– Daug kalbate apie vertybes. Jas pristatote kaip institucines ar žmogiškąsias?
– Žmogiškąsias. Man yra labai svarbu, kai žmogus manimi pasitiki ir moka už teikiamą paslaugą. Tada aš atiduodu visą savo profesionalumą. Reiškia, ir viena pusė turi būti patenkinta, ir kita pusė taip pat turi būti patenkinta.
Jei matau mažą vaiką, t. y. 4–5 metų amžiaus, judantį vandens paviršiumi be papildomų priemonių, aš esu patenkintas, o tėvai neranda savyje vietos, nes negali patikėti, kad taip išvis gali būti.
– Lietuviai iki jūsų dar taip vaikų netreniravo?
– Nesutikau nė vieno. Manau, kad tų mokyklų, kurios yra dar likusios iš senų laikų, plaukimo treneriams kažkas irgi formavo požiūrį. Tikrai nesu prieš specialistus, kurie dirba daug metų ir išugdė įvairiausių sportininkų, bet didžioji dalis yra užsisėdę, nenori eiti koja kojon su pasauliu.
Šiuos faktus pamatęs savo akimis nusprendžiau, kad ne – taip nebus. Einu kurti savo privačią mokyklą, nes man norisi visuomenei duoti visai kitokio lygio paslaugą. Išėjo taip, kad ji tapo ir brangesnė.
Kai pats dirbu trenerio darbą, esu už save atsakingas šimtu procentų. Bet šiandien komandoje – beveik 100 žmonių. Dalį jų sudaro plaukimo treneriai, ir, prisipažinsiu, ne pas visus yra tas požiūris, kurio reikia.
Sudėtinga tiems žmonėms perteikti, kad jie turi prisiimti atsakomybę išmokyti plaukti, o ne tik kabėti vandens paviršiuje. Turi šitai suvokti. Išmokyti plaukti yra gerokai sudėtingesnis procesas nei pramogauti vandenyje.
– Sakėte, per keturis metus kiekvienas turi išmokti nuplaukti 400 metrų. Ar tikrai taip?
– Priklauso nuo amžiaus. Jei į mane kreipiasi aštuonerių metų vaikas, jis tai gali išmokti padaryti ir per dvejus metus.
– Kokias neišnaudotas galimybes pamatėte Lietuvoje?
– Negaliu pasakyti, ko Lietuvos versle trūksta. Iki manęs niekas tokio verslo nedarė. Vilniuje pirmoji privati plaukimo mokykla įsikūrė 2013 m., kurios pradininku aš pats ir buvau. Dabartinė mokykla – mano antras projektas. Mokykla „Plaukimo šeima“ šiandien yra didžiausia mokymo plaukti įstaiga Lietuvoje. Mūsų bendruomenėje yra apie 10 tūkstančių žmonių.
Iki manęs niekas tokio verslo nedarė.
Pastebiu, kad konkurencinė aplinka yra labai iškraipyta. Jei norėčiau įžengti į kitą miestą ir duoti paslaugą visuomenei, kokią teikiame Vilniuje, susidurčiau su labai daug negatyvo.
Valstybinėse įstaigose, būtent savivaldybių sporto mokyklose, yra labai patogu – finansavimas parūpintas, objektai pastatyti. Pritrūko pinigų, parašė prašymą, gavo pinigų. Bet ar turime ten kokybę? Aš labai abejočiau. Nes kai viskas paduota ant lėkštutės... Dar nebuvau įstaigoje, kur viskas būtų aukščiausiame lygmenyje, ypač ten, kur mokoma plaukti.
Kai įstaigos priverčiamos pačios uždirbti ir išsilaikyti savo bazes, situacija ir požiūris iš esmės keičiasi. Taip yra Skandinavijos šalyse. Tam, kad pavyktų uždirbti pinigus, turi teikti kokybišką paslaugą. Jai teikti reikia gerų specialistų. Tai užburtas ratas ir aš tame rate turiu suktis kasdien, kad eitume į priekį.
– Daug kalbate apie skaičius, bet tai, ką jūs norite perduoti, remiasi tikėjimu. Kaip išgyvenate šį dualumą?
– Visada sakau, kad svarbu tikėti ir mylėti tai, ką darai. Nes jei to nėra, siūlau net nepradėti. Bet kai tą darai iš didelės meilės ir tikėjimo, skaičiai visada yra už nugaros, bent jau mano veikloje. Mano veikloje orientuotis į skaičius reikia daugiau ne iš finansinės pusės, o dėl tikslo siekimo. Mano tikslas – kad visose plaukimo grupėse būtų tiek vaikų, kiek suplanuota.
– Ar jūsų karinė patirtis padėjo kitose veiklose?
– Negaliu taikyti šimtaprocentinių karinių principų, nes niekas pas mane tada nedirbs. Iš savo komandos narių kartais gaunu tokių replikų, kad „čia ne kariuomenė“. Tada klausiu: „O iš kur žinai, kaip yra kariuomenėje?“ Nes civiliai mėgsta mėtytis tokiomis frazėmis, bet iš esmės nelabai supranta, apie ką kalba.
Tada tą žmogų pasisodinu, pasiimu popieriaus lapą ir paaiškinu – kariuomenėje yra funkcijos, aiškios atsakomybės, pareigos. Tada sakau: „Pažiūrėkime, kas yra pas tave“ – funkcijos, atsakomybės, pareigos. Kokie skirtumai? Absoliučiai jokie.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai