtiniausius maisto produktus, kad verslas atsipirktų.

Antkainių įstatymas greičiausiai numarintų nedidelių įmonių prekybą rajonuose. Juk kuo toliau reikia vežti prekes į užmiestį, tuo didesnės sąnaudos. O prekės mašinoje vežamos nedideliais kiekiais, todėl išlaidos labai išauga. Jei reikėtų mažinti antkainį, tokios įmonės neišsilaikytų.

Be to, sumažėtų prekių pasirinkimas, nes kai kurių paprasčiausiai neapsimokėtų parduoti. Todėl kristų apyvarta ir valstybė surinktų mažiau mokesčių.

Prekyba kurortuose taip pat būtų numirusi. Juk vasaros sezoną smulkieji prekybininkai čia užsidirba didžiausius pinigus, kurie padeda gyventi visus metus. Be to, prekiauti kurorte samdomi žmonės iš kitų miestų, todėl juos reikia ir apgyvendinti, ir pamaitinti. Namus keliems mėnesiams palikę ir į kurortą uždarbiauti atvykę žmonės tikisi ir didesnių, nei įprasta, algų. Tikėtis, kad 20 proc. antkainis padengs visas šias išlaidas, naivu.

Marius Busilas, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius

Antkainių ribojimas kainų nesumažintų. Siekiant išsaugoti pajamas, prekes galima pirkti per tarpininkus, kaskart parduodant vis brangiau, kol parduotuvės lentynoje ji galiausiai atsirastų nė kiek nepigesnė. Kita vertus, įvedus vienodą ribojamą antkainį, prekybininkai, siekdami kompensuoti galimus nuostolius, būtų priversti pakelti visų prekių antkainį iki maksimalios leistinos ribos. Tai lemtų būtiniausių produktų brangimą.

Antkainis ir pelnas nėra tas pats. Daugiau nei 80 proc. antkainio tenka dengti tiesioginėms sąnaudoms, t. y. darbuotojų atlyginimams, prekių logistikai, parduotuvių nuomai, komunalinėms paslaugoms ir pan. Antkainio ribojimas verčia riboti ir sąnaudas, tad kai kurios prekių pardavimas gali apskritai tapti nuostolingas. Prekybos sektoriuje įmonių pelnas tesiekia kelis procentus, o kai kurie prekybininkai jau šiandien dirba be pelno ar nuostolingai. Geriausiai kainas reguliuoja rinka ir pirkėjai.

Dabar, kai bendrasis vartojimas sparčiai mažėja, prekybininkai ypač konkuruoja dėl kiekvieno pirkėjo. Sumažėjus paklausai, jau dabar prekybininkai ieško būdų, kaip užtikrinti, kad kaina mažėtų. Norėdami pritraukti pirkėjų, verslininkai priversti mažinti kainas, taigi ir antkainius, ir tam visai nebūtinas šiurkštus valdžios įsikišimas.