„Per pastaruosius metus pasiekta išties daug, kad šiandien verslas galėtų mokyti savo darbuotojus pameistrystės forma. Tačiau norint, kad pameistrystė prigytų profesinėse mokyklose ir taptų įprasta mokymo forma, reikalinga nuveikti dar nemažai darbų. Viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie tai, kad reikalingos mokyklinio ugdymo ir aukštojo mokslo reformos, tačiau pameistrystės problemos nepelnytai pamirštamos. Verslo manymu, reikalingas sisteminis požiūris į visas švietimo sistemos dalis“, – sako Gintautas Kvietkauskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas ir Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidentas.

Laimi ir būsimas darbuotojas, ir darbdavys

Pasak G. Kvietkausko, verslui profesinis mokymas pameistrystės forma yra priimtinas, nes mokymosi procese įmonės gali perduoti būsimiems darbuotojams gamybos procesui būdingą specifiką, augintis sau specialistus, tokiu būdu paprasčiau surandami gabiausieji ir darbščiausieji.

„Tokia mokymo sistema yra lanksti ir užtikrina greitą darbuotojų prisitaikymą prie įmonių poreikių: mokant pameistrystės forma, profesinių mokyklų mokiniai labai greitai integruojami į gamybą, darbuotojai mokosi greičiau, yra labiau motyvuoti, nes suvokia, jog šias žinias panaudos tiesiogiai savo darbe“, – pažymi LPK viceprezidentas.

Pameistrystės mokymo modelis yra itin populiarus Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje net 60 proc. profesinio pirminio mokymo vyksta pameistrystės būdu: dėl dalyvavimo pameistrystės programose mokiniai netgi konkuruoja tarpusavyje, o tai kelia pameistrystės mokymo formos prestižą ir įpareigoja darbdavius atitinkamai pasitempti. Baigdami mokyklą specialistai jau būna įgiję visas konkrečiai darbo vietai reikalingas žinias ir įgūdžius, o tai labai padidina šių specialistų įsidarbinimo galimybes ir paklausą darbo rinkoje.

Tuo tarpu Lietuvoje ugdyti savo gebėjimus pameistrystės forma kol kas siūlo 12 profesinio mokymo įstaigų, 5 darbo rinkos mokymo centrai, taip pat kvalifikuotus darbuotojus priimančios įmonės. „Statistika šioje srityje gerėja, tačiau ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Mokymo įstaigų, kurios siūlytų mokytis pameistrystės forma, tinklas vis dar labai mažas, todėl nepavyksta pasiekti proveržio šioje srityje“, – teigia G. Kvietkauskas.

2015 metais pameistrystės mokymosi formą rinkosi apie 600 asmenų, norinčių įgyti profesinių praktinių įgūdžių, – tai dvigubai daugiau nei 2014 metais. Tendencijos džiugina, tačiau pameistrystės diegimo mokymo įstaigose sparta – per lėta. G. Kvietkausko nuomone, norint pasiekti proveržį šioje srityje, reikia didesnio profesinių mokyklų vadovų įsipareigojimo.

ES pinigai „įsisavinti“, o ką daryti toliau?

Lietuva vis dar neturi profesinio mokymo stebėsenos ir analizės sistemos, todėl visi priimami valdymo bei investicijų skyrimo sprendimai iki šiol nėra grindžiami objektyviais duomenimis bei įrodymais. Pasak G. Kvietkausko, labai svarbu kaupti duomenis, būtinus sistemos integralumui užtikrinti bei valdymui organizuoti, be to, užtikrinti duomenų skaidrumą, jų prieinamumą, nes tik turint realią statistiką, ja galima grįsti priimamus sprendimus.

„Taip pat vis dar per mažai išnaudojama sektorinių praktinio mokymo centrų ir profesinių mokyklų infrastruktūra, į kurią investuoti šimtai milijonų ES struktūrinių fondų lėšų, tačiau norimo rezultato nepasiekta. Į tai dėmesį atkreipė ir Valstybės kontrolė, todėl svarbu užtikrinti, kad naujai planuojamos skirti investicijos būtų panaudojamos ypač tikslingai“, – sako LPK viceprezidentas.

2012–2015 m. Lietuvoje  buvo atidaryti 42 Sektoriniai praktinio mokymo centrai (SPMC) 33-ose (iš 74) profesinio mokymo įstaigose. Jie buvo aprūpinti naujausia įranga, skirta vykdyti praktinį mokymą visiems šalies gyventojams. Į šių centrų steigimą investuota apie 118 mln. eurų, o 2016–2020 m. iš ES fondų planuojama skirti dar beveik 50 mln. eurų.

Nors buvo sukurta profesinio mokymo plėtros koncepcija, ji taip ir nebuvo visiškai įgyvendinta, o jos galiojimas pasibaigė dar 2016 metų pabaigoje. ES struktūrinių fondų lėšos buvo investuotos ir į profesijos mokytojų kompetencijų ugdymą, o steigiant SPMC 2,8 mln. eurų papildomai skirta sukurti 10 profesinių standartų ir 60 modulinių profesinio mokymo programų. „Deja, iki šiol nė vienas parengtas profesinis standartas nėra įteisintas ir tik 9 programos pradėtos išbandyti profesinio mokymo įstaigose. Dalį modulinių profesinio mokymo programų teks koreguoti, kad jos atitiktų naujai parengtus profesinius standartus ir joms keliamus reikalavimus“, – teigia G. Kvietkauskas.

Sektorinių praktinio mokymo centrų sėkmė – nematuojama

Anot LPK viceprezidento, nors yra ir gerų pavyzdžių, kaip puikiai veikiantys Vilniaus automechanikos mokyklos, Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro, Visagino bei Alytaus mokyklų sektoriniai centrai, ne visos profesinio mokymo įstaigos tikslingai ir efektyviai planuoja centrų infrastruktūros panaudojimo veiklas. Nepritraukdamos į praktinio mokymo veiklas verslo klientų, kitų mokymo ir studijų  institucijų,  įstaigos negauna papildomų pajamų iš SPMC veiklos. Taip yra dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) vis dar nėra reglamentavusi, kaip suskaičiuoti praktinio mokymo paslaugų įkainius, kokiu būdu atsiskaityti mokykloms, universitetams, kolegijoms už suteiktas paslaugas. Verslo atstovų teigimu, buvusi ministerijos vadovybė dėjo per mažai pastangų tokias biurokratines kliūtis šalinti, sudaryti geresnes sąlygas įveiklinti SPMC.

„Jei norime, kad sukurti centrai teiktų naudą, o ne papildomą naštą valstybei, būtina sukurti lėšų paskirstymo ir apmokėjimo už pameistrystės paslaugų teikimą mokyklose, sektoriniuose centruose ir įmonėse tvarką, kuri būtų aiški, paprasta bei skatintų bendradarbiavimą, o ne kurtų papildomas kliūtis, organizuojant ir įgyvendinant profesinį mokymą pameistrystės forma“, – sako LPK viceprezidentas.

Pernai verslo konfederacijos kartu su ŠMM atliko didelį darbą: aplankė kiekvieną SPMC Lietuvoje, išsiaiškino jų veiklos specifiką, iššūkius bei problemas, įvertino plėtros planus ir profesinių mokyklų potencialą vystyti tokių centrų veiklą. Jau vertinimo metu buvo sutaupyta dalis lėšų ir ženkliai sumažintas kai kurių mokyklų poreikis, atmetant visiškai neracionalius siūlymus. Deja, buvusi ŠMM vadovybė po ilgų diskusijų taip ir nepritarė verslo konfederacijų siūlymui ateityje finansavimą skirstyti, įvedant objektyvius vertinimo kriterijus, kurie padėtų įvertinti investicijos poreikio pagrįstumą ir planuojamą ekonominę bei socialinę naudą.

„2016–2020 ES investicijų periode numatytos lėšos užbaigti sektorinių mokymo centrų plėtrą, tačiau jau dabar matome, kad nesukūrus profesinio mokymo stebėsenos ir analizės sistemos ir neįvedus objektyvių tokių centrų veiklos vertinimo kriterijų, jie neveiks kaip planuota“, – apibendrina G. Kvietkauskas.