Europos uodegoje

Eurostatas paskelbė, kad pernai bendrą pajamų nelygybės dydį atspindintis Gini koeficientas Lietuvoje sudarė 37,9. Tai gerokai daugiau nei ES vidurkis (31).

Panašus į Lietuvos Gini užfiksuotas Rumunijoje (37,4), taip pat Bulgarijoje (37). Toliau rikiuojasi kitos dvi Baltijos valstybės: Latvija ir Estija, kur Gini siekia atitinkamai 35,4 ir 34,8. Europoje didesnis Gini už Lietuvoje esantį yra tik Serbijoje (38,2).

Mažiausiais Gini – Islandijoje (23,6), Slovakijoje (23,7), Norvegijoje (23,9) ir Slovėnijoje (24,5).

Baltarusijoje, remiantis Pasaulio banko (PB) 2014 m. duomenimis, Gini siekia apie 27,18 – 10 punktų mažiau nei Lietuvoje. Rusijoje, remiantis PB turimais 2012 m. duomenimis, Gini jau siekia 41,59. Panašus į Rusijos Gini fiksuojamas ir JAV – jis taip pat siekia 41 (2013 m. duomenys).

Saujelė turtingųjų

Gini koeficientas – vienas populiariausių rodiklių, skirtas pajamų pasiskirstymui visuomenėje įvertinti. Šis indeksas pirmą kartą buvo apskaičiuotas italų statistiko ir sociologo Corrado Gini XX a. pradžioje.

Logika tokia – jeigu, pavyzdžiui, Gini rodiklis yra lygus 40, vadinasi, kad 10 proc. valstybės turtingiausių žmonių uždirba 40 proc. visų šalies pajamų. Lietuva būtent ir artėja prie šio skaičiaus.

Negana to, mūsų šalyje jaučiama didelė atskirtis tarp centro ir periferijos. Netgi teigiama, kad Lietuvoje yra trys atlyginimų Lietuvos. Sostinėje Vilniuje algos didžiausios (vidutinė alga – maždaug 800 arba 850 eurų). Antroje vietoje – Klaipėda ir Kaunas (700–750 eurų), o likusioje Lietuvoje algos – kur kas mažesnės (nuo 250 iki 450 eurų).

Socioekonominiai padariniai

Ši nelygybė ne tik skatina natūralią gyventojų emigraciją iš Lietuvos, tačiau ir vidinę migraciją – t.y. iš regionų į miestus.

Pavyzdžiui, Vilniuje (skaičiuojant ne tik nuolatos gyvenančius Vilniuje žmones, kurių oficialiai yra 650 tūkst., bet ir atvykstančiuosius dirbti į miestą iš regionų ar studijuojančiuosius) sukasi beveik kas trečias lietuvis, t.y. apie 820 tūkst. O regionai skaičiuoja didelius demografinius praradimus.

Negana to, didelė pajamų diferenciacija lėtina ekonomikos augimą ir plėtrą, kadangi labai didelė dalis visuomenės dėl nepakankamų pajamų yra priversta riboti savo vartojimą, negali skolintis lėšų, nes bankai atsisako juos kredituoti.

Galų gale didėja ir įtampa visuomenėje – turtinė nelygybė neigiamai nuteikia vidurinę ir žemesnes visuomenes grupes. Daugelis skurdžiau gyvenančių žmonių nejaučia jokio ekonomikos pagyvėjimo, nes jį jaučia tik tie, kurie ir taip gerai gyvena.

Kosmetinės reformos

Faktiškai Lietuvoje turtinės nelygybės problema ryžtingai nesprendžiama: nors nežymiai didinamas neapmokestinamųjų pajamų dydis, minimali alga, pensijos arba socialinės pašalpos, to nepakanka sumažinti nelygybei.

Bendrai paėmus, Lietuva piliečių socialinei apsaugai skiria mažiausiai lėšų ir dėmesio iš visų ES šalių. Pavyzdžiui, 2014 m. Vyriausybė socialinei apsaugai išleido vos 11,5 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto (BVP), nors Europos vidurkis sudarė 19,5 proc.

Ilgalaikis nepakankamas dėmesys socialinei gyventojų apsaugai lėmė, kad kas penktas žmogus Lietuvoje dabar gyvena žemiau skurdo ribos, o beveik kas trečias patiria skurdą bei socialinę atskirtį.

Skurdas Lietuvoje paliečia labai daug žmonių: ne tik pagyvenusius, bet ir vaikus, jaunimą, taip pat ir tuos, kurie ieško darbo ar netgi dirba (skaičiuojama, kad daugiau kaip 8 proc. dirbančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos).

Vienas iš būdų kovoti su socialine nelygybe – progresinių mokesčių įvedimas, tai sumažintų mažiausiai pajamų uždirbančių asmenų mokesčius ir stiprintų vidurinę klasę, o tai atitinkamai sumažintų socialinę ir ekonominę atskirtį. Vis dėlto Lietuvoje apie mokesčių sistemos progresyvumą iš esmės nekalbama. O jeigu ir kalbama, tai nevirsta jokiais sprendimais.

Mažiausios algos

Eurostatas taip pat paskelbė, kad mažus atlyginimus gaunančių darbuotojų dalis Lietuvoje 2014 m. buvo viena didžiausių tarp 28 ES valstybių narių.

Lietuvoje mažus atlyginimus (t.y. du trečdalius arba mažiau vidutinio valandos uždirbio) gavo net 24 proc. darbuotojų. Šis rodiklis buvo didesnis tik Rumunijoje (24,4 proc.) ir Latvijoje (25,5 proc.).

Estijoje mažus atlyginimus gaunančių darbuotojų dalis sudarė 22,8 proc., visoje ES – 17,2 proc., o tik euro zonoje – 15,9 proc. Mažiausiai skurstančių darbuotojų yra Švedijoje ir Belgijoje – atitinkamai 2,6 proc. ir 3,8 proc.