Ne­pabėg­ti iš Is­pa­ni­jos šilt­na­mių emigrantams iš Lietuvos pa­de­da išt­vermė, maž­daug 2500 litų at­ly­gi­ni­mas ir septynių mėnesių ato­sto­gos

Darbininkei Džeinarai Jarulienei po trijų savaičių prasidės atostogos. Iki kito pavasario ji ilsėsis mažiausiai septynis mėnesius. O kol kas visas jos gyvenimas – pomidorai, tačiau ne todėl, kad dažnai valgytų šias daržoves.

„Mano šaldytuve jų nėra. Nė vieno. Nerasite ir kečupo. Tačiau pomidorus sapnuoju kiekvieną naktį“, – energingai išdrožė Ispanijos Almerijos mieste įsikūrusiame pomidorų rūšiavimo ceche dirbanti emigrantė iš Klaipėdos Dž.Jarulienė.
Prasideda dar viena ištvermės ir kantrybės reikalausianti diena. Tačiau šiandien didžiuliame žemės ūkio bendrovės „Casur“ ceche ji bus ne vienintelė lietuvė – su ja dirbs ir žurnalistas.

Gavo „prestižinį“ darbą

Nuo emigrantės namų Koba De Katoje iki Almerijos priemiestyje įsikūrusios įmonės „Casur“ yra keliolika minučių kelio automobiliu. Didžiausių regione šiltnamių kvartalų link važiuoja ir daugiau automobilių. Daugelyje jų – lietuviai. Visų kelionės tikslas tas pats – pomidorų plantacijos.
Į Dž.Jarulienę daugelis miestelio gyventojų žiūri su ypatinga pagarba. Jai pavyko įsidarbinti ten, kur daugelis svajoja patekti.
Pomidorų rūšiavimo ceche geresnės sąlygos: veikia kondicionierius, įrengti modernūs tualetai, yra kavinė. Tose „prestižinėse“ darbo vietose dirba ispanės, lietuviams dažniausiai siūloma šiltnamiuose skinti pomidorus. Ispanai šiltnamius praminė lydimo krosnimis. „Juose, kaip pirtyje, kasdien išprakaituoji po kilogramą“, – su vyru Viktoru važiuodama cecho link juokavo Dž.Jarulienė.
Viktorą palikusi prakaituoti, – jis skina pomidorus, – moteris sustojo prie bendrovės „Casur“ rūšiavimo cecho.

Panaudojo ES lėšas

Ar tiesa, kad Ispanijoje lietuviai yra išnaudojami, dirba vergovės sąlygomis, nuvaromi nuo kojų? Tokius klausimus lietuvė girdi kelis kartus per mėnesį – visada, kai telefonu kalbasi su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais.
„Sunku, joks fizinis darbas nelengvas. Nuobodu, neįdomu, bet įmanoma ištverti“, – paaiškino ji. Apsirengusi mėlynos spalvos aprangą, nusiplovė rankas ir išpyškino: „Pats laikas pradėti.“
Tas cechas vienas moderniausių Andalūzijoje, joje sutelkta beveik ketvirtadalis Ispanijos žemės ūkio. Pomidorų rūšiavimo įmonė „Casur“ pastatyta, jos įranga nupirkta už ES lėšas, tačiau pomidorus atrenka ne mašinos, o darbininkai.
Pamainos viršininkė Kamen Nieto suskaičiuoja, ar visos moterys atėjo į darbą. Keli šimtai rūšiuotojų, daugiausia ispanės, užima darbo vietas. Vienos atrenka pomidorus, kitos krauna į dėžes, o vyrai perveža produkciją.

Į tualetą – penkis kartus

„Pradėkime“, – pasisveikinusi su kolegėmis ragino lietuvė. Tų moterų žvilgsniai neatrodė malonūs. „Kitataučiai yra kitataučiai“, – per kelerius metus sava nei ceche, nei Almerijoje nepasijuto klaipėdietė.
Prie konvejerio ji stovės šešias valandas. „Bus nuobodu“, – įspėjo Dž.Jarulienė. Pomidorų rūšiuotojos nekalba. Visos specialiu šepečiu nuvalo pomidorus, vėliau krauna į dėžes, ir taip visą darbo dieną. „Gal laikas atsigerti?“ – seiles nurijo lietuvė. Darbo vietoje negalima turėti jokių užkandžių ar gėrimų. „Ne, neiš-
troškau, tiesiog norisi pasivaikščioti“, – nusišypsojo ji, per pirmą valandą surūšiavusi 65 kg pomidorų. „Niekas čia nepersistengia, stengiasi įvykdyti minimalią normą“, – kodėl daugelis darbuotojų penkis kartus per šešias valandas eina į tualetą ir dar tiek pat kartų atsigerti, paaiškino lietuvė.
„Šito galima ir nevalyti“, – atsainiai pomidorą į dėžę įmetė moteris. „Tuos, kurie bus eksportuojami į Rytų Europą, visuomet atidžiau nuvalau“, – atvirai kalbėjo Dž.Jarulienė.
Konvejerių triukšmas ceche yra vienintelė muzika, kurios klausosi darbininkės. Emigrantė buvo atsinešusi ausinuką, bet jį privalėjo palikti drabužinėje. „Kitaip negirdės komandų, kada laikas keisti dėžes“, – griežtą tvarką paaiškino pamainos viršininkė.

Algos kyla ir Ispanijoje

„Šešios valandos gali atrodyti kaip para“, – toks emigrantės iš Lietuvos pasakymas nuskambėjo keistai. Bet po beveik trijų darbo valandų pomidorų rūšiavimo ceche supranti, kad tuose žodžiuose yra tiesos.
Priešpiečių pertraukos darbuotojai laukia tarsi atostogų – skaičiuoja iki jos likusias minutes. Tačiau ne todėl, kad būtų labai išalkę, daugelis tiesiog nori prisėsti. Jie žino, kad stovėti prie konvejerio turės dar tris valandas.
„Gal dabar suprasite, kodėl ispanai miega dieną?“ – keturioliktą valandą baigusi darbą nusišypsojo lietuvė. Liko vienintelis įsipareigojimas – užsukti paimti vyrą Viktorą, ir namo.
Prieš tai šeima užsuks į parduotuvę – neseniai gavo atlyginimus, todėl pinigų gali neskaičiuoti. „Mėnesio pabaigoje taip neišlaidausime. Atlyginimas nedidelis – apie 800 eurų. Vyras gauna šiek tiek daugiau, bet įmanoma pragyventi“, – paaiškino Dž.Jarulienė. Pasibaigus sezonui teks pragyventi iš dukart mažesnės sumos – bedarbio pašalpos, kuri šiek tiek didesnė nei 400 eurų.
Tačiau tą popietę Dž.Jarulienė atrodė laimingesnė nei paprastai. Ji pamainos viršininkės išdrįso paklausti, kada pakels atlyginimą. Išdėsčiusi argumentus, kad kyla ispaniškų pomidorų paklausa ir maisto kainos, ji paprašė algą pakelti nuo kito sezono. „K.Nieto pažadėjo bent 80 eurų daugiau“, – iki kito pavasario klaipėdietė apsisprendė likti Ispanijoje.

Mokysis iš vietinių

Buvusi klaipėdietė, kaip ir beveik 20 tūkst. Andalūzijoje dirbančių emigrantų iš Lietuvos, tūkstančiai rytų europiečių ir šiaurės afrikiečių, iki tol nebuvo dirbusi žemės ūkyje. Tačiau buvusi pardavėja neabejoja, kad lietuviai turi ko pasimokyti iš ispanų ūkininkų.
„Tai tikra tiesa, – jai pritarė ir Ispanijoje apsilankiusi žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė. – Naudinga ispanų patirtis, kaip panaudoti struktūrinių fondų paramą kaimo bendruomenių plėtrai, kaip kurti žemės ūkio draudimo sistemą.“
Almerijoje geresnių rezultatų įprasta siekti bendromis pastangomis – paprastai susivienijus į kooperatyvus. Ispanai tvirtino, kad tai yra itin didelis pranašumas. „Lietuviai irgi turėtų aktyviau burtis į kooperatyvus. Tam yra visos sąlygos. Kooperatyvai sulaukia ir didesnės ES paramos“, – sakė ministrė ir pridūrė, kad tokiose žemės ūkio įmonėse darbo rastų ir emigrantai.
Bent kol kas daugelis jų ir toliau skins ir rūšiuos Ispanijoje auginamas daržoves, o į Lietuvą grįš nebent pomidorai.