Netikėtas pieno, mėsos ar kitų maisto produktų eksporto draudimas yra rizika, su kuria susidurti gali bet kuris Rusijoje savo prekes pardavinėjantis Lietuvos verslininkas. Tačiau įnoringoji Rytų kaimynė problemų sukelia ne tik lietuviams. Pavyzdžiui, Lenkija, šalies žemės ūkio ir kaimo plėtros viceministrės Krystynos Gurbiel teigimu, nuolat baiminasi dėl obuolių.

Būtent šių vaisių eksporto didžioji dalis tenka Rusijai, o artėjant jų rinkimo sezono pradžiai Lenkija gauna vis daugiau signalų, kad jie neatitinka rusiškų standartų.

„Šiuo metu abiejų šalių atitinkamos institucijos apie tai diskutuoja. Tikimės, kad viskas nesibaigs obuolių eksporto draudimu“, – sakė K. Gurbiel.

Ji pabrėžė, kad obuolių standartai Rusijoje ir Europos Sąjungoje yra skirtingi, ir ūkininkams ne visada lengva laikytis abiejų sistemų. Už užsienio prekybą atsakinga viceministrė sutiko, kad kartais neatitinkama standartų, tačiau nemažą reikšmę turi ir „politiniai aspektai“.

K. Gubriel priminė apie 2006–2008 metais besitęsusią eksporto į Rusiją krizę, kai Lenkija visiškai negalėjo ten įvežti kai kurių savo produktų. „Tai buvo labai rimta problema“, – tuometinę situaciją apibūdino ji.

Krizę išspręsti pavyko į valdžią atėjus naujai vyriausybei. Dėl to daugiausiai nuopelnų greičiausiai tenka vis dar tas pačias pareigas einančiam žemės ūkio ministrui Marekui Sawickiui, kuris sugebėjo asmeniškai susitarti su tuometiniu Rusijos žemės ūkio ministru.

„Manau, kad tai buvo svarbu, tačiau neteigsiu, kad tai buvo „vieno žmogaus šou“. Iš esmės politinė situacija pasikeitė, ir draudimas buvo atšauktas“, – kalbėjo pašnekovė.

Lenkija kur kas mažiau priklausoma

Ne pačius geriausius laikus išgyvenanti Rusijos ekonomika galvos skausmu tapo ne vienam Lietuvos ekonomistui. Pagrindinis klausimas – kiek dėl to praras Lietuva?

Tuo metu Lenkija gali jaustis pakankamai rami – jos viso eksporto dalis į Rusiją sudaro vos 6 proc. Kai Lietuva į Rusiją išveža maždaug penktadalį viso savo eksporto.

K. Gubriel pasakojo, kad jos ministerija rimtai užsiima eksporto diversifikavimu. Ypač daug dėmesio skiriama sritims, glaudžiai susijusioms su Rusija. Visų pirma – vaisiams ir daržovėms.

„Ieškome naujų rinkų. Tam, kad, jei Rusiją įvestų draudimą, o tokios galimybės atmesti negalime, tai netaptų didžiule problema ir galėtume eksportuoti į kitas šalis“, – paaiškino ji.

„Eurostat“ duomenimis, Lenkija yra kur kas mažiau priklausoma nuo Rusijos ir pagal eksporto vertės, tenkančios vienam šalies gyventojui, rodiklį.

Čia Lietuva – pirmūnė:  vienam lietuviui pernai teko daugiau nei 4 tūkst. litų, o vienam lenkui net 7,5 karto mažiau – apie 540 litų.

K. Gubriel teigimu, maždaug 70 proc. Lenkijos žemės ūkio produktų eksporto keliauja į ES – Vokietiją, Čekiją ir Jungtinę Karalystę.

„Rusija yra ketvirtoje vietoje. Taigi didelių problemų dėl draudimo kiltų tik atskiriems sektoriams, ypač obuoliams“, – svarstė viceministrė.

Pasitelkia reklamą

Prieš kelis metus Lenkijoje buvo įkurtas specialus šalies produkcijos reklamavimo užsienyje fondas. Jis finansuojamas iš pirminių žemės ūkio žaliavų, pavyzdžiui, kiaulienos ar pieno, supirkėjų mokamo mokesčio.

„Tas procentas labai nedidelis, tačiau suvokiant, kokį didelį vaidmenį atlieka savos produkcijos reklamavimas, jis atsiperka. Be to, nemenkai prisideda ir ES skiriamos lėšos“, – pasakojo K. Gubriel.

2013 m. Lenkija buvo surengusi didelę savo žemės ūkio produktų reklamos kampaniją Ukrainoje. Panašiai reklamuotasi ir Afrikoje, Kinijoje, kitur už ES ribų.

Anot viceministrės, valstybės institucijų sugebėjimas suderinti standartų sertifikatus, o vėliau produktų reklama yra pagrindiniai būdai, kaip galima skatinti prekybą ir diversifikuoti eksportą.

Pasinaudos ateityje

Lenkijos Šiaurės Rytuose esančio Korycino kaimo sūrio gamintojų asociacijos vadovas Marcinas Bielecas teigiamai vertina tokius vyriausybės sprendimus.

Nors kol kas savo produkciją verslininkas pardavinėja tik šalies viduje, jis sakė, kad jau sulaukia užklausų ir iš užsienio.

„Lenkija yra didelė šalis su 40 mln. gyventojų o mes kol kas negalime pagaminti tiek, kad galėtume eksportuoti“, – teigė M. Bielecas.

Pieno rūgimo kvapo prasismelkusiame gyvenamojo namo rūsyje, įrengtame viename iš fabrikėlių, lenkas gamina sūrį pagal prieš 20 metų atgaivintą tradicinį receptą.

Technologija nepakitusi išlieka jau daug amžių. Skoniui pagardinti naudojami pomidorai, česnakai, krapai ir kitos vietinės žolelės. Vienos iš fabrikėlio darbuotojų teigimu, sūrį ragauti galima jau po 2 val. nuo gamybos pradžios, tačiau jis gali būti brandinamas ir kelis metus.

M. Bielecas teigė, kad kitose vietose pernai pradėta naudoti tokius pat įrenginius, kokie yra naudojami Prancūzijoje ar Italijoje – jie užtikrins, kad produkcija atitiktų ES keliamus standartus.

Visgi verslininkas pabrėžė ir tradicijos svarbą – esą sūrio gamybai svarbi ne tik pieno kokybė, bet ir jį duodančioms karvėms skiriamas pašaras, aplinkoje esančios bakterijos.

Džiaugėsi naryste ES

K. Gurbiel pasakojo, kad pastaruosius 10 metų, nuo tada, kai Lenkija tapo ES nare, žemės ūkio produktų eksportas išaugo penkis kartus, o importuojamų ir eksportuojamų produktų santykis padidėjo netgi daugiau.

„Žemės ūkis tapo vienu svarbiausių Lenkijos ekonomikos sektorių. Prieš įstojant į ES daug kas nerimavo, kaip Lenkija prisitaikys prieš naujos situacijos, tačiau laikas parodė, kad naujas galimybes išnaudoti pavyko sėkmingai“, – kalbėjo viceministrė.

Jos teigimu, Lenkijos ūkininkų įsiliejimas į bendrą laisvą rinką ir konkurencija davė vaisių.

Anksčiau Lenkija tradiciškai buvo smulkių žemės ūkių šalis, tačiau dabar situacija palaipsniui keičiasi, ir dominuoti pradeda vis didesnes teritorijas užimantys ūkiai.

Straipsnio autoriaus kelionės į Lenkiją išlaidas padengė Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Straipsnio objektyvumui tai įtakos neturi.