Nustebino Velykų papročiai ir tradicijos, apie kurias nesusimąstome
Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Komunikacijos ir korporatyvinių ryšių departamento direktorės Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės teigimu, šalies gyventojai kasmet ruošiasi Velykoms iš anksto ir kruopščiai planuoja apsipirkimus – ieško nuolaidų, specialių mažos kainos pasiūlymų būtiniausiems šventinio stalo produktams ar Velykų dekoracijoms.
„Klausimų apie Velykas ir jų tradicijas žmonėms kyla nemažai – tai mums rodo „Google“ paieškos rezultatai. Galvodami idėjas, kokia šiemet „Maximoje“ bus ši svarbiausia pavasario šventė, net ir patys nustebome, kad Velykų papročiai ir tradicijos yra tokie įdomūs ir magiški, o apie juos iš tiesų žinome tiek mažai. Tad kad ir kokių klausimų, diskusijų ar pašnekesių gyventojams prie šventinio stalo kiltų apie Velykas, pasirūpinome, kad vienas atsakymas visiems būtų tikrai aiškus – mažos velykinės kainos yra „Maximoje“.
Užtikrinome, kad pirkėjai nedvejotų, kuriame prekybos tinkle gali rasti viską, ko reikia šventėms bei sutaupyti. Žinome, kaip mūsų pirkėjams svarbu šventėms ruoštis neišlaidaujant, todėl visą kovo mėnesį užtikrinsime mažos kainos pasiūlymus kone visoms prekių grupėms – nuo maisto produktų iki velykinių dekoracijų ar kiaušinių dažų“, – sakė I. Trakimaitė-Šeškuvienė.
Žinome, kaip mūsų pirkėjams svarbu šventėms ruoštis neišlaidaujant, todėl visą kovo mėnesį užtikrinsime mažos kainos pasiūlymus kone visoms prekių grupėms (...)
Velykų data priklauso nuo Mėnulio kalendoriaus
Pradedant Verbų sekmadieniu ir užbaigiant atvelykiu, Velykos Lietuvoje švenčiamos dvi savaites. Šiemet Didįjį penktadienį, šeštadienį ir Velykas švęsime kovo 29–balandžio 1 dienomis. Etnologė G. Vanagienė pažymi, kad Velykos – kilnojama šventė, kurios data priklauso nuo Mėnulio kalendoriaus. „Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio – t. y. kovo 21 dienos. Dažniausiai ši šventė nusikelia į balandžio mėnesį, bet kartais, kaip ir šiemet, pasitaiko, kad ją minime anksčiau – kovą“, – teigė G. Vanagienė.
Kalbėdama apie žodžio „Velykos“ kilmę, specialistė teigia, jog tikslaus atsakymo, kodėl šią šventę vadiname būtent taip, nėra. Vis tik populiariausia versija, kad Velykų pavadinimas atėjo iš baltarusių, kurie šią šventę vadina „velikij denj“, pažodžiui – „didžioji diena“. Kita hipotezė – Velykų pavadinimas yra kilęs iš žodžio „vėlės“. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, o vėliau vėl pasitraukia į savo pasaulį.
Ant Velykų stalo – ne tik margučiai
Kalbant apie tradicinius Velykų patiekalus, be margučių senovės lietuvių namuose būdavo galima rasti ir mėsos, ypatingai – kiaulienos. Pasak specialistės, tikėta, kad kiaulė yra labiausiai su žeme susijęs gyvūnas, simbolizuojantis lengvą žemės arimą. Be kiaulienos ant šventinio stalo dar būdavo galima rasti vištienos, miežinio alaus bei baltų miltų pyragų ar bandelių. „Ar jau Velykos, kad pyragus valgai?“, – taip, anot etnologės, sakydavo lietuviai, kadangi įvairūs kepiniai iš baltų miltų dažniausiai būdavo valgomi tik švenčių metu.
Seniau, kuomet nebūdavo parduotuvių ir žmonės žiemą valgydavo tai, ką per vasarą ir rudenį pavykdavo užsiauginti, tas kiaušinių dovanojimas turėjo visai kitokią reikšmę nei šiandien.
Kiaušinis simbolizuoja atgimimą
Anot G. Vanagienės, marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Tiksliau nuspėti, kelintą dešimtmetį skaičiuoja ši tradicija, anot etnologės, galima remiantis archeologiniais radiniais – nors nėra žinoma kada, kur ir kodėl atsirado kiaušinių marginimo paprotys, tačiau Lietuvoje kiaušinių randama jau nuo 13-o amžiaus. Kadangi Velykos – gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidėsiantį naujų metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu, todėl ir kiaušinis, G. Vanagienės teigimu, simbolizuoja atgimimą.
„Kiaušinis nuo seno turi ypatingą reikšmę – jis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, atgimimą, vaisingumą. Tikima, kad jis turi magiškos galios – suteikia jėgų, apsaugo nuo piktos akies, ligų. Nors nėra žinoma, kaip atsirado kiaušinių marginimo paprotys, tačiau galima daryti prielaidą, kad kiaušinių galia dar labiau sustiprėja, kai jie yra puošiami įvairiais raštais. Apskritai, lietuvių margučių raštai yra archajiški, išlikę nuo labai senų laikų – tai, kaip dabar marginame kiaušinius, kadaise margino ir mūsų seneliai, proseneliai, protėviai. Tuo turėtume didžiuotis“, – sakė etnologė.
Margučių daužymas – dar viena Velykų tradicija. Pasak liaudies išminties – kuo stipresnis kiaušinis, tuo pranašesnis už kitus yra jo savininkas. Todėl ruošiantis kiaušinių daužymo „varžyboms“ visuomet stengiamasi išsirinkti stipriausią margutį.
„Maximos“ archyvo nuotr.
Velykų bobutė ir kiškis – vaikams sugalvoti personažai
Ši šventė neįsivaizduojama ir be Velykų bobutės bei kiškio. Kaip pasakoja etnologė, Velykė (taip dar vadinama Velykų bobutė) – močiutė, o kai kuriuose Lietuvos regionuose ir jauna mergina, gyveno pamiškėje ir cukriniu arba vaškiniu vežimaičiu kartu su kiškiais Velykų rytą veždavo vaikams kiaušinius.
Vaikai kiaušinių labai laukdavo ir jais džiaugdavosi, kadangi kasdien jų valgyti negalėdavo.
„Seniau, kuomet nebūdavo parduotuvių ir žmonės žiemą valgydavo tai, ką per vasarą ir rudenį pavykdavo užsiauginti, tas kiaušinių dovanojimas turėjo visai kitokią reikšmę nei šiandien. Vaikai kiaušinių labai laukdavo ir jais džiaugdavosi, kadangi kasdien jų valgyti negalėdavo. O jei dar padovanoti kiaušiniai būdavo išmarginti...“, – sakė specialistė.
Vis tik, pasak G. Vanagienės, Velykų bobutė – personažas, skirtinguose regionuose vadinamas ir vaizduojamas vis kitaip. Nepaisant to, jo funkcija – šventinį rytą vaikams atnešti dovanų, išlieka ta pati.
„Seniau kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo ne tik Velykų bobutė – būdavo ir senelis, diedukas, dėdulė, senis, Velykis, o štai Klaipėdos regione margučius nešdavo zuikis, bobutės nebūdavo išvis. Vis tik Velykų senelis nebuvo toks stiprus personažas, kaip bobutė, jis laikui einant būdavo vis rečiau prisimenamas, kol dabar tokio, galima sakyti, mūsų pasakojimuose neliko visai“, – dalijosi G. Vanagienė.
Dar viena archajiška Velykų šventės apeiga – supimasis. Pasak etnologės, nuo senų laikų supimasis buvo sietas su vaisingumo magija – lietuvių papročių aprašymuose užfiksuota, kad šis ritualas duos gerą linų derlių, bus skatinamas augmenijos augimas, pažadinamas moters vaisingumas.
Naujausi komentarai