Nelaimių virtinė

Šios vasaros pradžioje Lietuvą sukrėtė tragedija, kai Vokietijoje grūdų perdirbimo įmonėje keltuvas užkrito ir sužalojo gabų 24-erių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentą. Nors medikai tris savaites kovojo dėl jaunuolio gyvybės, jos išgelbėti nepavyko.

Netrūko nelaimių ir mūsų šalyje. Rugpjūtį statybvietėje Vilniaus rajone keltuvu prispaustas prie angaro lubų žuvo 48-erių vyras. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimo. Darbdaviui, jei bus nustatytas darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimas, gresia net laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.

Prasidėjus rudeniui tragedija nutiko Marijampolėje – krautuvo vairuotojas darbo vietoje  nepastebėjo žmogaus, ar nesuveikė stabdžiai, ir jį mirtinai prispaudė. Panaši nelaimė šiemet neaplenkė ir Kauno, kai buvusio Dailės kombinato teritorijoje buvo mirtinai prispausta dailininkė.

Sauga: kai kurios bendrovės ar asmenys, oficialiai priėmę naują darbuotoją, įsigudrina jau tą pačią dieną jį prileisti prie keltuvo ar kito potencialiai pavojingo įrenginio. Regimanto Zakšensko asociatyvi nuotr.

„Mūsų mechanikas, atvykęs į nelaimės vietą, pamatė tą kraupų vaizdą ir kitą dieną parašė prašymą išeiti iš darbo. Tokia didelė psichologinė trauma jam buvo“, – pasakojo bendrovės „Kauno liftai“ vadovas Jonas Guzavičius.

Anot jo, vėliau paaiškėjo, kad to keltuvo neaptarnauja jokia specializuota įmonė ar specialistas. Ir tokių neprižiūrimų kėlimo įrenginių Lietuvoje yra labai daug.

Statistika neguodžia

Didžiąją kėlimo mechanizmų dalį sudaro liftai, tačiau jų įvairovė tuo neapsiriboja. Lietuvoje naudojami tūkstančiai keltuvų, krautuvų, kranų ir t. t. Mums įprasti keleiviniai liftai nuo keltuvų skiriasi keliamąja galia ir greičiu. Jie yra greitesni, bet kelia gal ir mažiau, kai kurie keltuvai gali pakelti net ir 10 t.

Krovinių ir, juolab, žmonių kėlimas yra atsakinga ir pavojinga veikla, patenkanti į oficialų tokių darbų sąrašą. Lietuvoje fiksuojama liūdna statistika – kasmet nuo kėlimo įrenginių rimtai nukenčia dešimtys asmenų. Pagal oficialius duomenis, kasmet žūsta trys keturi žmonės ir dar bent šeši septyni stipriai sužalojami.

Apie šią aktualią problemą ir jos sprendimo būdus kalbėjomės su bendrovės „Kauno liftai“ generaliniu direktoriumi J. Guzavičiumi.

Jonas Guzavičius. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Iš tiesų, tai yra žiaurūs skaičiai, nes už jų slypi žmonių likimai. Net ir tie sužalojimai dažniausiai būna labai rimti, neretai ir fatališki“, – dėstė pašnekovas.

Geras verslininkas nebūtinai turi inžinerinį išsilavinimą ar bent aiškų suvokimą, kaip iš tiesų veikia ir kokie pavojingi yra tokie įrenginiai.

Tiria ne visus atvejus

J. Guzavičiaus teigimu, nelaimės atveju Valstybinė darbo inspekcija tiria tik tuos incidentus, kuriuose yra susiję su darbo santykiais. Tačiau neretai net ir nesant darbo santykių, nukenčia žmonės. Šie incidentai lieka nuošalyje. Pašnekovo įsitikinimu, į visus sužalojimų atvejus privaloma žiūrėti rimtai.

„Traumos atveju paprastas žmogus kenčia ne mažiau nei susižeidęs darbuotojas. Mirties atveju jo artimiesiems skauda ne mažiau nei žuvus kitomis aplinkybėmis. Gyvybės ir sveikatos vertė yra lygiai tokia pat didelė. Todėl visi atvejai turėtų būti atidžiai tiriami“, – pabrėžė jis.

Prie pavojingiausių atvejų specialistai priskiria kritimus į lifto šachtą, ypač neapšviestą. Kartais krentama iš trečio aukšto ir atsiperkama sąlyginai nedideliais sužalojimais, o griūnant iš pirmo aukšto užsimušama, nors kritimo aukštis būna vos 1,5 m. Situaciją apsunkina, kad šachtose yra įrengtos amortizacinės spyruoklės ir betoninės tumbos. Nelaimės atveju, atsitrenkęs į jas žmogus patiria daugybinius lūžius ir stiprius sumušimus.

Pasak pašnekovo, geras verslininkas nebūtinai turi inžinerinį išsilavinimą ar bent aiškų suvokimą, kaip iš tiesų veikia ir kokie pavojingi yra tokie įrenginiai. E. Šemioto asociatyvi nuotr.

Iš kitos pusės, statistika rodo, kad įmonėse, kur kėlimo įrangą prižiūri profesionalai, tokių nelaimių su sunkiais padariniais beveik nebūna. Pasitaiko nebent smulkių nutikimų. Pasak pašnekovo, „Kauno liftai“ ir kelios kitos specializuotos bendrovės turi mokymo kombinato teises, profesionaliai apmoko specialistus, norinčius išmanyti atitinkamų įrenginių priežiūrą.

Atsirūgo liberalizmas

Įstatymai sako, kad už kėlimo įrenginį ir jo darbo padarinius yra atsakingas įrenginio savininkas. Jei technika neprižiūrima ar prižiūrima netinkamai, smarkiai didėja neplanuoto gedimo ar lūžimo tikimybė.

Prieš keletą metų Seimas potencialiai pavojingų įrenginių įstatymo pataisomis supaprastino priežiūros tvarką. Tai padaryta nepaisant specialistų perspėjimo, kad nevalia pernelyg liberalizuoti šios tvarkos, nes tai didins pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei. Pagal naują tvarką įrenginio savininkas pats gali apmokyti darbuotoją ar naudotoją, ir tam nereikia jokio licencijavimo.

Statistika: Lietuvoje vien šiemet įvyko ne vienas tragiškas incidentas su kėlimo įranga, bet iš liūdnų atvejų vis dar nepasimokoma. Regimanto Zakšensko asociatyvi nuotr.

„Įprastai įrenginio savininkas būna įmonės vadovas. Galbūt jis yra geras savo srities specialistas, pavyzdžiui, vadybininkas ar pardavėjas. Tačiau geras verslininkas nebūtinai turi inžinerinį išsilavinimą ar bent aiškų suvokimą, kaip iš tiesų veikia ir kokie pavojingi yra tokie įrenginiai. Tad kaip jis gali apmokyti kitus saugiai naudotis mechanizmais?“ – klausė J. Guzavičius.

Apmokymas – ne smulkmena

Dar viena problema, kad kai kurios bendrovės ar asmenys, oficialiai priėmę naują darbuotoją, įsigudrina jau tą pačią dieną jį prileisti prie keltuvo ar kito potencialiai pavojingo įrenginio, kaip neva visiškai susipažinusį ir apmokytą darbų saugos.

Iš tiesų, patirtis rodo, kad būtina skirti gerokai daugiau laiko pirminiam apmokymui, tinkamai instruktuoti darbuotoją. Net tokios, atrodytų, smulkmenos, kaip įsisąmoninti priešgaisriniai reikalavimai, evakuacijos planas ir panašiai, reikalauja pakankamai nemažai laiko. Nelaimės atveju lemtinga gali tapti kiekviena sekundė, todėl darbuotojas privalo viską greitai atsiminti.

Anot pašnekovo, bent viena visa darbo diena, skirta tinkamam apmokymui, yra tikrai mažesnė investicija nei įvykus nelaimei paaukota darbuotojų sveikata. O kur dar paties savininko gadinami nervai ir pinigai, įrodinėjant savo teisybę, kas kaltas dėl nelaimės.