Neseniai Kauno „Žalgirio“ arenoje nugriaudėjo monstrų šou – „Monster X Tour“. Amerikietiško gyvenimo stiliaus dalimi laikoma pramoga kartais lyginama su tokiais šios šalies produktais kaip greitasis maistas, beisbolas ar amerikietiškasis futbolas.

Ši sportinė pramoga atsirado aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikoje. Monstrų lenktynės išsivystė iš visureigių lenktynių purve – siekiant padidinti pastarųjų pravažumą, nuolat buvo didinamas ne tik padangų diametras, bet ir variklio galia.

1981 m. Bobas Chandleris, norėdamas išbandyti savo sukonstruoto tokioms lenktynėms džipo pravažumą, pievoje pervažiavo per kelias senas mašinas.

Viską nufilmavęs, vaizdo klipą jis panaudojo kaip savo autoserviso reklamą. Užteko ją pamatyti vienam prodiuseriui, ir nuo tada šis įvykis minimas kaip pirmasis monstro pasirodymas Amerikos istorijoje.

Vėliau viskas virto įspūdingu reginiu, sutraukiančiu tūkstančius žiūrovų.

Po pasirodymo „Žalgirio“ arenoje „Kauno diena“ pakalbino nuolatinius „Monster X Tour“ sezono lentelės lyderius amerikiečius sutuoktinius Billą ir Lorną Payenus.

Kiekvienas toks pasirodymas kartu yra ir monstrų lenktynių pasaulio čempionato etapas – teisėjai už įvairius triukus, figūras, mašinos pastatymą vertikaliai šuolio metu skaičiuoja taškus. Amerikiečių pora, kartu vairuojanti savo monstrą „Rockstar“, etapą laimėjo ir Kauno arenoje.

Kaip ir po kiekvieno pasirodymo, vairuotojai atidavė duoklę savo aistruoliams – žiūrovai buvo kviečiami į keturračių išvagotą aikštelę kartu nusifotografuoti su galingais automobiliais ir lenktynininkais.

Sunkiai išlipę iš trijų metrų aukštyje įrengtos kabinos, neslėpdami amerikietiškų šypsenų, Billas ir Lorna negalėjo nuslėpti nuovargio – nuo jų ryškiaspalvių lenktyninių kostiumų varvėjo prakaitas.

– Ar labai pavargote?

Billas Payenas: „O taip, čia karšta... Matote, mes šlapi nuo prakaito. Toks pasirodymas – sunki treniruotė. Kiekvienąkart didinant greitį ir stabdant (šį veiksmą reikia atlikti centimetrų tikslumu, kad neužkliudytum kito lenktynininko) tu neišvengiamai nerviniesi. Ypač daug adrenalino plūstelėja, kai šokdamas per automobilius pastatai savo monstrą vertikaliai ant dviejų ratų, arba kai jis įsibėgėjęs irgi vertikaliai pakrypsta ant šono – tik ir lauki akimirkos, kai mašina apsivers.“

– Ar toks automobilių sportas yra pavojingas?

Lorna Payen: „Gali taip atrodyti, tačiau monstro viduje mums ganėtinai saugu. Automobilio kėbule sumontuota daugybė saugos priemonių – pradedant specialiais diržais, baigiant pačia mašinos konstrukcija. Pavojingiau vaikščioti gatvėmis, nei sėdėti monstro viduje.“

– Tokią mašiną valdyti sunku, tačiau ar sunku ja lenktyniauti, daryti akrobatinius triukus ir, be abejo, laimėti?

B.P.: „Vairuoti yra gerai, bet vairuoti agresyviai – tai tikrai sudėtinga. Vienu metu turi atlikti daug veiksmų – vairuojami ne tik priekiniai mašinos ratai, tačiau ir galiniai. Turi kontroliuoti mašinos stabdžius ir apskaičiuoti, kiek juos reikia nuspausti, pavyzdžiui, peršokus per sukrautus mašinų kėbulus. Ko gero, sunkiausia dalis – pašokus monstru jį pastatyti „ant užpakalinių kojų“ ir išlaikyti automobilį kuo vertikalesnėje pozicijoje. Už tai duodama daugiausiai taškų čempionato įskaitoje. Be abejo, tai labiausiai patinka ir žiūrovams, tačiau dėl to po lenktynių išlipęs iš automobilio sunkiai kvėpuoju, o prakaitas žliaugia upeliais.“

– Kas yra monstrų lenktynės – labiau sportas ar šou?

B.P.: „Be abejo, visas šis reginys pirmiausia orientuotas į minią, publiką. Jis tuo ir prasideda – įspūdingu apšvietimu, liepsnų pliūpsniais, motociklų laisvosios programos pristatymu. Įtampa pamažu auginama ir tik vėliau publika išvysta pačias lenktynes.“

– Kada pradėjote vairuoti tokį automobilį?

L.P.: „Billas prie vairo sėdo prieš devynerius metus, o aš šia aistra užsikrėčiau prieš dvejus metus. Kaip ir galima nuspėti, mes susitikome lenktynėse. Tai nutiko prieš penkerius metus, o dabar esame šeima.“

– Kas jus įkvėpė tokiam ne visai moteriškam sportui?

L.P.: „Mano įkvėpimas – jis. Be abejo, jis“ (rodo į vyrą – red. past.).

– O jūsų, Billai?

B.P.: „Mano įkvėpimas? Be abejo, kad adrenalinas ir noras viską traiškyti. Nejau jums niekada nekilo tokia pagunda stovint kilometrinėje automobilių spūstyje? Tiesiog sėsti į tokį monstrą ir pervažiuoti visas mašinas?“ (Juokiasi.)

– Ar kartais pralekiate savo monstru „Rockstar“ Amerikos gatvėmis?

L.P.: „Oi ne, ne... Jis juk sunaudoja 28 litrus degalų per minutę! Tai labai brangiai kainuoja. Gyvenime mano vyras taip pat mėgsta džipus – jis važinėja su „Chevrolet Colorado“, tačiau pastarasis ne toks didelis kaip „Rockstar“. Nors būtent tokio pat „Chevrolet“ kėbulas panaudotas ant „Rockstar“ važiuoklės.“

– Ar jūsų šeima pirmą kartą lankosi Lietuvoje?

B.P.: „O taip, mes čia pirmą kartą. Kiek spėjome pamatyti – šalis mums labai patiko ir, jei bus galimybė, pabūsime čia dar šiek tiek – norėtume daugiau pasižvalgyti.“

Šeimos tradicija

Monstrų lenktynėse dalyvaujančios šeimos – ne naujiena. Neseniai Kalifornijoje, Votsonvilyje, tokią mašiną pradėjo vairuoti penkiolikametė Rosalee Ramer.

Mokykloje dar besimokančios merginos tėvas Kelvinas – vieno nemažo autoserviso savininkas. Monstrus jis konstruoja ir vairuoja jau daugiau nei 15 metų.

Jo dukra jau nuo 8 metų pradėjo dirbti pas tėvą – padėdavo mechanikams keisti padangas. Merginos svajonė – įgyti aukštąjį autoinžinerijos išsilavinimą.