Šiais laikais „Formulės-1“ automobilių sporto taisyklės yra labai griežtai reglamentuotos, tad vienoks ar kitoks nukrypimas nuo nustatytų normų gresia diskvalifikacija. Vis dėlto per daugiau nei šešis dešimtmečius trunkančią prestižinių lenktynių istoriją buvo visko. „Ratai“ siūlo prisiminti įdomiausius ir pačius netikėčiausius „Formulės-1“ bolidus, dar iki šiol stebinančius visko mačiusius automobilių sporto aistruolius.
Šeši ratai vietoj keturių
Pasaulio automobilių sporto istorijoje buvo labai daug sprendimų, kurie versdavo pergalvoti susiklosčiusius stereotipus. Vienas iš kardinaliausių sprendimų laikomi 1975 m. pasirodę „Formulės-1“ bolidai su šešiais ratais. Tokį sprendimą priėmė „Tyrrell“ inžinieriai kurdami „P34 Cosworth“ bolidą.
Nors iš pradžių kompanija „Tyrrell“ naudodama „Ford Cosworth“ variklį ir naujo tipo transmisiją nė negalvojo apie tokį sprendimą, tačiau vien variklio pranašumo nepakako. Inžinieriai pradėjo analizuoti aerodinamiką, o vienas didesnių trukdžių buvo dideli priekiniai ratai. Sprendimas priekyje naudoti 4 mažus ratus pasirodė logiškas. Tokiu būdu iki minimumo buvo galima sumažinti priekinių ratų pasipriešinimą.
Kitas svarbus argumentas buvo priekinių ratų sukibimo didinimas. Šiaip ar taip ir mažesnių ratų naudojimas padidino bendrą ratų lietimosi su kelio danga plotą. Vis dėlto, prieš 1975 m. rugsėjo 22 d. parodydami savo kūrinį plačiajai visuomenei, kompanijos „Tyrrell“ inžinieriai sprendė daugybę problemų, su kuriomis nebuvo susidūrę konstruodami bolidus su keturiais ratais.
Didžiausias iššūkis buvo sukurti 10 colių dydžio „Formulės-1“ padangas. Teko ilgai įtikinėti padangų gamintojus, kad jie sutiktų gaminti tokias padangas. Pagaliau susitarimas buvo pasiektas su „Goodyear“ kompanija.
Atliekant pirmuosius testus komandos inžinieriai buvo maloniai nustebinti priekinės bolido dalies sukibimu. Vis dėlto didesnė ratų trintis sukėlė temperatūros problemų. Ratai smarkiai kaito. Padangos greitai dėvėjosi. Iš esmės to taip ir nepavyko išspręsti.
Teikė vilčių
Pirmi pasirodymai trasose teikė daug vilčių. Jau pirmame etape bolidas kvalifikacijoje parodė trečią laiką. Vis dėlto lenktynes baigė avarija dėl perkaitusių ratų. Kitą sezoną du „Tyrrell“ P34 Cosworth bolidai bendroje kvalifikacijoje užėmė trečią ir ketvirtą vietas. Tai paskatino toliau dirbti su šiuo prototipu.
Iš viso buvo pagaminta net penkios „Tyrrell P34“ Cosworth versijos. Greitas priekinių padangų dėvėjimasis taip ir liko bolido Achilo kulnu. Kompanija spaudė „Goodyear“ gaminti naujo mišinio 10 colių padangas. Galiausiai „Goodyear“ atsisakė tiekti šias tik vienai formulei skirtas padangas ir nusprendė daugiau dėmesio skirti įprastoms bolidų padangoms.
1977–1978 m. pakeitimai daugiau rėmėsi nauja aerodinamika. Deja, geresnių rezultatų lenktynėse pasiekti nepavyko. Taip teko atsisakyti šio inovacinio projekto. Vėliau naudoti 6 ratus „Formulės-1“ boliduose uždraudė lenktynių vadovybė. Kad ir kaip būtų, „Tyrrell P34 Cosworth“ įrašyta į „Formulės-1“ istoriją kaip daugiausia ratų turėjęs bolidas.
Dabar šie automobiliai yra geidžiami muziejų ir privačių automobilių kolekcininkų eksponatai, kartkartėmis pasirodantys senų sportinių automobilių parodose ir lenktynėse.
Prancūziškas arbatinukas
1976 m. genialiojo prancūzo Guy‘aus Ligier vadovaujama „Ligier“ komanda su mechanikais ir dizaineriu Gerard'u Ducarouge pristatė bolidą su didžiule oro nukreipimo dėže, kuri automobilių sporto sirgalių ir specialistų pašaipiai buvo praminta arbatinuku.
JS5 pavadintas bolidas tais metais buvo vienas iš greičiausių „Formulės-1“ trasose, nors bandymų virš lenktynininko galvos įrengti oro nukreipimo angą buvo dar aštuntojo dešimtmečių pradžioje. Pirmieji tokią idėją pasiūlė „Matra“ ekipos dizaineriai, kūrę savąjį MS120B.
„Ligier“ lenktynininkas Jacques Laffite‘as, vairuodamas ekscentriškąjį JS5, tris kartus užkopė ant prizininkų pakylos ir kartą iškovojo pirmąją starto poziciją.
Nuo 1974 m. beveik visos ekipos („McLaren“, „Ferrari“ ir „Lotus“) perėjo prie oro nukreipimo dėžių. Vėliau „Formulės-1“ taisyklėse atsirado tikslūs reglamentai, kokio dydžio ir aukščio šis įrenginys turėtų būti.
Nustebino ir „Ferrari“
Ruoštis šių metų sezono startui „Ferrari“ ekipai trukdė sniego griūtys. Italų komandai beliko tik apgailestauti, kad šiemetis „F2012“ bolidas visiškai neprimena to, kurį šios ekipos konstruktoriai sukūrė 1973-iaisiais.
Italų spauda, „Ferrari“ 312B3 pakrikštijo sniego valytuvu, kadangi bolido priekis labai priminė kastuvą sniegui kasti.
Automobilį sukūrė Mauro Forghieri įsitikinęs, kad tik novatoriški sprendimai italams gali padėti priartėti prie tuomečių lyderių „Lotus“ ir „Tyrell“. Vis dėlto jo drąsius sprendimus „Ferrari“ vadovai atmetė ir pirmasis 312B3 taip niekada ir neišriedėjo į „Formulės-1“ lenktynių trasą.
Tik po to, kai 1973-ųjų sezoną italai patyrė visišką fiasko, M.Forghieri vėl buvo grąžintas į „Maranello“ gamyklą ir savo idėjas pritaikė kurdamas 1974-ųjų bolidą.
Šie metai „Ferrari“ ekipai buvo labai sėkmingi. Clay‘aus Regazzoni ir Niki Laudos duetas konstruktorių įskaitoje užėmė antrąją vietą ir stipriai pastūmėjo komandą į ateities pergales.
Omaro žnyplės
1971 m. Ronas Tauranacas, įsigijęs Jacko Brabhamo komandos dalį, pasiūlė Grahamui Hillui vairuoti bolidą, kuris gerokai skyrėsi nuo savo pirmtakų.
Iki pat BT34 pristatymo „Brabham“ komanda pasižymėjo konservatyviomis idėjomis: rinkosi laiko patikrintus sprendimus, nepaisant to, kad kitos ekipos sparčiai bandė atsinaujinti techniškai.
Pasirodžius BT34 bolidui, jis iš karto buvo pramintas omaro žnyplėmis, nes turėjo labai keistą priekį, kuriame buvo įmontuoti radiatoriai. Įdomu, kad tų metų sezone G.Hillo bolidas buvo vienintelis, nes jo komandos draugas Timas Schenkenas vairavo senesnį praėjusio sezono modelį BT33.
Nors kalbama, kad G.Hillas negailėjo kritikos savo automobiliui, tai nesutrukdė jam laimėti paskutinių savo karjeros lenktynių Silverstoune. 1972-ųjų čempionate BT34 vairavo Carlosas Reutemannas ir Wilsonas Fittipaldis.
1971-ųjų pabaigoje R.Tauranacas pardavė „Brabham“ ekipą Berni Ecclestone‘ui, kuris po poros metų vyriausiuoju inžinieriumi paskyrė fantazijos nestokojusį vyruką Gordoną Murray‘ų. Būtent jam priklauso dar vienas įdomus išradimas – BT46B bolidas, kurio galinėje dalyje buvo įmontuotas didžiulis ventiliatorius.
Padėkliukas arbatai
Kai 1969 m. Maxas Mosley, Alanas Reesas, Grahamas Coakeris ir Robinas Herdas įkūrė „March Engineering“ kompaniją, jie iškart sulaukė didelės kritikos bangos. Daugumą žmonių nustebino užmojis vienu metu dirbti su „Formulės-1“, „Formulės-2“ ir „Formule-3“ komandomis ir noras gaminti serijinius automobilius.
Vis dėlto neigiamai nusiteikę kritikai užsičiaupė, kai „March“ sukurtas automobilis padėjo Jackie Stewartui laimėti 1970 m. Ispanijos „Grand Prix“.
1971 m. „March“ ekipa paliko pėdsaką „Formulės-1“ istorijoje, kai sukūrė bolidą „March 711“. Kritikai nenustojo stebėjęsi, kad originalus automobilio priekis labai priminė padavėjui skirtą padėkliuką arbatai.
Kad ir koks keistas būtų šis inžinerinis sprendimas, jis nesutrukdė „March 711“ automobiliui laimėti penkių to sezono lenktynių. Kaip „arbatos padėkliukui“ – visai neblogai.
Sėkmės neatnešė
2004-aisiais automobilių sporto sirgaliai aikčiojo iš nuostabos, kai trasose pasirodė „Williams“ ekipa. Britų sukurtas FW26 bolidas neabejotinai ilgam įsirėžė žmonių atmintyje.
Žiūrovus sukrėtė ne pati važiuoklė, bet keista bolido nosis. FW26 nepaprastai priminė į krantą išmestą jūrų žinduolį – jūrų vėplį.
Komandos vadovas Frankas Williamsas vylėsi, kad naujasis bolido projektas turėtų padėti ekipai triumfuoti prieš konkurentus iš „Ferrari“. „Neabejoju, kad turime viską, kas mums padės laimėti prieš savo varžovus: greitą ir labai gražų automobilį“, – tuomet kalbėjo komandos savininkas.
Ambicingo brito lūkesčiai nepasiteisino. Jau Vengrijos „Grand Prix“ lenktynėse „vėplio nosies“ buvo atsisakyta. „Williams“ tą sezoną užėmė vos 4-ąją vietą ir garsiosios nosies atsisakė visiems laikams.
„Caterham“ ančiasnapis
Nenuostabu, kad dauguma šiame straipsnyje paminėtų automobilių sukonstruoti aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai lenktyninės transporto priemonės išgyveno didžiausią evoliuciją, siekiant išnaudoti kiekvieną aerodinaminį pranašumą.
Vis dėlto gana įdomių dizaino sprendimų yra ir šių dienų „Formulės-1“ automobiliuose. Viena labiausiai diskutuotinų temų prieš šio sezono čempionatą buvo laiptuota „Caterham“ CT01 bolido nosis. Stipriai įdubęs naujojo bolido priekis ir aukštai išdėstytos priekinės pakabos svirtys vertė už galvų stvertis net visko mačiusius inžinierius, o žurnalistai labai greitai automobilį pakrikštijo ančiasnapiu.
Kaip vėliau paaiškėjo, šis „Caterham“ kūrėjų sprendimas buvo labai novatoriškas, o panašaus stiliaus nosis nuo šio sezono yra priverstos naudoti beveik visos komandos. Nauja „Formulės-1“ taisyklė reikalauja bolido nosį nuleisti 7 cm žemiau nei anksčiau, taip siekiant išvengti tragiškai galinčių pasibaigti avarijų, kai aukštas vieno automobilio priekis taranuoja kitame sėdinčio sportininko galvą.
Naujausi komentarai