Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šią savaitę Seimui pateikė Vyriausybės 2011 metų ataskaitą. Tačiau praėjusių metų ataskaita, pasak paties Vyriausybės vadovo, buvo išnaudota pamatyti platesnius horizontus. Andrius Kubilius kalbėjo tarsi pateikdamas visų šios Vyriausybės darbų ataskaitą, įgeldamas opozicijai už jos nepamatuotas kalbas, svarstydamas ateities perspektyvas.

Opozicija netruko sukritikuoti Premjero už tokią ataskaitą ir pažėrė nemažai priekaištų, tiesa, irgi ne už praėjusių metų darbus, o už visą Vyriausybės veiklą. A. Kubiliaus ataskaitą Seime ir, apskritai, 15-osios Vyriausybės veiklą „Savaitės” studijoje vertino Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas profesorius Povilas Gylys.

Pirmiausia, noriu paklausti koks Jums susidarė įspūdis, išklausius Premjero ataskaitą Seime?

Buvo akivaizdu, kad praleidžiamos ištisos temos, ištisi sektoriai. Pavyzdžiui, aš neišgirdau kalbos apie padėtį viešajame sektoriuje, švietime, sveikatos apsaugoje, nė žodžiu nebuvo paminėtas „Snoras”, nebuvo kalbama apie tai, kad periferija susiduria su milžiniškomis problemomis, kad emigracija mums visgi yra didelė problema. Ne tik tautiniu, bet ir ekonominiu bei politiniu požiūriu. Taigi toks sakyčiau gana nekonceptualus, gana paviršutiniškas ir šiek tiek ideologizuotas pasisakymas.

Vienu iš svarbiausių savo artimiausio laikotarpio uždavinių vos tik atėjusi į valdžią šitoji Vyriausybė pažadėjo palengvinti gyventojams dėl smarkaus kainų šuolio išaugusias šilumos ir elektros energijos kainas. Ir netgi pažadėjo jas kažkokiu būdu sumažinti. Dar daugiau – ne tik strateginiams projektams, bet ir tokioms buitinėms problemoms spręsti buvo įkurta Energetikos ministerija. Kaip Jūs vertinate šitos ministerijos ir pačios Vyriausybės veiklą, siekiant sumažinti šilumos ir elektros kainas?

Man iki galo neaiški iki šiol tos Energetikos ministerijos steigimo prasmė. Šiandien mes turime du didelius popierinius projektus – atominę elektrinę ir suskystintųjų dujų terminalą, bet tai yra popieriuje. Kol kas mes nežinome visų pasekmių, kurios seks iš šitų projektų įgyvendinimo.

Vadinasi, realaus rezultato per kadenciją nebuvo pasiekta. Mes visi patiriam – energetikos kainos auga. Vadinasi, pažadas iš tikrųjų neištesėtas. Aš manau, kad energetikos klausimai Lietuvoje yra per daug politizituoti, kartais grėsmės įžiūrimos ir ten, kur jų nėra.

Kalbėkim apie tai, kas Vyriausybės buvo įsirašyta tarp svarbiausių darbų. Tai dar 2009-ieji, ji buvo pareiškusi, bus esminiai permainų metai, nes planavo įgyvendinti esmines permainas, berods, septyniose srityse: valstybės valdymo, kovos su korupcija, inovatyvios ekonomikos plėtros, energetikos, švietimo sistemos, sveikatos apsaugos ir socialinės atskirties mažinimo. Iš tų septynių sričių, kurioje, Jūsų manymu, Vyriausybei labiausiai pavyko permainos?

Man lengviau pasakyti, kad nė vienoje iš jų nebuvo pasiekta kokių nors gerų, matomų rezultatų. Švietimo reforma, mano supratimu, buvo nelogiška, neprotinga, antikonstitucinė. Sveikatos apsaugos sistema paslėptu būdu privatizuojama. Aš nemanau, kad valstybinis valdymas šiandien patiria renesansą, su biurokratija kaip buvo blogai, taip ir yra. Čia, aš manau, kelių vyriausybių užduotis – kaip sutvarkyti valstybės valdymą. Korupcija, manau, klesti. O socialiniai dalykai akivaizdžiai pablogėjo, nes mes turime vis didesnę nelygybę šitoje visuomenėje.

Gerai, Jūs pradėjote kalbėti apie socialinę atskirtį. Ir iš tiesų Lietuva dabar ir iš visų ES šalių yra vienoje iš  prasčiausių situacijų, nes kone kas trečias žmogus gyvena ties skurdo riba. Ir bene tik trys šalys yra prasčiau už mus gyvenančios - Bulgarija, Rumunija ir Latvija. Bet ar išaugusią socialinę atskirtį ir skurdo grėsmes galima būtų suversti tik prastai Vyriausybės veiklai ar tam įtakos turėjo ir pasaulinė krizė?

Aš manau, kad yra kelios didelės priežastys. Pradėčiau nuo paskutinės. Iš tikrųjų, pasaulio situacija turėjo, be abejo, įtakos Lietuvai. Čia tikrai Premjeras Kubilius negali būti kaltinamas. čia mes turime būti korektiški. Antra vertus, Lietuva turi valiutų valdybos modelį, kuris neleidžia vykdyti aktyvios centrinio banko monetarinės politikos. Daugelio ekonomistų požiūriu tai lėmė, kad mūsų ekonomika, skirtingai negu vakarų, krito 15 proc., o ne 4–5 proc. Tai kartus sumažino ir mūsų pragyvenimo lygį.

Bet dabar ji auga greičiausiai.

Žinot, aš prisimenu, kaip mums jaunystėje sakydavo, palyginti su 1913 metais 1960 metais automobilių skaičius padidėjo 10 tūkstančių kartų. Bet aš, pavyzdžiui, sunkiai galėčiau pasakyti, ką konkrečiai šita Vyriausybė padarė, kad mūsų ekonomika atsigautų.

ES tokių kalbų jau buvo, kad ne vien taupymu galima išgyventi, kad reikia ieškoti kitų būdų, ir po to, kai Prancūzijoje išrinktas kairiųjų Prezidentas, tada toji Europos dalis, kuri kalbėjo ne tik apie taupymą atsiduso. Ir pas mus Lietuvoje opozicija tai sutiko kaip gerą žinią. Ar tai reiškia, kad jeigu po rinkimų pasikeis Vyriausybė ir ji bus kairiųjų rankose, tai tikrai nebus laikomasi Premjero rekomendacijų laikytis griežtos taupymo politikos?

Aš manau, kad visgi tas taupymas, fiskalinės ir monetarinės politikos neturėjimas praktiškai stabdo ekonominį augimą. Jis yra šioks toks dėl to, kad verslas vis tiek kruta iš paskutinių jėgų, vis tiek yra savisaugos instinkto padiktuota jėga, kuri nori gauti kažkokią naudą, bet makroekonominiam lygyje iš Vyriausybės nėra kol kas adekvačios reakcijos.

Kol kas negirdžiu iš Jūsų didelių pagyrimų, jau nekalbant apie liaupses, bet aš lyg ir norėčiau šiek tiek apginti šitą Vyriausybę ir klausčiau Jūsų taip: galbūt ji negalėjo būti visiškai savarankiška ir negalėjo vykdyti visų savo nusimatytų darbų ir išsikeltų užduočių todėl, kad labai aktyvi vidaus politikoje buvo Prezidentė? Ir vYriausybė turėjo šiek tiek suvaržytas veiksmų galimybes?

Sutinku, kad, ko gera, valdančioji koalicija prisibijojo, ypač prieš kurį laiką, kadencijos pradžioje Prezidentės autoriteto, jos aukštų reitingų ir tai, ko gero, juos varžė. Bet yra ir kita priežastis, kurią galima būtų priskirti jau pačiai Vyriausybei, t. y. individualistinė neoliberali pažiūra į ekonomiką. Visgi ponas Kubilius, šita Vyriausybė yra žmonės, kurie be galo tiki rinkos jėga. Ir aš tikiuosi, kad po kurio laiko Lietuvoje mes turėsim tokią valdžią, kuri supranta, kad reikia derinti rinkos galias su politinėmis galiomis, ieškant išeičių.