Amžinieji chemikalai

Gegužę Briuselyje vyko Europos vartotojų organizacijos BEUC (pranc. Bureau Européen des Unions de Consommateurs, angl. European Consumers Organisation) generalinė asamblėja. Lietuvos vartotojams atstovaujantis Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys, Lietuvos vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys pasakoja, kad ataskaitiniame susitikime šįkart dėmesio centre atsidūrė būtent elektroninė prekyba.

„Ne tik ta, kuri vyksta ES viduje tarp ES šalių narių, bet į pirmą planą vis dėlto išeina santykiai su trečiosiomis šalimis, esančiomis už ES ribų. Ten matome labai nesąžiningą konkurenciją, kuri kartu susiduria su mūsų pačių neišmanymu, ignoravimu gausybės perspėjamųjų signalų – agresyvios reklamos, juodųjų algoritmų. Tada žmonės masiškai perka prekes iš užjūrio, kurios labai dažnai yra tiesiog nesaugios“, – sako K. Kupšys.

Amžinaisiais teršalais vadinami fluoro turintys cheminiai junginiai dešimtmečiais naudojami įvairių šakų pramonėje – nuo vienkartinių indų, neperšlampamų drabužių gamybos iki elektros tinklų sistemų. Perfluorintos ir polifluorintos alkilintos medžiagos (PFAM) yra savo sudėtyje fluoro turintys organiniai junginiai, o daugeliu atvejų šios medžiagos pačios nesuyra, todėl lieka aplinkoje. ES viduje ne vienus metus verda diskusijos, ką daryti su amžinaisiais chemikalais, ar juos visus uždrausti. Tam prieštarauja šias medžiagas naudojanti bloko pramonė.

Susitikime Briuselyje Danijos vartotojų organizacija dalijosi savo tyrimo apie neperšlampamas striukes išvadomis: iš septyniolikos tirtų elektroninėje prekyboje pateiktų neperšlampamų striukų net trylika turėjo ES neleidžiamų naudoti amžinųjų chemikalų. „Danai, patikrinę neperšlampamas striukes fizinėse parduotuvėse, aptiko, atrodo, tik vieną iš dešimties, kuri neatitiko reikalavimų. Kai jie tikrino lengvai prieinamas analogiškas striukes elektroninėse prekybos platformose,  įsikūrusiose ne ES, rezultatas buvo priešingas ir gana gąsdinantis“, – pasakoja K. Kupšys.

„Jei toks produktas išmetamas, jis nesuyra. Tai nėra klausimas apie tai, ar man patiko, ar nepatiko striukė. Tai striukė, kuri vėliau gadina gyvenimą visiems, nes amžinieji chemikalai patenka į dirvą, vandenį, apnuodija aplinką. Tai kenkia visiems, nors tau gal tai tebuvo vienos dienos pasidžiaugimas, o gal tiesiog nusivylimas, bet tai nesvarbu, jei galiausiai striukė buvo išmesta“, – tęsia jis.

Europos vartotojų organizacijos kelia klausimą, kas turėtų prisiimti atsakomybę už prekės kokybę ir ES standartų atitikimą, nes juk  pardavėjai, įsikūrę Kinijoje ar Vietname, iš esmės prekiauja pagal savo šalių įstatymus. „Europa negali primesti taisyklių, jeigu prekė parduodama ne Europos serveriuose. Užsisakai prekę, ji keliauja paštu, laivais, bet tik tada, kai pasiekia tavo teritoriją, galima prikibti prie prekės kokybės, jei ji neatitinka ES standartų“, – dėsto K. Kupšys.

Teoriškai ES ir jos institucijos gali bandyti uždrausti tokį importą, tačiau praktiškai tai neįgyvendinama. „Pagal vienus duomenis, kasdien ES pasiekia 5 mln. paketų iš užsienio prekybos platformų. Pagal kitus duomenis, girdėjau skaičių – 12 mln. Toks prekių antplūdis yra tiesiog išrūšiuojamas, bet fiziškai nepatikrinamas. Net atsitiktinai bandant patikrinti vieną kitą prekių konteinerį gali tik tikėtis, kad pavyks ką nors aptikti, bet su tokiais skaičiais… Visi turime suprasti, kad tai fiziškai neįmanoma“, – teigia Lietuvos vartotojų aljanso viceprezidentas.

Paieškos: K. Kupšys pripažįsta, kad yra daug dilemų, tačiau kol kas nėra realių sprendimo būdų. / I. Gelūno / BNS nuotr.

Auga ir Lietuvoje

Lietuvą pasiekiančius siuntinių srautus stebi Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT). RRT geležinkelių ir pašto reguliavimo grupės vadovė Ugnė Ramaneckienė sako, kad Lietuvos gyventojai jau pripratę, kad net iš atokiausio pasaulio kampo galima atsisiųsti patikusią prekę, kuri gana greitai atkeliauja tiesiai į namus arba į paštomatą.

„Stebime, kad siuntinių, keliaujančių į mūsų šalį, skaičius nuosekliai auga. Šį augimą lemia auganti ir populiarėjanti elektroninė prekyba visame pasaulyje. Lietuvoje prekių siuntimas populiarėja dėl augančios paštomatų plėtros regionuose, kuri stiprina paslaugų prieinamumą, užtikrina pašto paslaugų kokybę ir tvarų sektoriaus vystymąsi, – teigia U. Ramaneckienė. – Mūsų statistika rodo, kad vien pernai pašto paslaugas Lietuvoje teikė daugiau nei 40 skirtingų įmonių.“

Bendras siuntinių skaičius 2024 m. siekė 59,6 mln. Į šį skaičių įtraukiami siuntiniai, siunčiami Lietuvoje, siunčiami į užsienį ir gaunami iš užsienio. „Palyginti su 2023 m., visų siuntinių skaičius išaugo beveik 13 proc. Į Lietuvą pernai iš užsienio buvo siųsta 12,8 mln. siuntinių – 10 proc. daugiau nei 2023 m. Didžioji dauguma siuntinių iš užsienio į mūsų šalį atkeliauja iš ES šalių – 11,6 mln.“, – sako U. Ramaneckienė.

Kalbant apie siuntų turinį, pavyzdžiui, iš trečiųjų šalių atkeliaujančius pavojingus ar reikalavimų neatitinkančius siuntinius ir jų patikrą, RRT tokių duomenų neturi, kadangi už tai atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė, kuri nustato tokius atvejus ir priima atitinkamus sprendimus.

Muitinės departamentas atkreipia dėmesį, kad ES prekės Bendrijos teritorijoje juda laisvai ir muitinė jų nekontroliuoja, taip pat Lietuvos Respublikos muitinė nekontroliuoja iš trečiųjų šalių į Lietuvą atvežamų prekių, kurios išleidžiamos į laisvąją apyvartą kitose ES valstybėse. Taigi, muitinės įformintų deklaracijų skaičius neatspindi bendro į Lietuvą siunčiamų prekių skaičiaus.

Vis dėlto vien šių metų balandį, muitinės duomenimis, Lietuvoje įforminta daugiau nei 34 tūkst. importo deklaracijų. 1 638 prekėms buvo taikoma fizinė patikra, 13 900 atvejų buvo taikytas dokumentų tikrinimas.

Elektroninės platformos taip pat turi būti įpareigotos, kad Europos varotojams nebūtų rodomas turinys, kuriame produktai apskritai neatitinka ES reikalavimų.

Atsakymų nėra

Auganti prekyba internetu užgožia importo erdvę, sukuria sąlygas į Europą plūsti nesaugiems gaminiams – neįmanoma kontroliuoti visų elektros prietaisų, drabužių, žaislų, atkeliaujančių tarp milijonų ES pasiekiančių paketų.

Dažnai tai, ką nusiperka vartotojas, gali kelti rimtą pavojų jo turtui ar net gyvybei. „Pavyzdžiui, prietaisas, kuris turi garantuoti šilumą vonioje, įkišus į kištukinį lizdą veikia, bet ateina momentas kai dėl savo konstrukcijos ypatybių jis elementariai sudega – tuo metu jūs galite būti arba nebūti namuose. Ką tokiu atveju daryti? Pardavėjas yra nepagaunamas, įsikūręs nežinomame Kinijos kaime, į kurį kreiptis nėra jokių galimybių, ir priversti jį atsakyti nėra galių“, – apie perkant pigias prekes ne visada apsvarstomas rizikas kalba K. Kupšys.

Anot jo, atsiduriame santykių painiavoje, kurios išspręsti neįmanoma: „Galime sakyti – uždrauskime importą iš trečiųjų šalių smulkiuose paketuose, bet vartotojas pradėtų protestuoti, kad ir taip sunku pragyventi, o dar iš jo nori nuplėšti pinigų. Tai netinkamas kelias. Pigesnių prekių antplūdis europiečiams yra gerai ta prasme, kad padeda geriau sudurti galą su galu.“

„Ar galime eiti kitu keliu ir įpareigoti netiekti sveikatai kenksmingų prekių? Turbūt, bet ar įmanoma visus, kurie nesilaikys reikalavimų, sugaudyti? Tas pats prekiautojas iš Kinijos lengvai gali sukurti dvi ar daugiau internetinių parduotuvių, kad, dėl susitarimų nesilaikymo vieną apribojus, liktų kita, – svarsto K. Kupšys. – Susiduriame su skirtingais standartais ir skirtinga filosofija. Nustatysime didesnę kainą ir pirks – puiku, o ar saugu, ar ne – pirkėjo reikalas. Tai rytietiška, arba Rytų Azijai būdinga, verslo darymo forma, kai pats vartotojas atsakingas už padarinius.“

Tuomet galbūt galima didinti prekių pristatymo mokesčius, kad prieš užsisakydamas prekę žmogus gerai pasvarstytų, ar jam tikrai reikia kelių eurų vertės siuntinio, už kurį gali tekti susimokėti, pavyzdžiui, dešimt eurų? „Rezultatas gali būti toks, kad kris tokios prekybos kiekis, o tuo apsidžiaugs ES prekeiviai, kurie turi vietines elektroninės prekybos parduotuves. Jie žino, kad į jų duris gali pasibelsti kontroliuojantys organai, jie neturi teisės piktnaudžiauti, – atsako K. Kupšys. – Tačiau, sustabdydami konkurenciją iš užjūrio, mes sukuriame sąlygas kelti kainas vidinėje rinkoje. Puodelis, kuris Kinijoje perkamas už 3 eurus, čia tokiu atveju galėtų kainuoti ir 10 eurų. Ar vartotojas norės mokėti tris kartus daugiau, žinodamas, kad ten yra pigiau? Ar neprasidės apėjimo schemos, importas, kuris taps visai nekontroliuojamas?“

Akivaizdu – daug dilemų, o atsakymų nėra. „Europa pasidžiaugė, kad pas mus labai aukštas vartotojų apsaugos lygis, ir tuo pat metu susiduriame su šlamštinių produktų srautu į ES rinką, kuriam sustabdyti neturime galimybės“, – teigia Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narys.

Pardavėjas yra nepagaunamas, įsikūręs nežinomame Kinijos kaime, į kurį kreiptis nėra jokių galimybių, ir priversti jį atsakyti nėra galių.

Lūkesčiai ir realybė

Paprastai tariant, už savo ir visuomenės sveikatą ir aplinką galiausiai atsakingas lieka pats vartotojas. „Tai liūdnas atvejis, kai ES vartotojas neturi svertų nubausti jam nekokybišką prekę įkišusį pardavėją, kuris įsikūręs toli, ir Europos institucijos neturi kaip jam padėti tuo klausimu. Gali bandyti ieškoti teisybės, jei nesąžiningas pardavėjas įsikūręs Lenkijoje, Ispanijoje. Už ES sienų – laukiniai vakarai. Ir tie laukiniai vakarai siūlo mažesnę kainą“, – sako jis.

Europos vartotojų organizacijų atstovai Briuselyje svarstė strategiją artimiausiems penkeriems metams. Produktų saugos klausimai, nepriklausomai nuo to, iš kur atkeliauja prekė, ar ji įsigijama fizinėje, ar perkama internetinėje parduotuvėje, yra svarbiausi.

„Taip pat reikia sugriežtinti kontrolę, kad tokie nesaugūs produktai apskritai nepatektų į ES. Tai turi būti daroma per muitines, per rinkos priežiūrą. T. y. elektroninės palatformos taip pat turi būti įpareigotos, kad Europos varotojams nebūtų rodomas turinys, kuriame produktai apskritai neatitinka ES reikalavimų. Atsakomybę norima perduoti ir platformoms, nes būtent jos į gražią rinkos vietą įleidžia prekiautojus“, – pasakoja K. Kupšys.

„Žiūrėsime, kaip seksis per penkerius artimiausius metus to siekti, bet kaskart atsiranda vis naujų iššūkių – pavyzdžiui, žaidimai platformose dinamine kaina, kuri priklauso nuo to, ką apie jus žino prekeivis, kai jūs su savo paskyra prisijungiate prie jo elektroninės parduotuvės“, – dėmesį atkreipia jis.

„Tokie žaidimai dažnai paremti ne pardavėjo patirtomis sąnaudomis, norimu pelnu – jis tiesiog nori gauti kainą, kurią jūs galite potencialiai sumokėti“, – teigia K. Kupšys.