Spektakliuose „Makbetas“, „Svajonių piligrimas“, „Žuvėdra“, „Išvarymas“, „Prakeiktieji“, televizijos serialuose „Pasmerkti“, „Moterys meluoja geriau“ vaidmenis sukūręs T. Gryn šiuo metu paniręs į premjeros rūpesčius – kuria naują personažą komedijoje „Pereinamasis miegamasis“.

– Apie ką šis spektaklis ir ką jame vaidinsi?

– Tai santykių komedija. Yra penki personažai, aš vaidinsiu vieną iš jų – Bobą. Vaidinsiu personažo, kurį įkūnys Ainis Storpirštis, gerą draugą, kuris yra ne tik jo, bet ir jo žmonos draugas. Čia toks draugas, kuris pasirūpina bičiulio žmona, kai jo nėra namuose (juokiasi). Spektaklis – apie nesusipratimus santykiuose ir apie tai, kas nutinka, kai žmonės kurį laiką gyvena kartu, užsiima savo reikalais, darbais, ir vienas iš partnerių turi daugiau laisvo laiko...

Tada vienas iš partnerių pasijunta vienišas, nori dėmesio ir atsitinka tai, dėl ko daug žmonių skiriasi. Pagrindinė spektaklio žinutė, kad reikia mylėti savo artimuosius ir skirti jiems daugiau laiko. Jei žiūrovai suprastų tai – būtų puiku, nes tikrai visų pinigų neuždirbsi. Mes labai susikoncentravę į finansinius dalykus, karjerą, darbą ir pamirštame savo žmogų, šeimą – iki tol, kol kas nors blogo neįvyksta.

– Ar tau patinka komedijos žanras?

– Patinka. Komedija įdomi tuo, kad spektaklio metu iš žiūrovų labai greitai sulauki grįžtamojo ryšio, čia pat jį pajunti. Palyginti su, pavyzdžiui, tragedijos žanru, tas ryšys neateina taip greitai, užtrunka, o komedijoje yra momentinis apsikeitimas energija. Jei viskas gerai vyksta, žiūrovai labai greitai pasiduoda ir paskui belieka mėgautis spektakliu jį vaidinant. Gali labai greitai pajausti publiką ir kartu su ja keliauti per istoriją.

Man tai ir yra įdomiausia, juo labiau kad komedijoje vaidinau jau tikrai senokai, o vėliausias spektaklis, kuriame vaidinau, buvo „Makbetas“ Juozo Miltinio dramos teatre. Po tragedijos visąlaik norisi ko nors lengvesnio, dėl to man šis naujas spektaklis yra pačiu laiku. Labai apsidžiaugiau, kad bus būtent komedijos žanro. Vienas malonumas.

– Su šiuo spektakliu aplankysite šešis Lietuvos miestus, tarp kurių – ir tavo gimtasis Alytus. Ar pasirodant ten tau kyla kokių nors papildomų emocijų?

– Po akademijos baigimo vykdavome į gastroles, važiuodavome ir į Alytų, tai pirmus kartus tikrai buvo jaudulio. Šiuo metu neišskiriu nė vieno miesto, tiesiog važiuoju dirbti savo darbo. Juo labiau kad jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Vilniuje, artimųjų Alytuje nelabai ir likę. Jei mama nori pamatyti mano spektaklį, atvažiuoja ir į kitą miestą.

Smagiai: kovą pasirodysiančioje naujoje santykių komedijoje „Pereinamasis miegamasis“ T. Gryn vaidins kartu su Ineta Stasiulyte, Renata Kutinaite, Ainiu Storpirščiu ir Dariumi Petkevičiumi. / Projekto rengėjų nuotr.

– Kadangi spektaklis pasakoja apie nesusipratimus santykiuose, gal prisimeni kokį nors pačiam vaidinant nutikusį nesusipratimą?

– Tų nesusipratimų yra buvę, ir ne vienas, bet atsimenu atvejį iš pirmųjų savo spektaklių. Vaidinome „Menų spaustuvės“ spektaklyje ir kolega, neminėsiu kuris (juokiasi), neišėjo į sceną. Nežinau, kas įvyko, bet baigėsi pirma scena, antra scena, o aš vis laukiu, kad jis ateitų į sceną, bet tada suprantu – jo nėra ir nebus.

Supratau, kad man reikia kaip nors suktis iš situacijos. Taigi vienas suvaidinau prieš tai buvusią sceną, kurioje turėjo būti partneris. Streso buvo daug, galima buvo pridėti į kelnes, bet vėliau skaniai pasijuokėme iš situacijos. Nemanau, kad žiūrovai suprato, kad kas nors vyksta ne taip.

– Ar, tiek daug dirbant, lieka laiko sau, koks jis?

– Kokios bus laisvos dienos, priklauso nuo to, kokios dienos buvo prieš tai. Jei buvo labai darbingos, laisvą dieną ar dvi nieko nedarau, noriu išsimiegoti, pailsėti, atgauti jėgas. Susitinku su draugais, mėgstu į sodybą nuvažiuoti. Aišku, žiemą rečiau, bet pavasarį ar rudenį dažnai važiuoju pabūti ramybėje, įsikrauti energijos iš gamtos.

Man patinka miestas, bet labai mėgstu ir į sodybą, į gamtą nuvažiuoti. Mūsų darbas reikalauja daug vidinių resursų ir juos privalai atkurti, juos reikia tausoti. Todėl, jei tik pajuntu, kad jie senka, – stengiuosi ar į gamtą ištrūkti, ar kur nors išskristi keletui dienų, patirti naujų įspūdžių.

– Jau baigiasi žiema, o dar visai neseniai žmonės kėlė naujamečius tikslus. Daugybė jų turbūt liko užmarštyje. Ar tu ką nors pažadėjai sau?

– Šitos nesąmonės nebedarau. Kažkada susigalvodavau, ko norėčiau, bet šiuo metu nespeičiu savęs į kampą, kad ką nors daryčiau. Apie svajones tikrai pagalvoju, bet, kaip sakoma, svajonių ir tikslų negalima įvardyti, nes neišsipildys, todėl jas pasilieku sau.

Jei atsiranda lūkesčių ir svajonių, link jų reikia eiti tuoj pat ir nelaukti naujų metų, pirmadienio ar dar ko nors.

Nemanau, kad būtent Naujieji Metai yra ta diena, kai reikėtų duoti pažadą sau. Jeigu aš ką nors liepos mėnesį sugalvosiu, vadinasi, pusę metų galiu chaltūrinti ir tik tada pradėti? Ne, jei atsiranda lūkesčių ir svajonių, link jų reikia eiti tuoj pat ir nelaukti naujų metų, pirmadienio ar dar ko nors. Be to, pirmadieniai teatre dažniausiai yra vienintelė laisva diena, tai man pirmadienis gal ir nebūtų pati geriausia diena (juokiasi).

– Kaip manai, kokie yra vyro ir moters vaidmenys santykiuose? Ar santykiuose gali būti tik vienas aprūpintojas, galbūt turėtų tvyroti lygybė?

– Tikrai nemąstau taip, kad vyras turi įsipareigoti aprūpinti moterį ar moteris vyrą. Čia apskritai yra problema, kad vienas žmogus šeimoje turėtų pasirūpinti materialine gerove, saugumu. Tai atsakomybės klausimas. Manau, kiekvienas turi savimi pasirūpinti. Rūpinamės vaikais, o suaugęs žmogus atsakingas už save. Esu už lygybę santykiuose. Yra vyriškų darbų, kuriems reikia jėgos, bet šiaip dalijantis ir darbus, ir buitį, tai tik palengvina ir supaprastina santykius.