– „Financial Times“ rašė apie tai, kad D. Trumpas, JAV prezidentas, prarado susidomėjimą taika Ukrainoje, taikos derybomis, ir Europai tai nieko gero nežada. Bent jau tokia yra „Financial Times“ kalbintų diplomatų interpretacija. Kaip jūs tai vertintumėte – į blogą ar į gerą tai, kad D. Trumpas dabar turi labai daug kitų rūpesčių?
– S. M.: Galima pasitikslinti ir kitą vertinimą: D. Trumpas teigė įtariantis, jog Rusija gali padėti Iranui. Tada kyla klausimas, kiek ta neva esanti D. Trumpo ir Vladimiro Putino draugystė yra trapi. Visiškai akivaizdu, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose dabartinė administracija, kaip, beje, ir prieš tai buvusi, čia neturėkime iliuzijų, pirmiausia galvoja apie save. D. Trumpo galvos skausmas yra naftos kainos, kurios pakilo.
– Mes kalbame apie maždaug 30 proc. kainų augimą JAV, panašiai kaip Lietuvoje dyzelis. Aišku, D. Trumpas visą laiką girdavosi, kad sumažino degalų kainas. Dabar, kai jos pradėjo kilti, jis sako, kad tai maža problema.
– S. M.: Taip, jis sako, kad greitai tą klausimą išspręs, kad sankcijos kažkur švelninamos, kad raginamos kitos šalys įsikišti į Hormūzo sąsiaurio deblokavimą. Pats svarbiausias dalykas čia yra tas, kad tokio dydžio šalis kaip Iranas turbūt iš principo negali būti užkariauta. Kai kalbame apie labai rimtus karinius veiksmus, vien oro priemonėmis to nepadarysi. Akivaizdu, kad čia yra didžiulė Izraelio iniciatyva. Aš matau labai paprastą dalyką: D. Trumpas kariauja tuos karus, kuriuose gali gana greitai ir saugiai paskelbti save nugalėtoju. Jeigu tik atsiranda karai, kuriuose jis atrodo kaip pralaimėtojas, jam iš karto mažiau įdomu ten dalyvauti – jis ieško pasiuntinių ar kitų, kuriuos būtų galima apkaltinti dėl nesėkmių. Aš nemanau, kad Ukrainai yra blogai dėl to, kas vyksta Irane. Taip, galbūt čia kiek mažiau dėmesio, galbūt mažiau ginkluotės, nes kalbama, kad net dalis Europos ginkluotės dabar keliauja į tą regioną.
Bet pats svarbiausias dalykas – pakilusios naftos kainos V. Putinui yra naudingos. Kita vertus, man atrodo, kad V. Putinui siunčiama aiški žinutė: tą situaciją, kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas ir jų sąjungininkus, galima gana greitai destabilizuoti. Galvojama – tu nesitikėjai, bet galima suduoti smūgius, galima pašalinti vadovus, galima žaisti va bank. Daug kas nežino, kuo viskas pasibaigs, bet tai svarbūs dalykai. Kartais galvoju, kad daugiau chaoso kai kuriose situacijose įneša daugiau tvarkos. V. Putinas kelia chaosą, o Vakarai ir Joe Bideno administracija stengėsi jį suvaldyti – tarsi mama, kuri surenka vaiko išmėtytus žaislus. Dabar atėjo mama, kuri pačiam vaikui rodo: žiūrėk, aš esu mama, aš esu stipresnė ir galiu būti neadekvati, jeigu mane išvedi iš kantrybės. Man atrodo, kad ilgainiui tai greičiau atneš daugiau stabilumo negu papildomų problemų.
– Aišku, turbūt D. Trumpas, kaip jūs sakote, ir nesiruošė ilgam karui. Du lėktuvnešiai nėra daug. Tarkime, vienas ginti Izraelį, kitas naudojamas puolimui, kartu su aptarnaujančiais laivais ir lėktuvais. Bet kalbant apie tai, ar tai naudinga Ukrainai, vis tiek Rusija per naftos kainas gauna apie 150 mln. dolerių per dieną papildomai, kuriuos gali investuoti į karą. Be to, JAV sušvelnino sankcijas jūroje tiems tanklaiviams, kad trečiosios šalys galėtų laisviau pirkti rusišką naftą ir taip švelninti energetinę situaciją. Kaip jums atrodo, kas čia laimi, kas pralaimi šioje situacijoje?
– A. L.: Nematau čia didelio laimėjimo Ukrainai. Man atrodo, kad šiuo atveju Rusija bent jau trumpuoju laikotarpiu tikrai laimi. Galbūt kažkas paaiškės, kažkas pasikeis – gal žvalgybinė informacija, gal tam tikri kiti dalykai. Bet tai nėra naujiena. Mes žinome, kad Iranas su Rusija bendradarbiauja. Amerika tai žino, todėl čia nėra jokio stebuklo ir nieko naujo. Grįžtant prie Amerikos, Rusijos ir Irano santykių – JAV į Iraną žiūri visiškai kitaip ir vertina jį kitaip grėsmės prasme nei Rusiją. Tai akivaizdu. Paklausykime, kaip pats D. Trumpas kalba ir kalbėjo apie Rusiją. Tai vis dėlto šalis su branduoliniu ginklu, karine prasme traktuojama daugmaž kaip lygiavertė vien dėl to, kad turi tam tikrą arsenalą. Todėl Irano scenarijus – toks, kokį dabar JAV taiko Irane, – Rusijos atveju yra neįsivaizduojamas. Manau, kad JAV lyderiams – tiek kariniams, tiek politiniams – tokio scenarijaus apskritai nėra ant stalo. Bombardavimas ar panašūs veiksmai net nesvarstomi, nes pasekmės būtų visiškai kito lygio nei kalbant apie Iraną. Taip, su Iranu yra problemų dėl tiekimo ir panašiai. Su Rusija problemos būtų nepalyginamai didesnės ir susijusios ne tik su ekonomika, bet ir su saugumu. Nepamirškime net geografijos – kur yra Rusija, kur yra JAV ir koks atstumas tarp jų. Taip pat koks atstumas tarp Irano ir JAV. Čia net nekalbame apie karines bazes, tik apie teritorijas.
– Galbūt sunku lyginti šias situacijas ir šalis, bet kaip jums atrodo? Dominuoja tokios nuotaikos, kad D. Trumpas dabar tiek įklimpęs, kad sausas neišlips ir gali įtraukti kitus. Jis kviečia prisijungti, bet neaišku, kaip reaguoti. Iš jo pareiškimų, pasisakymų labai sunku susidaryti įspūdį. Vieną dieną jis rašo, kad viskas sunaikinta ir nėra kur šaudyti, kitą dieną sako, kad turi daug laiko, trečią dieną vėl kažką kita teigia. Sunku suprasti, kaip jis išlips iš šios situacijos.
– A. L.: Matote, viskas priklauso nuo to, į ką šaudai. Man atrodo, kad šaudymo ir bombardavimo strategija šiek tiek evoliucionuoja. Pradžioje galbūt buvo galvojama apie tam tikrus segmentus, apie kuriuos tuo metu nebuvo svarstoma, o dabar jie įtraukiami į sąrašą. Be to, Izraelis turi savo papildomų tikslų – sunaikinti tam tikrą infrastruktūrą tiek Libane, tiek Irane. Dėl to gal ir JAV kitaip žiūri. Kalbant apie kvietimą įsitraukti, tai akivaizdžiai rodo tam tikrą JAV galios ribotumą arba ribotą norą toliau eskaluoti konfliktą ir siekį remtis sąjungininkais. Bet sąjungininkams problema yra ta, kad jie gal ir pasirašytų po tokiais veiksmais, tačiau nekontroliuoja paties karo. Jie nekontroliuoja strategijos. Nėra bendro štabo, nėra bendro planavimo. Ėjimas į tokį variantą sukelia rizikų, kurių tu net negali kontroliuoti. O kare nekontroliuoti rizikų, žinant D. Trumpo nuotaikų ir planų kaitą, yra labai pavojinga. Dėl to labai abejoju, kad Vakarai, ypač Vakarų Europa, jungtųsi prie šių veiksmų. Jeigu pasižiūrėsite, ką kalba, pavyzdžiui, „Al Jazeera“, ten minima, kad net britai labai atsargiai vertina galimybę toliau įsitraukti, būtent dėl to, kad nekontroliuoja karo eigos.
– Kai D. Trumpas pakvietė padėti deblokuoti Hormūzo sąsiaurį, kai kurios šalys atsakė gana mandagiai. Kalbama apie Japoniją, Pietų Korėją ir kitus sąjungininkus. Net Kinija mandagiai atsakė, kad svarsto. Žodis „svarstome“ nieko konkretaus nereiškia, bet vis tiek rodo atsargų požiūrį. Pabaigiant šią temą galima pasakyti, kad situacija yra labai daugiasluoksnė ir turi daug skirtingų kampų. Skirmantai, jūsų intuicija, nuojauta ką nors sako? Kaip D. Trumpas mėgins išnešti kailį iš Irano ir kada čia viskas gali baigtis? Nes viena vertus dabar arabų šalys spaudžia iš visų pusių, Europa susirūpinusi ir nerimauja dėl energetikos. Kaip jums atrodo – čia greitai baigsis ar ne?
– S. M.: Atsakysiu, bet prieš tai, Ainiaui, nesupykite, šiek tiek „pafact-check’insiu“. Pirmiausia, niekada JAV į Rusiją nežiūrėjo kaip į lygiavertę šalį. Galima apie tai kalbėti ilgai, bet nerasite nei pasisakymų, nei faktų, kurie tai patvirtintų. Jūs kalbate apie tai, kad smūgiai būtų rimta problema, bet Briansko gamykla, kuri renka lustus, viena didžiausių gamyklų, kaip tik buvo atakuota. Jau nekalbu apie tai, kad prieš tai, vasario pabaigoje, buvo atakuoti taikiniai 1300–1400 km nuo Ukrainos sienos. Iš esmės tai galima padaryti tik su JAV pagalba, turint žvalgybinius duomenis ir panašiai. Ir nieko neįvyko – jokių atsakymų nėra.
Trečias dalykas – atstumai tarp JAV ir Rusijos. Rusija nuo JAV nėra taip toli. Prisiminkime Aliaską, Ankoridžą – viskas yra greta. Bet esmė yra paprasta. Galime kalbėti apie branduolinę programą, kurią turi Iranas, galime kalbėti apie šalį, kuri technologijų prasme yra gana pažangi. Tai diktatoriškas teokratinis režimas ir čia galima sulaukti daug problemų. Dabar kalbama ir apie smūgius. Buvo smūgiuota atsakomaisiais smūgiais JAV kariams. V. Putinas nėra atakuojamas ne dėl to, kad jo labiau bijoma – čia mano vertinimas, bet manau, kad esu teisus. Jis nėra atakuojamas todėl, kad jo mažiau bijoma. Jis Amerikai yra mažesnis faktorius. Manoma, kad jį galima keisti, galima pervilioti tam tikromis sąlygomis į savo pusę, nes Kinija ir Rusija yra grėsmė. Jis yra įrankis. V. Putinas Amerikai lankstosi – jo didžiausia svajonė, kad D. Trumpas jam paspaustų ranką. Kaip D. Trumpas iš to išeis? Jis išeis pagal situaciją, kurios pats šiuo metu prognozuoti negali. Lygiai ta pati situacija kaip su Ukraina. Atrodo, kad jis turi daug kortų savo rankose, o Volodymyras Zelenskis neturi nieko, bet paskui paaiškėja, kad jeigu yra šalis, kuri priiminėja savarankiškus sprendimus, labai sudėtinga vien tarpinėmis priemonėmis palaužti jos valią, nesvarbu, ar tu būtum sąjungininkas, ar priešas. Dabar, aišku, bus labai atidžiai žiūrima, ar galima susitarti su nauja Irano valdžia, kuri kol kas nerodo požymių, kad būtų lengva susitarti.
– Matant lietuvišką ir europinį kontekstą, neaišku, kaip keičiasi situacija dėl šio karo. Kalbėjome apie Ukrainą, bet dabar matome naftos ir degalų kainų situaciją. Europoje ir Lietuvoje padidėjo susirūpinimas, nerimas, įtampa dėl infliacijos ir ekonomikos. Jaučiasi, kad sprendimų lubos pasiektos – bandoma naudoti atsargas, bet tai sprendimai, kurie, turbūt, revoliucijų nepadarys. Kaip jūs vertinate degalų ir naftos kainų problemą? Kiek ji gali mus paveikti ir kaip į tai reaguoja Vyriausybės?
– A. L.: Man atrodo, kad kol kas dar ankstyva fazė. Sunku pasakyti, kaip viskas išsispręs. Kai buvo klausiama, kaip viskas baigsis, aš irgi nesu linkęs sakyti, kad jau dabar aišku, kuo tai baigsis. Todėl prognozuoti ilgalaikį poveikį yra sunku. Kol kas matome, kad kainos tam tikra prasme stabilizavosi dabartiniame lygyje, bent jau šiuo momentu. Viskas vyksta labai greitai – kartais net valandomis galima sekti naftos kainų svyravimus. Šalys turi strateginių resursų ir bando jais valdyti kainas. Bet suprantame, kad viena yra benzino kainos, o kita – transportas. Sunkusis transportas vis tiek veikia visą ekonomiką ir ten kainos jau kitokios, poveikis didesnis. Manau, kad tas efektas bus, bet koks jis bus ilgainiui – nežinome.
– Labai priklauso nuo to, kiek tęsis situacija. Jeigu ji greitai nuslops, poveikis gali būti nedidelis. Bet jeigu tęstųsi mėnesį ar ilgiau, infliacija gali pasiekti ir penkis procentus ar daugiau.
– A. L.: Taip, sutinku. Manau, kad tas efektas jau yra. Kuro kainos kyla, o tai reiškia, kad kils ir tam tikrų produktų kainos, nes transporto dedamoji yra įskaičiuota. Ypač kalbu apie maisto produktus, nes jie transportuojami intensyviausiai. Tai ne televizoriai ar kita technika, kurią gali sandėliuoti. Maistas yra gendantis produktas, todėl viskas pasijunta labai greitai.
– Skirmantai, kam ruoštis? Kaip reaguoja Vyriausybės? Kaip matai tą energetinę įtampą ir jos valdymą?
– S. M.: Aš visiškai sutinku su Ainiumi, kad kaina labiausiai prisideda prie infliacijos. Žiūrėjau, ką galvoja daryti Lietuvos ekonomistai, kalbama net apie recesiją, jeigu degalų kainos ilgai išliktų aukštos. Pasižiūrėjau, ką Vyriausybė siūlo. Buvo kalbama apie strategines atsargas – apie 80 tūkst. tonų, kurias būtų galima panaudoti. Kita idėja, kuri man irgi užkliuvo, buvo siūlymas nustatyti kainų lubas. Aš iš karto supratau, kad finansų ministras Kristupas Vaitekūnas pats pasijuokė iš tokio siūlymo, kuris nuskambėjo iš socialdemokratų pusės. Jeigu tu nustatai kainų ribas, gali susidurti su deficitu. Viskas paprasta. Kodėl kalbame tik apie kurą? Gal nustatykime kainų ribas ir dešimčiai būtiniausių produktų, vaistams ir taip toliau.
Bet yra kitas dalykas, kurį tikrai galima daryti. Nežinau, kodėl mes to taip ilgai nedarome. Kai kalbame apie degalinių piktnaudžiavimą, dažnai matome tokį modelį: jeigu kainos kyla, iš karto sakoma, kad visos atsargos baigėsi ir kainas reikia kelti. Bet jeigu pasaulinės kainos pradeda kristi, tada sakoma, kad turime daug atsargų ir dar dvi savaites laikysime seną kainą. Tokius dalykus galima tikrinti: kiek nupirkta, kokie kontraktai sudaryti. Konkurencijos taryba galėtų įsikišti.
– Aš domėjausi šiuo klausimu, kalbėjausi su verslo žmonėmis. Tai dažnas klausytojų klausimas – įtarimai dėl piktnaudžiavimo ar manipuliavimo. Suprantu, kai degalinė sako, kad kainos pakilo todėl, kad reikės pirkti naują kurą už brangesnę kainą ir jie ruošiasi galimiems trikdžiams. Bet problema atsiranda tada, kai naftos kainos krenta – degalinių švieslentėse kainos krenta gerokai lėčiau. Ir čia aš nežinau, kodėl mūsų konkurencijos prievaizdai šitos problemos nemato ir nekelia, nes čia yra problema, kad degalinės užlaiko tą „grietinėlę“ šiokią tokią.
– S. M.: Taip, ir kitas dalykas – mes ne tik priklausome nuo tarptautinės konjunktūros. Mūsų pardavėjai, ar tai būtų prekybos tinklai, ar degalinių tinklų savininkai, žiūri į bendrą situaciją. Jau kalbėjome, kad Lietuva Baltijos regione išsiskiria pagal grynuosius pinigus, kurie laikomi bankuose. Dabar dar įtraukiame pinigus iš privačių pensijų fondų ir panašiai. Čia gali būti bėdų, nes tie žmonės, kurie labai džiaugėsi, „puikiais Vyriausybės sprendimais“, labai greitai gali pajusti, kad tie sprendimai stipriai kerta per kišenę.
– LRT pataisos jau pajudėjo – Seime įveikė pirmąjį etapą, pateikimą. Žurnalistų profesionalų asociacija kartu su dar 60 žurnalistų sako, kad reikia stabdyti. Ten šiek tiek keičiasi direktoriaus atleidimo pagrindai – jie tampa galbūt abstraktesni. Nors skaičius, kiek reikia balsų atleidimui, nesikeičia. Taip pat norima išplėsti tarybą, įvesti valdybą – keisti visą valdymo struktūrą. Ir šiek tiek riboti tų žmonių, kurie dirba kitose žiniasklaidos priemonėse ir kartu kuria laidas, dalyvavimą. Kaip suprantu, tuos žmones mėginama labiau izoliuoti nuo nacionalinio transliuotojo. Vis dėlto mums labiau rūpi politinė pusė. Ainiau, kas vyksta? Kam tai naudinga, jūsų nuomone?
– A. L.: Turbūt naudinga valdantiesiems, nes jie ir stumia šiuos pokyčius.
– Ar tikrai manote, kad jie žino, ko siekia, ir kad šis žaidimas nuves į jų pergalę?
– A. L.: Pirmiausia apsibrėžkime, kas yra pergalė. Šiuo atveju atrodo, kad esame tokioje situacijoje, kur pergalė tampa savotiška – tarsi kare. Pergalė yra tada, kai tu kažką prastumi. Nesvarbu, ar tie pokyčiai platesne prasme yra prasmingi. Svarbu, kad tai yra tavo pokyčiai. Tu juos atnešei, įrodei, kad gali juos priimti – ir tiek.
– Bet ar valdantieji galvoja apie rezultatą, ar tik apie procesą, kaip jūs sakote?
– A. L.: Kartais abejoju, ar galvoja apie platesnį rezultatą. Man atrodo, kad skuba, rodo nenorą įtraukti platesnę diskusiją, įtraukti kitų aspektų. Visi šie dalykai nustumiami į šoną ir tiesiog bandoma greičiau priimti sprendimus, uždaryti temą, užsidėti paukščiuką ir judėti toliau: mes kažką padarėme.
Vadybine prasme man tai atrodo kaip košmaras.
– Bet jums aišku, kokio rezultato su LRT siekia Vyriausybė?
– A. L.: Jie siekia vieno rezultato pradžiai – dabartinės LRT vadovės nušalinimo. Visa tai užstrigo ir išvirto į tokį pusiau farsą. Turime situaciją, kai dabar svarbiausia kuo greičiau užbaigti reikalą. Bet yra ir kitas dalykas. Jeigu žiūriu vadybine prasme, nesuprantu – mes išplečiame valdymo ir priežiūros organus. Turime tarybą, dabar dar atsiras valdyba. Viskas supainiota – kas ką darys, kas ką prižiūrės. Koks tada bus LRT vadovo darbas? Tau į nugarą kvėpuoja apie 30 priežiūros funkcijas atliekančių žmonių ir dar su painiomis, persidengiančiomis funkcijomis. Vadybine prasme man tai atrodo kaip košmaras. Nesuprantu, kam to reikia. Todėl interpretuoju taip: čia atsirado savitikslis procesas. Tu nuėjai taip toli, kad tau jau reikia viską užbaigti bet kokia kaina. Socialiniuose moksluose yra tokia koncepcija – priklausomybė nuo kelio. Tu pasirenki tam tikrą kelią, eini juo, investuoji daug resursų ir po to jau nebegali atsitraukti. Turi eiti iki galo ir bandyti kažkaip užbaigti tame pačiame rėme. Todėl galutinis rezultatas, kuris dabar siūlomas, man atrodo gana liūdnas.
– Pati pradžia, turbūt sutiksite, buvo paprasta – noras atleisti direktorių. Kiek teko kalbėti su valdančiaisiais, jie nelabai slepia, kad jų nuomone LRT dirba opozicijai. LRT tai neigia ir rodo įvairius tyrimus, kad tai neturi nieko bendro su realybe. Bet valdantieji įsitikinę, kad tai yra opozicinis ruporas, kuris labiau atitinka liberalų ar konservatorių darbotvarkę nei socialdemokratų. O turėti tokį galingą ruporą ne savo rankose, ypač prieš rinkimus, jiems atrodo pavojinga. Aš, žinoma, šiek tiek primityvinu tą schemą, bet maždaug toks suvokimas yra valdančiųjų galvose. Jums aišku, ko čia siekiama ir kokio rezultato valdžia nori?
– S. M.: Man tai aišku. Klausimas tik, ar jie pasieks rezultatą. Pradžioje idėja buvo labai paprasta. Visi užkulisiuose sakė: reikia vieno dalyko – slapto balsavimo. Tai savaime nėra didelė problema, nes dažnai naudojama. LRT taryboje buvo nemažai narių, kurie norėjo atleisti Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, bet nedrįso, nes bijojo kritikos. Vėliau prasidėjo kiti procesai. Daugelis LRT tarybos narių turėjo aiškiai įvardyti savo poziciją. Dabar jau visiškai aišku, kas kokios pozicijos laikosi. Didžioji dalis tarybos nori M. Garbačiauskaitės-Budrienės atleidimo. Politikams labai svarbu tai padaryti dar gerokai iki savivaldos rinkimų. Todėl dabar jie bandys keisti administraciją, net rizikuodami, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė eis į teismą.
Kas dar ten papildomai privelta – turbūt jie patys iki galo nesupranta. Aš irgi galvoju apie tarybos sudėties didinimą – nuo dvylikos iki penkiolikos narių. Bet vietoje depolitizavimo, apie kurį kalbėjo Valstybės kontrolė, įtraukiama, pavyzdžiui, Savivaldybių asociacija, kuri faktiškai yra socialdemokratų stipriai veikiama institucija. Buvo svarstyta ir profesinių sąjungų konfederacija. Tai, mano akimis, gana absurdiška. Sutinku, kad valdybos klausimas irgi labai neaiškus. Taip pat yra skandalingas klausimas dėl turinio kūrėjų iš kitų žiniasklaidos priemonių.
– Aš girdėjau socialdemokratų interviu, kur buvo sakoma, kad svečiams šis ribojimas negalios. Jis galios tiems, kurie nuolat dirba LRT formatuose ir tuo pačiu dirba kitose žiniasklaidos priemonėse. Problema ta, kad įstatymuose viskas nėra labai konkrečiai aprašyta. Tada prasideda interpretacijos: vieniems atrodys vienaip, kitiems – kitaip. Nekonkretūs įstatymai yra didelė mūsų valstybės problema.
– S. M.: Ypač kai kalbame apie tokius dalykus kaip rinkimų debatų moderavimas. Prisiminkime mūsų kolegą Raimondą Musnicką – jis vedė klausimus „Panoramoje“ ir „Dienos temoje“. Pagal naujas taisykles jis negalėtų to daryti. Vadinasi, ten daug chaoso. Bet jie tikrai bandys viską užbaigti, nes šitas žaidimas tampa nevertas žvakės. Jeigu nepakeisi administracijos iki rinkimų, viskas gali atsisukti prieš pačius valdžios atstovus. Po to kamuolys pereis į LRT pusę – ten bus daug politinių diskusijų. Akivaizdu, kad švytuoklė veiks.
– Tada jau socdemams reiks ruoš kailį, jeigu jie šito „neperžais“...
– S. M.: Socialdemokratai galės eiti į debatus ir pasakoti LRT eteryje, kaip jiems LRT nepatinka. Ir labai tikėtina, kad tuos debatus moderuojantys žmonės greičiausiai į tuos klausimus žiūrės su šypsena.
– Bet kuo tada tai baigsis?
– S. M.: Aš visada metų pradžioje savo auditorijai pateikiu dešimt prognozių kitiems metams. Viena iš prognozių buvo, kad, nepaisant visų mitingų ir žiniasklaidos audros, administracija bus pakeista. Nuo šios prognozės ir nesitraukiau.
– Kokia forma?
– S. M.: LRT taryba susirinks, pareikš nepasitikėjimą, pavyzdžiui, dėl to, kad buvo pažeistas reglamentas ar panašiai, direktorei. Vyksta balsavimas. Dabar nepamenu, bet, man atrodo, išliko slaptas balsavimas siūlomose pataisose. Taryboje nubalsuoja dauguma, išeina tarybos pirmininkas ir sako: žinote, gal galėčiau pasakyti, kaip balsavau, bet gal nenoriu. O kaip balsavo kolegos – nežinau. Išeina visi kiti ir sako: žinote, negaliu atskleisti, kaip balsavau, galiu tik pasakyti, kad balsavau sąžiningai, priekaištų man nėra. Jokių problemų nėra pakeisti, net jeigu vėliau būtų kokia nors teisminė gynyba. Tada klausimas – reikia rengti naują konkursą, kas ateis. Čia tie galėtų papasakoti pavardžių, ir daug apie tai teko kalbėti.
– Iš esmės jūs sakote, kad valdančioji dauguma išsivalys LRT – dabartinę administraciją atleis?
– S. M.: Tas buldozeris tam ir užkurtas. Logiškai žiūrint, pats esu visiškai LRT pusėje ir manau, kad tas buldozeris yra absurdas, pats dalyvavau protesto akcijose nuo pirmųjų. Bet jeigu jie nesugebės to padaryti, visas šitas žaidimas bus absoliutus politinis bankrotas ir fiasko, nes susirenki visą įmanomą negatyvą ir nepasieki nė vieno savo tikslo.
– Ar tai pirmas kartas, politiniai bankrotai?
– S. M.: Gali būti. Kol turi daugumą, kol viską toleruoji ir skaičiai tavo pusėje – pamatysime, kaip bus.
– Ainiau, kaip jums ta eiga? Ar pritariate Skirmantui, kad valdantieji vis tiek perlauš šitą situaciją į savo pusę?
– A. L.: Aš gal ne taip tiksliai žiūriu. Nežinau tiksliai, bet man atrodo, kad čia nėra taip paprasta, bent jau net pagal dabartinį reguliavimą, kuris būtų priimtas. Vis tiek reikia tam tikro rimtesnio pagrindo. Man atrodo, kad neužteks vien nubalsavimo, jeigu neklystu. Gal kažkokių detalių nepagalvoju, gal yra papildomų niuansų, bet man atrodo, kad dabar šiek tiek sudėtingiau.
– Bet būtent mitingai – ar tai ne faktorius? Manote, kad valdantieji nereaguos?
– A. L.: Nemanau. Mitingai šiuo atveju yra traktuojami maždaug taip: socialdemokratai visada pasakys – žiūrėkite, kaip puiku, galime pasimokyti iš opozicijos, iš konservatorių, kaip jie šauniai mobilizuoja savo rinkėjus. Ar iš to galima pasimokyti? Taip. Bet būtent taip ir traktuojami visi šie protestai – kaip opozicijos mobilizacija. Manau, kad šiame kare taip ir žiūrima.
– Kita vertus, ne vienas mitingas sustabdė valdžios sprendimus.
– A. L.: Man kažkaip neatrodo, kad būtent mitingas sustabdė.
– Bendrai sakyčiau, kad visuomenės reakcija, triukšmas destabilizavo pirminį planą kuo greičiau viską sutvarkyti.
– A. L.: Šiek tiek. Bet kiek atsimenu, po to, kai prasidėjo filibusteris, tada viskas ir užlūžo. Kai užlūžo, reikėjo tam tikro perkrovimo, ir buvo akivaizdu, kad greitos išeities nėra. Pasiūlymų galima prigeneruoti naujų, naujų įstatymo pakeitimų, todėl viskas atėjo į tokią patinę situaciją. Reikėjo tam tikro perkrovimo ir tas perkrovimas įvyko. Aišku, čia buvo įtrauktos ir Europos Sąjungos institucijos, ir panašiai, todėl viskas perėjo per šiek tiek kitą prizmę. Dėl to nežiūriu taip tiesmukai, kad ši situacija išsispręs aiškiai, kaip Skirmantas mano. Man atrodo, kad čia daug daugiau klaustukų ir kad viskas taip staigiai neįvyks.
Reikėjo tam tikro perkrovimo ir tas perkrovimas įvyko.
– Žiūrint į vienos ir kitos pusės raumenis, atrodo, kad mes iki galo nežinome, kurioje pusėje jie stipresni. Viena vertus, balsai yra Seime, rankos paruoštos kelti. Kita vertus, matome ir kūrybingumą, aktyvumą, mobilizacinį resursą kitos pusės ir galimybę kiekvieną dieną pritraukti dėmesį. Todėl man atrodo, kad jėgos viena kitos vertos.
– S. M.: Tik pasakysiu, jeigu socialdemokratai nebūtų buvę tokie neapdairūs ir kvaili, ir Remigijus Žemaitaitis kartu su jais, jeigu jie nebūtų naudoję skubos ir nebūtų darę tokio chaoso, greičiausiai ir visuomenės pasipriešinimas būtų mažesnis. Pažiūrėkite iš komunikacijos pusės – ar dabar pavyktų surinkti tokio dydžio mitingą?
– Protestinis aktyvumas jau išsisėmęs?
– S. M.: Taip visada būna. Tema karšta, paskui viskas po truputį atslūgsta. Bet, dar paklausiu, tau atrodo normali situacija, kad LRT tarybos dauguma nepalaiko dabartinės direktorės, o direktorė aiškiai yra konfrontacijoje su taryba? Man tai savaime atrodo keista. Reikia keisti arba LRT tarybą…
– Aš manau, kad „nusinulinimo“ sprendimas buvo tam tikra išeitis.
– S. M.: Jokio „nusinulinimo“ nėra – taryba lieka.
– Jeigu jau einama į tokį sprendimą, tuomet viena ir kita pusė turėtų pasitraukti ir viską pradėti nuo balto lapo.
– S. M.: Turi pasitraukti arba viena pusė, arba kita, arba abi. Dabar gaunasi neįmanomas scenarijus – abi pusės nesitraukia ir abi nepasitiki viena kita. Taip jokia institucija normaliai neveikia. Mes gyvename teisinėje valstybėje ir tą suprantame. Bet kortos yra Seime ir kortos yra tarybos rankose. Taryba yra aukščiausias valdymo organas. Administracija ar žurnalistai jau net nebe esmė. Taryba bet kada gali susirinkti ir balsuoti. Dabar tiesiog laukiama sprendimų. Pavyzdžiui, paskutinis sakinys: kad nereikėtų atleidinėti už viešojo intereso pažeidimą, nes reikės įsivertinti, kas tas viešasis interesas. Ten greičiausiai bus trys pagrindai, vienas iš jų – tinkamo administracijos vadovo darbo neatlikimas.
– Pabaigai vis tiek ta tema, kuri rezonavo praėjusią savaitę. Minėjome Kovo 11-ąją. R. Žemaitaičio replikos apie sukilėlius ir revoliucijas sulaukė daug dėmesio. Kas čia įvyko ir kaip tai vertinti? Koks R. Žemaitaičio tikslas? Aišku, jis paskui sakė, kad atsiprašė už savo žodžius. Visų pasisakymų nesuseku, bet iš esmės – reaguoti ar nereaguoti?
– S. M.: Mano akimis, čia yra viena iš svarbiausių naujienų, nes jūs patys matote, kas vyksta. Dar minutę paminėčiau reitingus, kurie buvo labai įdomūs, jų labai laukiau. Bet kalbant apie R. Žemaitaitį, man tai yra neįtikėtina. Čia išeina pilietis, buvęs visiškai susitepęs, teistas nusikaltėlis, ir sako: kodėl čia signatarus vadiname signatarais? Čia yra sukilėliai. Nenoriu plėstis, jūs suprantate, kad teisine prasme sukilėlis ir signataras yra visiškai skirtingi dalykai. Jeigu mes traktuotume tai kaip sukilimą, tada turėtume sakyti, kad buvome teisėta Sovietų Sąjungos dalis, neokupuota, kad buvome valstybės viduje atsiradę sukilėliai, kurie daro maištą. Tai yra žiaurus Kremliaus naratyvas – tokia šlykštynę pasakyti. Ir tai sako vienas iš politikų. Kokių dar reikia įrodymų, kad R. Žemaitaitis yra ne šiaip pavojingas? Jau ir signatarai apie tai kalba, ir pačios socdemų viršūnės apie tai kalba, ir absoliučiai nieko nevyksta. Man atrodo, tai yra absoliučiai skandalinga. Kovo 11-osios progos, kai kalbame apie laisvę, mes net nesugebame jos apginti nuo tokių padugnių.
Tai yra žiaurus Kremliaus naratyvas – tokia šlykštynę pasakyti.
– A. L.: Jo žaidimas yra tradicinis. Jis eskaluoja situaciją, nuolat ieško temų, spaudo mygtukus ir žiūri, kas generuoja jam dėmesį. Dėmesį jam, jo partijai. Matome, kad tam tikros temos jau pasenusios, nusibodusios žmonėms, jo rinkėjas į jas nebereaguoja. Todėl ieškoma naujų jautrių mygtukų. Pasitaikius progai pasisakoma, o po to įjungiama atbulinė pavara – esą, kas čia tokio, nieko nepasakiau ir panašiai. Bet realiai kalbėti apie perversmą yra keisčiausia, net gėdingiausia. Teisine prasme nėra jokio pagrindo kalbėti apie perversmą, nes jokio perversmo nebuvo. Buvo rinkimai, kuriuose buvo išrinkti tam tikri žmonės. Net pagal sovietines taisykles tuo metu nebuvo jokio perversmo. Todėl net nesuprantu, apie ką čia kalbėti. Dėl to tai interpretuoju grynai kaip norą pritraukti dėmesį, kaip norą toliau provokuoti, ieškoti skirčių visuomenėje ir net kurti naujas skirtis. Tai yra populisto užduotis – būti nuolat matomam, būti kontraversiškam ir pritraukti prie savęs žmones, kurie vienaip ar kitaip abejoja mūsų valstybe, institucijomis ir panašiai. Tai jo darbas. Jis šaudo į visas puses ir ieško tokios auditorijos.
– Yra tokia dėmesio ekonomika – daryti reitingus, „klikus“ – svarbiausia. Kokia kaina ir kokios pasekmės visuomenei, niekam neįdomu.
– S. M.: Man atrodo, kad labai pavojingai skamba tai, ką mes čia sakome. Mano akimis, čia visai ne tai. Suprantate, koks naratyvas yra peršamas. Viskas, kas buvo sužydėję ir panašiai, daroma aiškiai pagal programą. Kitaip tariant, Kremliaus naratyvas yra toks: Lietuva nėra nepriklausoma valstybė, čia nebuvo atkurta nepriklausomybė, nebuvo priimta Konstitucija, nebuvo signatarų ir galiojančios valdžios. Buvo Sovietų Sąjungos deputatai, išrinkti Sovietų Sąjungoje, ir atsirado maištininkai, sukilėliai, kažkokie nusikaltėliai, kurie padarė perversmą. Bet galime grįžti – jie apie Ukrainą kalba tą patį. Pažiūrėkite, kaip jie vadina Maidaną ir kitus rinkimus. Čia galima plėstis.
– Tai nenurašai vien „klikų“ darymui ar kažkokiam nusišnekėjimui, kad nuslydo nuo liežuvio? Tai sistemingas informacinis fonas?
– S. M.: Jis daro „klikus“, bet turi aiškią savo darbotvarkę. Ir jis mato, kad jau sėda į teisiamųjų suolą, bet jo tai nesustabdė. Vadinasi, eis toliau ir toliau. Ir dar – išėjo naujausi reitingai. Kas man buvo labai įdomu – R. Žemaitaitis pakilo, S. Skvernelis smuko praktiškai tris kartus. Pažiūrėkite, kaip viskas atrodo: priimama visokių sprendimų ir mes turime visuomenės dalį – net augančią visuomenės dalį – kuri stoja už marginalus. Matome, kad ir socdemai turi ką švęsti. Iš tikrųjų vyksta daug įdomių dalykų Lietuvos politinėje padangėje. Mano akimis, logiškai veikiančioje, civilizuotoje vakarietiškoje valstybėje marginalai būtų stumiami į paraštes, atsirastų lyderiai, aplink juos telktųsi kiti mažesni lyderiai, visuomenė juos palaikytų. O mes turime totalinę lyderystės krizę, marginalų iškilimą, didžiulį nepasitikėjimą. Man bus labai įdomu pamatyti, kas įvyks ateityje. Kalbant, pavyzdžiui, apie tą patį Kremlių, mes galime stebėti intervencijų lauką, galime žiūrėti, kas bus toliau – per politinę įtaką arba, pavyzdžiui, per čia jau esančius baltarusius, rusus ir taip toliau. Čia labai daug temų.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)