“Bavaras” Vilius Tarasovas svajoja apie „jaguarą“

Dvidešimt penkerių metų dainininkas Vilius Tarasovas, daugeliui skaitytojų geriau pažįstamas kaip “bavaras”, sakosi dainuojantis seniau nei vairuojantis. Anot Viliaus, prie automobilio priprantama taip pat greitai kaip ir prie mobiliojo ryšio telefono: “Pripranti ir nebeįsivaizduoji, kad galima kitaip. Kartais žmonės automobiliu piktnaudžiauja. Juokingus atstumus juo įveikia. Klaipėda - nedidelis miestas, todėl ir pasivaikščioti visai gerai”, - tikino Vilius. Gerbėjų dėmesio nestokojantis “bavaras” net ir artimiausius draugus nustebina daiktais, kuriuos vežiojasi mašinos salone. Bene juokingiausias jų – medicininis švirkštas. Jo paskirtis – išsiurbti vandenį, susikaupusį ant guminių mašinos kilimėlių.

“Nenoriu vandens pilstyti rankomis, todėl išsiurbiu švirkštu. Daug kam atrodo, kad aš kažkoks narkomanas. Bet tai netiesa. Švirkštą vežiojuosi vandeniui ištraukti. Daug kam tai atrodo labai neįprastai ”.

- Ar seniai vairuoji?

- Nuo šešiolikos metų. Pirma mašina, prie kurios vairo atsisėdau, buvo mažytė “pežo 205”. Su ja važinėjau neilgai. Po jos turėjau “folksvageną santaną”, tada - “ford sierą”, o dabar turiu “reno lagūną”- tai ketvirta mašina. Su ja važinėju trečius metus.

- Gal atsimeni kokį įdomesnį kelyje patirtą nuotykį?

- Kelyje mes patiriame labai daug nuotykių. Vienu metu, kai dar “B’Avarijos” nariai buvo penki, ir kai dar nė vienas, išskyrus mane, neturėjo mašinos, tai mano “ford sierą” vairuodavo didesnį vairuotojo stažą turintis Juozas. Aišku, tekdavo ir man pavairuoti. Kelionėse buvo daug partrenktų zuikių, lapių. Kartą net buferį lapė nunešė. Daug tokių nemalonumų yra pasitaikę, todėl stengiuosi keliauti pigesne mašina. Brangios gaila. Tenka važiuoti visokiais slėniais, į parkus, į estradas, kur daug purvo, tai geros mašinos gaila.

- Kokiais kriterijais vadovaujiesi rinkdamasis automobilį?

- Automobilis turi atitikti mano matmenis. Taip pat labai svarbu, kad jis būtų patogus. Svarbus ir dizainas.

- Apie kokį automobilį svajoji?

- Jei kuras nebūtų toks brangus, norėčiau amerikietiško miniveno, man jis patiktų. Aš - klasikinių modelių mėgėjas. Kad ir toks “jaguaras” man patiktų. Vaikščiojome neseniai su draugu po mašinų stovėjimo aikšteles. Pamačiau devinto dešimtmečio “jaguarą”, klasikinį modelį. Kainuotų jis keturiolika tūkstančių litų. Pagalvojau, jeigu būtų nuotaika kitokia, tai ir nusipirkčiau sau kartkartėmis išvažiuoti į miestą. Aišku, su juo kasdien nepavažinėsi, nes jo variklis penkių litrų. Prabanga būtų per daug didelė. Norėčiau, kad mašina daug kuro “nerytų“.

Sportiniai automobiliai man nepatinka. Nesu “gonščikas”. Aš ne iš tų žmonių, kurie sustoja prie sankryžos, pasižiūri į šalia stovintį varžovą ir pradeda spaudinėti akceleratorių.

- Kaip išsisuki iš keblios situacijos sugedus automobiliui?

- Vieną kartą buvo taip nutikę. Nebeįsijungė signalizacijos saugiklis ar kažkas kita, tai skambinau ten pat, kur dėjo signalizaciją. Atvažiavo žmogus ir sutvarkė gedimą. Prie namų yra autoservisas, ten mane visi pažįsta, taiko dideles nuolaidas, todėl visada užsuku pas tuos pačius žmones. Besiruošdamas į tolimesnę kelionę, visuomet automobilių priežiūros salone pasiteirauju, ar mašina galės saugiai važiuoti.

- Esi važiavęs autostopu?

- Autostopu keliavau tik vieną kartą. Dar tada, kai grupėje buvo Robertas ir Ramūnėlis - labai seniai. Esu “tranzavęs” su Robiu iš Kauno. Iki Kryžkalnio mus pavežė “fura”, o paskui pagyvenęs žmogus sustojo. Bet tai buvo vienintelis kartas. Kadaise esame ir patys sustoję, ir kitus pavežę. Dažniausiai lekiame, o mašina būna prigrūsta. Jeigu vienas važiuočiau, tai gal dar pagalvočiau apie sustojimą, bet kai važiuojame trise lengvuoju automobiliu, dar prisidėję įvairių daiktų, nestojame.

- Kokios papildomos veiklos atrandi vairuodamas automobilį?

- Kadangi dažniausiai važiuojame trise, tai verda karštos diskusijos. Mes daug laiko praleidžiame kelyje. Būna, kad per dieną septynias valandas praleidžiame kelyje. Tenka įveikti atstumus tarp Vilniaus, Kauno, Panevėžio. Klaipėda – nepatogioje vietoje, todėl į koncertus tenka važinėti nemažai. Keliaudami aptariame leidybinius dalykus, būsimus albumus, “bavariškus” ir ne tik reikalus. Muzikos jau nebesiklausome.

- Ar dažnai viršiji leistiną greitį?

- Kartais važiuodamas autostrada galiu viršyti greitį kokius penkiolika kilometrų, bet ne daugiau. Aš ne iš tų, kurie laksto miesto gatvėmis. Neviršiju leistino greičio. Važiuoju ramiai, neskubėdamas, nes manau, kad trys minutės į vieną ar kitą pusę nieko labai nepakeis. Niekada nelakstydavau. Tai ne man. Tarkim, mūsų Juozas yra mėgėjas palakstyti, bet Deivydas, kaip ir aš, - visiškai nemėgėjas.

- Sutinki, kad moterys vairuoja ne prasčiau nei vyrai?

- Tikrai ne. Oi, ne. Yra pažįstamų merginų, kurios vairuoja gerai, bet būna situacijų, kai galiu atspėti, kad prie vairo moteris. Gal jos ir neblogai vairuoja, mažiau patenka į avarines situacijas, todėl ir giriasi, bet juk ne kas kitas, o moterys jas ir sukelia. Nepagalvojusios pasuka ir panašiai. Jų reakcija lėtesnė ir silpnesnė. Šioje vietoje vyrų nepralenks. Gal jų galvose tų rūpesčių daugiau: vaikai, šeima. Matyt, sėdėdamos prie vairo, jos visai apie kitus dalykus galvoja.

- Atskleisk paslaptį, kas mokė vairuoti?

- Vairuoti mokė vyresnysis brolis. Dar tada ir teisių neturėjau. Tai buvo mokomieji važinėjimai. Besimokydamas buvau įvažiavęs į kaimyno automobilį, o vieną kartą ir į stovintį namą. Tai buvo juokingiausia iš viso to, kas buvo nutikę. Brolis labai iš manęs juokėsi. Niekas netrukdė prie šaligatvio sustoti. Nežinau, kaip ten aš, gal mašina nuslydo, kad į namą atsitrenkiau.

- Esi geras vairuotojas?

- Neprastas. (Pabeldžia tris kartus į stalą ir sako kažką panašaus į piu piu piu, - Aut.past.).

- Gal atsimeni ekstremalių situacijų?

- Šiemet per Kalėdas važiavau gal aštuoniasdešimt kilometrų per valandą. Buvo pūga, sniegas, o prie Kryžkalnio mašiną taip sumėtė, kad ji pradėjo skersuoti tai į vieną, tai į kitą pusę. Teko nemažai pasisukioti, kol vėl grįžo į normalias vėžes. Tai į tokią ekstremalią situaciją pakliuvęs buvau. Bet išsisukau. Kartą zuikį partrenkiau. Bet geriau jau zuikį nutrenkti, nei į kokį šunkelį nuvažiuoti. Nesu važinėjimo po sniegą ekspertas. Bent jau kol kas dar nesu.

- Ar dažnai sustabdo policininkai?

- Jei stabdo, tai tik už greičio viršijimą, bet labai retai. Jau sakiau, kad daugiau nei penkiolika kilometrų per valandą jo neviršiju. Būna, kad važiuoju ir nebejaučiu kojos. Daugiausiai esu sumokėjęs penkiasdešimt litų. Paprastai nusideriu iki mažiausios baudos sumos. Jei geranoriškai sutinki, kad viršijai greitį, viskas daug paprasčiau.

- Ar tiesa, kad vyrai automobilius tapatina su moterimis?

- Man mašina nėra kaip moteris. Ji visada dulkina, nelabai prižiūrėta, žemių pilna. Tas, kas įlipa į jos saloną, juokiasi: “Pas tave greitai bulves bus galima sodinti.“ Tada pasiimu citrinų kvapo drėgnų servetėlių ir nusivalau nuo skydelio dulkes.