Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, trečiadienį surengtoje trečiojoje kasmetinėje tarptautinėje valstybės tvarios plėtros konferencijoje „Signals 2019“ jos dalyviai kviečiami diskutuoti, ar norime ir toliau stebėti tam tikras valstybės veiklų ir viešųjų finansų dalis, ar galime matyti visumą ir priimti efektyviausius strateginius sprendimus, įgyvendinti vertę kuriančius bei socialinę gerovę lemiančius teigiamus pokyčius.

Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys netikėtai pakvietė konferencijos dalyvius strateginio mąstymo mokytis iš barono Miunhauzeno. „Pokyčiai visada lenktyniauja su laiku ir dažniausia pralaimi, nes įklimpsta strateginio valdymo baloje. Baronas Miunhauzenas tikėjo, kad mąstantis žmogus tiesiog privalo reguliariai išsitraukti save už plaukų iš balos. Todėl ir aukščiausios audito institucijos auditai kviečia ne aklai ir formaliai veikti, o pasikalbėti apie tai, ką strateginio planavimo ir valdymo praktika Lietuvoje sako apie mus ir mūsų mąstymą“, – plenarinėje konferencijos sesijoje „Strateginis mąstymas: matome dalį ar visumą?“ kalbėjo A. Dulkys.

Jo požiūriu, XVIII amžiuje gyvenusio barono Miunhauzeno istorija iliustruoja XXI amžiaus Lietuvos įvairių sričių problemas.

Baronas Miunhauzenas tikėjo, kad mąstantis žmogus tiesiog privalo reguliariai išsitraukti save už plaukų iš balos.

Lietuvos valstybės investicijų programą, pasak A. Dulkio, galime drąsiai lyginti su pelke. „Šiai programai įgyvendinti per pastarąjį dešimtmetį panaudojome apie 11 mlrd. eurų. Visiems šiuo metu vykdomiems projektams užbaigti, tik apytiksliais skaičiavimais, reikia dar apie 4 mlrd. eurų. Taigi artimiausius ketverius metus nieko naujo į programą apskritai galėtume neįtraukti“, – sakė valstybės kontrolierius. Jis skaičiavo, kad trečdalis visų valstybės investicijų projektų „kapstosi pelkėje“ vidutiniškai apie 10 metų, bet turime jų ir vykdomų daugiau nei 20 metų, o per pastarąjį dešimtmetį buvo pristabdytas ar visiškai nutrauktas beveik 900-ų projektų finansavimas.

Miunhauzeno nuotykius, pasak A. Dulkio, primena ir bandymas įgyvendinti Lietuvos strategijas – jų turime apie 80. „Užsibrėžėme įgyvendinti visas, nors patikimais duomenimis pagrįstiems sprendimams priimti nepasirūpinome – štai ir turime kabančias strategijas“, – sakė valstybės kontrolierius.

Lietuva pasitvirtino ilgalaikę valstybės pažangos strategiją iki 2030-ųjų. Deklaravo siekį atverti viešojo sektoriaus duomenis. Bet per 8 metus atsakingoms institucijoms nepavyko atlikti nė pusės suplanuotų darbų, ir tik 3 procentai viešojo sektoriaus įstaigų atvėrė turimus duomenis. „Lietuvoje atviri duomenys galėtų sukurti naudos, kuri prilygtų beveik 2 proc. BVP, arba 800 mln. eurų“, – nurodė A. Dulkys.

Jis ragino: „Kurkime ištekliais ir patikimais duomenimis pagrįstas strategijas.“

Kaip sakė valstybės kontrolierius, Lietuvoje patrankos sviedinio greičiu, taikant skubos ir ypatingos skubos svarstymo tvarką, priimama apie 50 procentų įstatymų. Per vienerius metus parlamentui pateikiame vidutiniškai apie 700-us įstatymų projektų – kelis kartus daugiau negu kaimyninėse valstybėse.

„Kaip įmanoma skriejant tokiu greičiu užtikrinti teisėkūros pagrindų įstatyme numatytą pareigą – visose teisėkūros stadijose konsultuotis su visuomene?“ – klausė jis.

Sveikatos apsaugos sistemos finansavimą A. Dulkys palygino su barono Miunhauzeno, beje, lietuvišku žirgu, niekaip negalinčio „numalšinti troškulio“.

„Jai skiriame apie 1,7 mlrd. eurų, tačiau dėl prastos sveikatos paslaugų kokybės, neprieinamumo 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis, o 19 proc. gydosi patys“, – sakė jis ir ragino: neimituokime strategijų ir keiskime požiūrį į viešąjį sektorių.

Kaip nurodė A. Dulkys, Lietuvoje bendras gydytojų skaičius tūkstančiui gyventojų yra didesnis nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau trūksta tam tikrų specialybių gydytojų ir 2000-ių slaugytojų. „Turime eiles ne tik pas gydytojus, bet ir atlikti tyrimus, kuriems reikia brangių medicinos prietaisų. Tačiau apie 60-ies procentų tokių prietaisų panaudojimo intensyvumas mažas, o 7 proc. jų visiškai nenaudojami“, – sakė jis.

Kitas negalinčio „numalšinti troškulio“ žirgo pavyzdys, pasak A. Dulkio, – švietimo sistema. „Lietuvoje vienam mokytojui tenkantis mokinių skaičius – pats mažiausias Europos Sąjungoje. Tačiau tai negarantuoja geresnių pasiekimų – daugiau nei 10 metų nesiekiame EBPO šalių vidurkio. O viena priežasčių – išpūsta mokyklų infrastruktūra. Beveik pusė švietimui skiriamų lėšų tenka pastatams išlaikyti“, – sakė valstybės kontrolierius.

„Nejaugi mūsų nejaudina, kad apie 40 procentų šeimų samdo savo vaikams korepetitorius, o besiplečianti korepetitorių sistema jau sukūrė paralelinę šešėlinę mokyklą? – klausė  A. Dulkys ir pridūrė: EPBO patirtis rodo, jeigu mokinių pasiekimai pakyla iki šių šalių vidurkio ir tokie išlieka visoje šalyje, per 10 metų BVP išauga tiek, kad atsiperka visos švietimo išlaidos.“

Pasak jo, „kol valstybės pažangos strategijos tikslai kabo aukštai pririšti prie vėtrungės, toliau leidžiami pinigai išpuoselėtiems šaligatviams su suoliukais ir prabangiais šviestuvais iki kapinių“.

„Pokyčių simuliacija nėra strateginio mąstymo požymis, – perspėjo A. Dulkys ir ragino: „Neimituokime strategijų ir keiskime požiūrį į viešąjį sektorių. Žiūrėkime kaip į investiciją, o ne išlaidas.“

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Viešosios ekonomikos skyriaus vadovo pavaduotojas Borisas Cournède nurodė efektyviausias viešųjų finansų reformos kryptis. „Įtraukų augimą skatina mokesčių ir išlaidų reformos. Jos gali būti skirtingų rūšių: vadinamosios visiems naudingos reformos, kurios didina ekonominius rezultatus ir kuria pajamų lygybę, reformos, teikiančios naudą kuriuos nors aspektu, ir tokios, kurios siūlo kompromisą tarp vidutinių pajamų augimo ir neigiamo paskirstymo poveikio. Atliktos empirinės analizės atskleidžia, kokios mokesčių ir išlaidų reformos daro poveikį gerovei ir pajamų pasiskirstymui bei nurodo, koks yra to poveikio dydis,“ – sakė jis.  

Ekspertas yra dalyvavęs atliekant tyrimus mokesčių politikos, finansinio reguliavimo, fiskalinės politikos, struktūrinių reformų bei klimato kaitos srityse, yra paskelbęs išsamią analizę apie tai, kaip mokesčių reforma gali paskatinti spartų ir socialiai įtraukų ekonomikos augimą.

Konferencijoje dalyvauja ir diskutuoja viešojo sektoriaus institucijų vadovai, verslo ir akademinės visuomenės lyderiai, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), Europos Komisijos atstovai ir kiti ekspertai.

Dalinamasi ekspertų patyrimais įgyvendinant sėkmingus pokyčius, diskusijose ieškoma pokyčių įgyvendinimo sprendimų, dalinamasi ir gerąja Lietuvos patirtimi. Kalbama ir apie socialinės politikos priemonių veiksmingumą mažinant pajamų nelygybę, socialinės paramos taiklumą, socialinio dialogo vaidmenį bei socialinio verslo galimybes.

Valstybės kontrolė konferenciją rengia kartu su INTOSAI (Tarptautine aukščiausiųjų audito institucijų organizacija), Europos Komisijos atstovybe Lietuvoje, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu bei Britų Taryba.

Socialinės paramos sistema

Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad socialinės paramos sistema Lietuvoje daugeliu atvejų neužtikrina minimalių vartojimo poreikių jos gavėjams, neišnaudojamos galimybės asmenims įgalinti, o informavimo priemonės stokoja paprastumo, aiškumo, todėl gyventojams gali būti sudėtinga pasinaudoti visomis paramos galimybėmis.

„Socialinės paramos sistema itin svarbi mažinant skurdą ir pajamų nelygybę. Būtina siekti, kad sistema būtų prieinama visiems, skatinanti įsitraukti į darbo rinką, t.y. įgalinanti ir užtikrinanti bent minimalius vartojimo poreikius“, – sakė Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Mindaugas Macijauskas trečiadienį Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vykstančioje trečiojoje kasmetinėje tarptautinėje valstybės tvarios plėtros konferencijoje „Signals 2019“.

EBPO einantis ekonomisto pareigas Nicolas Woloszko konferencijoje teigė, kad įtraukusis augimas EBPO šalyse yra tapęs vienu pagrindinių politikos tikslų, kuriuos pasiekti reikia visos Vyriausybės įsitraukimo: perskirstymo, darbo rinkos ir prekybos reguliavimo, būsto politikos nustatymo. Daugiausia dėmesio ekspertas skyrė svarbiausiam politikos poveikiui, kurį daro EBPO tyrimai pajamų ir turto nelygybės srityje.

Ekonomikos augimas šalims nėra toks svarbus, jeigu augant ekonomikai didėja socialinė nelygybė ir atskirtis. Kaip užtikrinti gerovę visiems? Kokie socialinės politikos įrankiai tai garantuoja? Kokių pokyčių reikia, kad pajamų nelygybė Lietuvoje mažėtų? Ar veiksminga yra Lietuvos socialinė sistema ir jos taikomos paramos priemonės?

Socialinės paramos sistema itin svarbi mažinant skurdą ir pajamų nelygybę.

Statistikos departamento duomenimis, 1,25 proc. Lietuvos gyventojų 2017 m. gyveno žemiau pasaulinio skurdo ribos. Lietuvoje skurdo rizikos lygis – 345 Eur pajamų, absoliutaus skurdo – 245 Eur.  2018 metų duomenimis, skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų (išskyrus pensijas) siekė 29,7 proc., absoliutus skurdo lygis iki socialinių išmokų – 16,8 proc.

2018 metais 271 mln. eurų buvo panaudota socialinėms pašalpoms ir paslaugoms. 71 200 asmenų gavo socialines pašalpas, kuriomis skurdo lygis sumažintas 6,8 proc. – iki  11,1 proc.

Pasak šiuos faktus pateikusio Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo M. Macijausko, Valstybės kontrolės atliktas auditas parodė, kad Lietuvoje yra asmenų, kurie neįtraukiami į socialinę sistemą, nors parama jiems priklauso. „Kiek žmonių nepasiima jiems priklausančios paramos – niekas nevertina ir jų skaičiaus nežino“, – sakė jis.

Informacija apie galimybę gauti socialinę paramą jos stokojantiems gyventojams ne visada laiku atnaujinama ir pateikiama suprantamai. „Ir nors skurstančių žmonių ieškoma, paieškos pavienės“, – pasigedo sistemos tvarumo M. Macijauskas. Pasak jo, remiami tie, kurie patys prašo paramos.

Jo teigimu, socialinė parama turi skatinti asmenis integruotis į visuomenę ir galinčius dirbti – grįžti į darbo rinką. „Todėl paramos priemonės turi būti parinktos individualiai ir būtų taikomos tiems, kam jų reikia, ir tada, kada reikia“, – akcentavo jis.  Bet asmenys tampa priklausomi nuo paramos – gauna ją metų metus, bet jų padėtis, gyvenimo sąlygos nesikeičia.

Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas priminė, kad Lietuvoje per mažai taikomos kitos socialinės paramos formos – lengvatos ir paslaugos, jos nederinamos tarpusavyje, nefiksuojami individualūs asmenų poreikiai, pagaliau – besikreipiančiam žmogui paramos išmoka skiriama „aklai“. „Nevertinama, ar skiriamos socialinės paramos formos užtikrina žmogui minimalius vartojimo poreikius“, – aiškino. M. Macijauskas.

Pasak jo, socialinės paramos sistema turi užtikrinti remiamiems asmenims minimalų vartojimo poreikių lygį. Bet konferencijos dalyviams pateikti skaičiai rodo, kad tik 14 proc. asmenų (šeimų / namų ūkių) gavus socialinę paramą buvo užtikrinti minimalūs poreikiai, tik 3 procentams vienišų asmenų ir 56 proc. – tris ir daugiau vaikų auginančioms šeimoms.

Kaip teigė M. Macijauskas, socialinių pervedimų įtaka skurdo ir socialinės atskirties mažinimui Lietuvoje yra kritinė, nors priemonių imamasi.

„Socialinių pervedimų įtaka vaikų skurdo mažinimui yra mažesnė už ES vidurkį, o pensinio amžiaus asmenims – kritinė ir dar mažėja“, – konstatavo jis ir pabrėžė, kad socialinės išmokos yra žemiau EBPO vidurkio ir jos nepadeda kovoti su skurdu. Tuo metu socialinės paramos, skiriamos ilgalaikiams bedarbiams, efektyvumas yra silpnas.

„Kiekvienas pakankamai lėšų neturintis asmuo turi teisę gauti tinkamo dydžio minimalias pajamas, kurios visais gyvenimo etapais užtikrintų orų gyvenimą, ir turėti realią galimybę gauti tam reikalingų prekių ir paslaugų, o tais atvejais, kai asmenys gali dirbti, minimalių pajamų mokėjimas turėtų būti derinamas su paskatomis vėl integruotis į darbo rinką“, – Europos socialinių teisių principus citavo M. Macijauskas.

„Išspręsti socialinės gerovės rebusą nėra lengva. Bet turime sukurti tokią socialinės paramos sistemą, kuri visus pamatytų ir įvertintų“, – ragino M. Macijauskas.

Konferencijos „Signals“ dalyviai ir ekspertai narsto „socialinės gerovės rebusą“. Diskutuojama apie socialinės politikos priemonių veiksmingumą mažinant pajamų nelygybę, socialinės paramos taiklumą, socialinio dialogo vaidmenį, socialinio verslo galimybes.

Suomijos generalinė auditorė Tytti Yli-Viikari pristatė Suomijos viešosios politikos priemones, kurios skirtos socialinei gerovei ir pajamų paskirstymui. „Pastarojo meto valstybiniai auditai pabrėžia struktūrinius iššūkius, susijusius su dideliais demografiniais pokyčiais, ir Suomijos viešųjų finansų tvarumo atotrūkį“, – pripažino ekspertė.

Sveikatos ir socialinės apsaugos srities nepriklausoma konsultantė, Sario universiteto garbės profesorė Jo Pritchard akcentavo, kad įvairios politikos kryptys Jungtinėje Karalystėje, pavyzdžiui, universalių kredito sistemų įvedimas, lėmė daugelio sričių pokyčius. Ji kalbėjo apie socialines įmones, kurios pelną naudoja socialinei gerovei kurti, ir pristatydama jų veiklos efektyvumą pateikė keletą praktinių pavyzdžių.

Ugdymo reformos

„Mūsų mokyklos ugdo protingiausius vaikus ir sudaro geras galimybes toliau mokytis“, – teigė Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius Martas Laidmetsas trečiadienį Vilniuje, LITEXPO parodų centre vykstančioje trečiojoje tarptautinėje konferencijoje „Signals 2019“.

M. Laidmetsas kalbėjo apie tai, kad jo šalis ryžtingai ėmėsi permainų ir svarbiausiu tikslu iškėlė išsilavinusią tautą – pastaraisiais dešimtmečiais Estija planavo ir sėkmingai įgyvendino bendrojo lavinimo reformas. Kas turėjo įtakos apibrėžiant bendrojo lavinimo prioritetus ir kaip tai susiję su pokyčiais kitose srityse? Kokie konkretūs rezultatai yra pasiekti ir kokie iššūkiai laukia ateityje? Ar reformos prisidėjo prie centrinės valdžios institucijų bendradarbiavimo formavimo? 

M. Laidmetsas tvirtino, kad estai savo vaikams suteikia ne tik aukščiausios kokybės privalomąjį išsilavinimą, bet ir moko juos verslumo bei lyderystės nuo mažų dienų. Kartu akcentuojami individualiems poreikiams pritaikyti mokymo sprendimai ir palanki aplinka – mokymosi visur ir visada principas.

Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos generalinis sekretorius pabrėžė, jog bet kokio amžiaus žmogui turi būti sudaryta nemokamo mokymosi visą gyvenimą galimybė. Pasak jo, šiuos tikslus įgyvendinti reikalinga stipri vadovų komanda, išmintinga vadyba bei efektyvi ir novatoriška viešojo ir privataus sektorių partnerystė.

Austrijos viešojo sektoriaus inovacijų laboratorijos vadovo Alexandero Gruenwaldo teigimu, federalinės valdžios lygiu įdiegus į rezultatus orientuotą biudžeto sudarymo procesą, „Austrija pradėjo kelionę atskaitingesnio ir skaidresnio valdymo link“. Ekspertas pateikė įžvalgas apie tai, kaip keičiant biudžetą keičiasi kultūra, ir pristatė Austrijos biudžeto reformos poveikį. Kaip perėjimas nuo sąnaudų prie poveikio keičia mūsų veikimo būdus ir kultūrą? Kaip tai padeda darniai spręsti iššūkius ir sudėtingas mūsų laikų problemas?