9 tūkst. statybos leidimų

Aplinkosaugos organizacijos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas Domantas Tracevičius primena, kad Europos Parlamentas ir Europos Taryba jau pasiekė preliminarų susitarimą dėl pastatų energinio naudingumo direktyvos atnaujinimo. Nuspręsta, kad nuo 2026 m. ant visų naujų viešų ir negyvenamosios paskirties pastatų, turinčių bent 250 kv. m naudingojo ploto, stogų bus privaloma įrengti saulės elektrines. Nuo 2029 m. šis reikalavimas bus taikomas visiems bet kokio ploto gyvenamiesiems pastatams.

„Ant jau pastatytų viešosios paskirties pastatų, kurių naudingasis plotas ne mažesnis nei 250 kv. m, stogų, pradedant nuo pačių didžiausių, iki 2030 m. taip pat privalės būti įrengtos saulės elektrinės“, – sako D. Tracevičius.

Lietuvoje kartu su „Proveržio paketu“ dar 2022 m. buvo pakeistas atsinaujinančiųjų išteklių energetikos įstatymas, apibrėžiantis atsinaujinančiųjų išteklių naudojimą pastatuose. Jame iš dalies numatytas ir tokio principo elektrinių įrengimas arba elektros energijos naudojimas iš nutolusių elektrinių.

Tačiau, pasak D. Tracevičiaus, Aplinkos ministerija iki šiol įstatymo taip ir neperkėlė į statybos techninius reglamentus, kuriais vadovaujasi projektuotojai, statytojai. Tokiu atveju pastarieji būtų įpareigoti naujuose savo projektuose numatyti ir įgyvendinti saulės modulius ant kylančių namų stogų.

„Patikrinome – nuo 2022 m. buvo išduota apie 9 tūkst. statybos leidimų. Aišku, galbūt ne iš karto įstatymas būtų buvęs perkeltas […], bet miestuose, ypač analizuojant Vilnių, yra 200 megavatų (MW) laisvų pralaidumo galių tinkluose saulės elektrinėms, kurie nepanaudojami“, – tęsia organizacijos įkūrėjas.

„ES ir juda ta linkme, kad reikia gaminti elektrą ten, kur yra vartojama. Tada reikia mažiausiai investicijų į naujus pralaidumus“, – priduria D. Tracevičius.

Komplikacijos: A. Radavičius pastebi, kad bankai labai atsargiai žiūri į didelius projektus, kurie elektrą pardavinėja biržoje, jie linkę reikalauti dvišalių sutarčių. / A. Radavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Netolimi pavyzdžiai

Jei Lietuvos didieji prekybos centrai ant savo stogų įsirengtų saulės elektrines, vasaromis patys galėtų apsirūpinti elektros energija, skaičiuoja D. Tracevičius. „Dažnu atveju ir gamyklos, kurios ant savo stogų turi elektrines, visą pasigamintą elektrą, esant intensyviai gamybai, sunaudotų pačios“, – neabejoja jis.

Europoje yra įvairių pavyzdžių, kaip galima efektyviai išnaudoti negyvenamųjų pastatų stogus. „Vokietijoje tai itin paplitę, pavyzdžiui, ant daugybės pastatų stogų Badeno-Viurtembergo žemėje jau įrengtos saulės elektrinės. Jie sako, kad visi naujų pastatų stogai, taip pat ir automobilių stovėjimo aikštelės nuo 35 vietų turi būti dengiamos saulės elektrinėmis, kad neliktų tuščių erdvių“, – pasakoja D. Tracevičius.

Austrijoje reikalaujama, kad tiek negyvenamosios paskirties pastatai, tiek gyvenamieji namai ant stogų turėtų saulės elektrines, kurios galėtų patenkinti bendrąsias reikmes, pavyzdžiui, apšviestų laiptines ar aptarnautų liftus.

„Prancūzijoje dabar yra dar griežtesnių reikalavimų. Jie labiausiai išsiskiria reikalavimu būtent automobilių stovėjimo aikštelėms. Nuo šių metų visos naujos aikštelės nuo 80 vietų turės būti uždengtos saulės moduliais. Šis įstatymas bus taikomas ir visoms jau pastatytoms aikštelėms nuo 400 vietų. Tai tikrai milžiniški plotai ir bus galima pagaminti didžiulius kiekius elektros energijos. Infrastruktūros naudojimas yra labai svarbus“, – akcentuoja D. Tracevičius.

Belgijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje kalbama apie pastatus ir kiek per metus jie suvartoja elektros energijos. „Jeigu sunaudojama daug, turi uždengti pastato stogą moduliais, o jeigu reikia daugiau elektros – nusipirkti ir iš nutolusių saulės elektrinių“, – pasakoja jis.

Pranašumas, kad Lietuvos rinka yra patraukli: ji gana gerai sureguliuota, valstybės bendra politika orientuota į atsinaujinančiųjų išteklių vystymą, pats vystymas biurokratiškai neapkrautas.

Ne taip paprasta

Lietuvoje renkamasi saulės elektrinėmis uždengti visus naujus pastatus. D. Tracevičiaus vertinimu, tai sąžiningas sprendimas. „Tai būtų galima lyginti su pastatų energiniu efektyvumu. Dabar jau visi nauji pastatai turi būti A++ kategorijos. Labai didelė šilumos varža – reikia mažiau šildyti. Pasiekėme stadiją, kad ir atsinaujinančiąja elektros energija apsirūpiname patys. Tai naujas standartas, kuris ir turėtų būti taikomas, nes einame klimato neutralumo link“, – sako jis.

Jei ES įstatymuose galiausiai iš tiesų atsiras minima direktyva dėl privalomų saulės elektrinių ant pastatų stogų, pasak D. Tracevičiaus, bus numatytas įpareigojimas sutvarkyti ir jau esamus didelių plotų pastatų stogus. „Įsivaizduokime, kad bus uždengti tokie prekybos centrai kaip „Akropolis“, didesnės viešosios įstaigos, pastatai, kurie neturi istorinės vertės ir kuriuos būtų galima uždengti elektrinėmis. Nebus ieškoma, kur naujai įrengti, bet bus išnaudojama esama infrastruktūra ir galimybės vietoje išnaudoti pasigamintą elektros energiją. Tai geriausias variantas“, – teigia jis.

„Be to, atsirado reikalavimas renovuojant pastatus įsirengti saulės elektrines bendroms reikmėms, todėl ir ant daugiau daugiabučių stogų atsirado saulės elektrinių. Tolesnis žingsnis būtų jas įsirengti ne tik bendroms reikmėms, bet ir gyventojų poreikiams“, – taip viziją mato organizacijos „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas.

Tačiau britų kapitalo žaliosios energetikos projektų vystytojos „Aura Power“ plėtros vadovas Lietuvoje Aistis Radavičius žvelgia iš praktinės pusės ir supranta, kad saulės elektrinėmis uždengti visų stogų paprasčiausiai neįmanoma.

„Vilniuje, Kaune, kitų miestų senamiesčiuose dėl kultūros paveldo apsaugos negali būti uždengta daugybė esamų stogų. Naujuose rajonuose tai daryti galima, tačiau jau esantys namai pastatyti negalvojant, kad ant jų stogų turės atsirasti saulės elektrinės, nes vis dėlto tai metalo konstrukcijos; turi būti sutvirtinimai, betono plotai, kad vėjas jų nenuneštų, – padidinama stogų apkrova. Ne ant visų pastatų stogų galima tai daryti. Tačiau, statant naujus pastatus, stogus iš karto galima projektuoti taip, kad jie būtų pritaikyti saulės elektrinėms“, – sako A. Radavičius.

„Kitas momentas, kuris stabdo šitą procesą, manau, yra tai, kad nebeteikiama bet kokia parama tokius projektus įgyvendinant juridiniams asmenims. Modulių kainos buvo smarkiai pakilusios, o parama nutraukta, daug verslų tiesiog suabejojo, ar jiems atsipirks tokia investicija […]. Fiziniams asmenims paramos yra teikiama per renovaciją, bet ne visi nori renovacijos…“ – kelis papildomus procesą sunkinančius aspektus išskiria jis.

Efektyvumas: pasak D. Tracevičiaus, ES juda link požiūrio, kad reikia gaminti elektrą ten, kur yra ir vartojimas, nes tokiu atveju reikia mažiau investicijų į naujus pralaidumus. / D. Tracevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Investuotojų nuotaikos

Nors „Aura Power“ Lietuvoje nesiorientuoja į saulės elektrinių ant stogų projektavimą, bendrovė turi kitų didelių planų – ji pasiryžusi 2025 m. pradėti realius didžiausio Lietuvoje 375 MW įrengtosios galios saulės parko Dūkšto seniūnijoje statybos darbus. Šį optimizmą lemia praėjusių metų pabaigoje priimtas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas dėl, teismo vertinimu, nepagrįstų saulės parkų plėtros ribojimų perkėlimo į įstatymą.

2022 m. vasarą įvestas 2 gigavatų (GW) įrengtosios galios ribojimas ir neapibrėžti elektros gamybos ribojimai paveikė visų didelių saulės parkų projektų vystymą. „Kuriam laikui tai atšaldė optimizmą, – pripažįsta A. Radavičius. – Ne tik mes, bet ir kiti nuo 2022 m. garsiai kalbėjome, kad tai neteisingi, politiškai, o ne technologiškai pagrįsti sprendimai.“

„Praėjusių metų kovą buvo suteikta galimybė vėl tęsti daugmaž devyniems mėnesiams sustabdytus projektus, bet su sąlyga, kad, pastačius parką, jis bet kada galės būti atjungtas nuo tinklo neaiškiam laikotarpiui. Šis momentas investavimo ir projektų finansavimo prasme buvo didelė kliūtis“, – pasakoja jis.

„Keista, kad Energetikos ministerija, tie, kurie formuoja energetikos politiką, taip priešiškai elgėsi su visa saulės energetikos industrija beveik dvejus metus ir tik dėl KT vėl viskas pajudėjo“, – požiūriu dalijasi A. Radavičius.

Nors KT priėmė tam tikrus sprendimus, ne visi jie įgyvendinti. „Tačiau vienas iš į įstatymą perkeltų dalykų yra ES reglamentas, kuriame nustatyta, kad atsinaujinančiųjų išteklių projektai, generatoriai negali būti ribojami daugiau negu 5 proc., skaičiuojant nuo visos metinės gamybos“, – sako jis.

„Bankai negali finansuoti projektų, kai neaišku, kiek elektros bus pagaminama per metus, kiek laiko būsime atjungti nuo tinklo. Elektros supirkėjai, su kuriais taip pat reikia sudaryti sutartis, irgi sako, kad, nežinant, kiek elektros jiems parduosime, neaišku, kokias sutartis sudaryti. Todėl šito reglamento perkėlimas išsprendžia nemažai problemų, bet tai nėra visiškai sureguliuota situacija, nes ne iki galo numatyta, kas bus, jei bus viršyti tie 5 proc.“, – situaciją aiškina A. Radavičius.

Dar vienas su KT sprendimu nesusijęs, bet svarbus žingsnis dideliems saulės energetikos projektams – priimtas pakeitimas, pailginantis tokių projektų vystymą. Anksčiau, nepriklausomai nuo parko galios, leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus buvo išduodamas 36 mėnesiams, dabar jis pailgintas iki 48 mėnesių.

Nuo šių metų Prancūzijoje visos naujos automobilių stovėjimo aikštelės nuo 80 vietų turės būti uždengtos saulės moduliais. Šis įstatymas taip pat bus taikomas ir visoms jau pastatytoms aikštelėms nuo 400 vietų.

Konkurencija ir pranašumai

Konkurencija didelių saulės parkų vystymo sektoriuje didelė ne tik saulėtoje Pietų Europoje, bet ir Vidurio Europoje. Lietuvoje yra tam tikrų konkurencinių pranašumų. „Pranašumas, kad Lietuvos rinka yra patraukli: ji gana gerai sureguliuota, valstybės bendra politika orientuota į atsinaujinančiųjų išteklių vystymą, pats vystymas biurokratiškai neapkrautas. Lietuva – nelabai tankiai apgyvendinta šalis, vadinasi, yra pakankamai žemės plotų, kuriuos galima panaudoti saulės arba vėjo elektrinėms. Žemės nuomos kaina, palyginti su Vakarų Europos šalimis, mažesnė, o saulės radiacija į 1 kv. m yra tokia pati kaip Vokietijoje, Danijoje. Negalime konkuruoti su Pietų Europos šalimis, bet su Vidurio Europa galime visiškai konkuruoti“, – dėsto A. Radavičius.

Tačiau yra ir trūkumų, pavyzdžiui, finansavimo ir elektros supirkimo niuansų. „Kadangi valstybė nebesuperka elektros energijos, neteikia jokių tarifų, jokios paramos praktiškai neliko, vystytojai visą savo elektrą turi kažkur realizuoti arba pagal ilgalaikes dvišales sutartis, arba tiesiog parduoti rinkoje“, – sako A. Radavičius.

„Bankai šiandien labai rezervuotai žiūri į projektus, kai elektra parduodama biržoje, reikalauja ilgalaikių supirkimo sutarčių, o Lietuva – nelabai industrinė šalis, neturime tokios pramonės, kuriai reikėtų labai didelio elektros kiekio ir kad tos pramonės įmonės pagamintą elektrą mielai supirktų. Todėl elektrą realizuoti sudėtingiau nei didesnėse pramonės šalyse – Lenkijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje. Jose yra daug pramonės ir galima sudaryti elektros pardavimo sutartis“, – aiškina jis.

„Be to, mūsų bankai, kurie daugiausia skandinaviški, labai konservatyvūs, į rizikas žiūri labai atsargiai ir nenori prisiimti didesnės rizikos. Todėl ypač svarbu, kad valdžia suprastų, kokioje konkurencinėje aplinkoje veikia investuotojai būtent Lietuvos mažoje rinkoje. Labai trūksta jautraus požiūrio, supratimo, kompetencijos“, – sako A. Radavičius.

R. Michaelio / DPA, Sveno Simono / „Imago“ nuotr.

Vėjo kryptimi

Nors dabar A. Radavičius veiklą vysto saulės parkų plėtros srityje, jis nemažai nuveikė ir vystant vėjo energetiką Lietuvoje, buvo šalies Vėjo elektrinių asociacijos direktorius, todėl stebi su visa atsinaujinančiąja energetika susijusią dinamiką.

Kaip tik šią savaitę buvo paskelbtas antrasis 700 MW galios Lietuvos vėjo parko Baltijos jūroje konkursas. Kalbėdamas kaip buvęs Vėjo elektrinių asociacijos direktorius, jis negaili kritikos analogiškos galios pirmojo konkurso, kurį pernai laimėjo „Ignitis grupės“ antrinė įmonė „Ignitis renewables“ kartu su partnere „Ocean Winds“, organizavimui.

„Sudaromos tokios nepalankios sąlygos konkurso dalyviams, kad tik nacionalinė įmonė gali ryžtis tokiai avantiūrai. Nebuvo jokių dokumentų nei apie teritoriją, kurioje reikės statyti parką, nei apie jo prijungimą prie tinklo, nebuvo padaryti dugno tyrimai, nebuvo poveikio aplinkai vertinimo, dokumentus reikėjo pateikti per ypač trumpą laiką“, – trūkumus vardija A. Radavičius.

„Kai vadovavau asociacijai, pritraukėme daug investuotojų, vystytojų būtent dėl to, kad ateityje vyks konkurencingas konkursas, kuriame dalyvaus kompanijos ir pasiūlys geriausią kainą. Tam buvo ruošiamasi […]. Puikiai suprantu, kad dėl to įmonės pasitraukė ne tik iš konkurso, bet ir Lietuvos“, – sako jis ir priduria, kad finansinė rizika investuoti į projektą neturint daugybės su juo susijusių duomenų yra paprasčiausiai per didelė.

„Tikėkimės, kad jie įgyvendins šį projektą, nes terminai, jau matyti, yra nerealūs – 2029 m., o dar nėra poveikio aplinkai vertinimo, kuris rengiamas dvejus metus. Žinant, kiek dabar stringa visos tiekimo grandinės, kaip sunku viską gauti laiku, tai atrodo nerealu. Vadinasi, vėl bus keičiami kokie nors teisės aktai, bus vėlavimų, bus pritaikoma būtent konkurso laimėtojo poreikiams“, – sako A. Radavičius.

Jo įsitikinimu, antrasis aukcionas turėtų būti kitoks: „Kiek girdėjau, jame ruošiasi dalyvauti tarptautinės kompanijos, turinčios patirties ir vystant, ir statant vėjo parkus. Tikimės, kad šis konkursas pavyks, turėsime kitą laimėtoją teritorijoje, kurioje jau atlikti tyrimai, žinoma informacija, kur iš tikrųjų galima įgyvendinti šį projektą.“

„Jūrinė energetika labai reikalinga Lietuvai. Europoje ji laikoma energetinės sistemos, nepriklausomos nuo importo iš trečiųjų šalių, stuburu. Į jūrinę energetiką reikia žiūrėti labai rimtai ir leisti plėtoti ją tiems, kurie iš tikrųjų gali tai padaryti“, – teigia A. Radavičius.