– Paaiškinkite, koks tai mokestis ir kaip jis gali atpirkti mūsų nuodėmes?

– Na, apie tą „nuodėmės mokestį“ pirmą kartą išgirdau Lietuvoje. Europos Parlamente tokios nesąmonės niekas nesakė. Nežinau, ką norėjo pranešti šios frazės autorius. Iš tiesų mokestis veikia nuo 2005 metų ir vadinasi emisijos taršos leidimai. 2005-aisiais, kai tapo aišku, kad reikia kažkaip kovoti su klimato kaita. Tad čia – nieko naujo. Šiame įstatyme yra kita naujovė. Iki tol įmonėms buvo suteikiami taršos leidimai, kiek taršos gali išmesti. Jei išmesdavo daugiau, jie galėdavo biržoje pirkti papildomus leidimus, bet jei sutaupo, – juos parduoti, tokiu būdu išlošdami – turėti papildomų pajamų. Iki 2012-ųjų tie leidimai apskritai būdavo nemokami. Gaila, kad 2020 metų Audito komiteto tyrimas rodo, kad 90 proc. tų nemokamų leidimų buvo suteikta tiems, kurie padaro 90 proc. taršos. Šis mechanizmas tarsi leisdavo ir teršti. Dabar atsirado dalykas, apie kurį kalba visas pasaulis, – pirmą kartą įjungtas naujas – pasienio taršos – mechanizmas. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką tai reiškia?

– Europos Sąjunga (ES) turi labai aukštus aplinkosaugos standartus. O tai reiškia, kad mūsų pramonei tai yra papildomas smūgis, nes, palyginus su kitais, ji – ne tokia konkurencinga. Prekės – automatiškai brangesnės. Natūraliai iškyla du dalykai. Pirma yra tai, kad mes importuojame prekes iš tų šalių, kurios neturi tokių aukštų aplinkosaugos standartų. Tokių, kaip Kinija ar Indija. Taigi jau turime taršą. Antras dalykas, mūsų pramonė išsikelia į tas šalis. Ir pirmą kartą sugalvotas naujas pasienio emisijos mechanizmas, dar vadinamas CO2 importo mokestis. Jeigu trečiosios šalys nesilaiko tų ES aplinkosaugos standartų, įveždamos, t. y. importuodamos savo prekes į Europą, privalės mokėti mokestį, kuris gali būti ir labai didelis. Ką mes turime? Iš vienos pusės pasipildo ES biudžetas. Taigi mes turime lėšų verslui ir namų ūkiams, nes tie pinigai skirti socialinio perėjimo, arba pertvarkos fondui. Kažkas čia pavadino „nuodėmės mokesčiu“, bet tai yra tiesiog taršos mokestis. Neteršk ir nereikės jo mokėti.

Pirmas klausimas, kurį mes turime sau užduoti, – ar yra ta klimato kaita ir ar reikia su ja kovoti. Jei kam nors atrodo, kad nereikia, tada tai – ne tik „nuodėmės“, bet ir kvailystės mokestis.

– Tai kol kas tas mokestis guls ne ant gyventojų pečių, o ant verslo?

– Tai jis ir gulėjo ant verslo. Ne tik gulėjo, verslas galėjo iš jo ir išlošti, kaip minėjau. Jeigu įmonė nėra tarši, ji gali kažkam parduoti savo taršos leidimus.

– Kas nutiks su tokiomis didelėmis įmonėmis, kaip „Achema“, „Orlen Lietuva“ ar „Akmenės cementas“?

– Mano supratimu, jie kaip tik turėtų išlošti, todėl kad iš trečių šalių pigių trąšų atvežti neišeis. Teks primokėti iki tų standartų, kurie iškelti tam pačiam azotui. Ir jeigu mes kalbėtume apie tą dokumentą, tai 75 proc. pinigų eis į tą socialinį pertvarkos fondą. Kitas dalykas, tokias diskusijas reikia pradėti ne nuo vargstančio verslo, apie kurį Lietuvoje visi kalba, kaip apie demencija sergančią bobutę. Tie, kurie mato galimybes, tie ir laimės.

– Ar neatsitiks taip, kad tos trečiosios Azijos šalys, taip pat JAV ar ta pati Rusija pasinaudos šia situacija? Kas patikrins, kaip, tarkim, kinai laikosi tos tvarkos, ar atitinka tuos ES aplinkosaugos reikalavimus?

– Nuoširdžiai pasakysiu, čia tas atvejis, kai tikrai nežinau. Bet daug rimtesnė problema, apie kurią buvo daug diskutuojama, tai – mūsų santykiai su JAV, kurie mums dėl daugelio dalykų yra labai svarbūs. Amerika kol kas ganėtinai griežtai kalba apie tą importo mokestį, nes didele dalimi tai susieta su plienu. Va čia yra įtampos židinys. Bet vėlgi, pirmas klausimas, kurį mes turime sau užduoti, – ar yra ta klimato kaita ir ar reikia su ja kovoti. Jei kam nors atrodo, kad nereikia, tada tai – ne tik „nuodėmės“, bet ir kvailystės mokestis.