Šįkart automobilių raktelius atidavėme tris vaikus auginančiai Agnei Žemaitytei. Juk kas geriau nusimano apie svarbiausius šeimyninio automobilio kriterijus, jei ne pačios šeimos ir jų atžalos?

„Pirma pažintis su „Peugeot Traveller“ – kompiuterio ekrane. Pirmas įspūdis – autobusas. Suprantu, kad šeimos automobilis visų pirma ir turi būti didelis bei erdvus. Jei prie vairo – tėtis, tuomet tegul ir autobusas. Tačiau vairuoti šįkart teks man.

Antras žvilgsnis iš antrojo automobilių salono aukšto į lauke stovintį ir mano išbandymo laukiantį automobilį baimės sėsti prie jo vairo nenuvijo. Tačiau vos priėjus arčiau, atidarius duris ir žvilgsniu pradėjus šniukštinėti po saloną, vaizduotė pasileido visu greičiu. Trims vaikams vietos salone tikrai į valias. Sėdėti erdvu ir patogu, į kelionę netgi galima pasikviesti draugų ir artimųjų. Neišbandžiau, kaip jie jaustųsi virš galvų turėdami panoraminį stoglangį ir atskirą klimato kontrolės zoną, bet labai tikiuosi, kad važiuotų išsižioję iš nuostabos, o ne klykdami iš džiaugsmo. Papildomas veidrodėlis, kuriame matomas salono vaizdas, vairuotojui tikrai pravers.

Vienintelis perspėjimas, nuskambėjęs prieš pajudant iš vietos, - ilgesnė automobilio ratų bazė, tad posūkyje jam reikia daugiau vietos. Dėl to problemų nekilo viso važiavimo metu. Parkuotis, kai viena kamera įrengta automobilio gale, kita situaciją stebi iš viršaus, taip pat paprasta.

Man visada smagiau vairuoti aukštesnį automobilį. Tokiame atrodo, kad lengviau valdyti situaciją prie vairo. Todėl aukščiausiame iki šiol vairuotame „Peugeot Traveller“ jaučiausi užtikrintai. Automobilį lengva ir tikrai smagu vairuoti ne tik greitkelyje ar vingiuotame užmiesčio kelyje. Prasidėjus spūsčių metui visai nepykau, kad užtruksiu grįžti į saloną. Nes išlipti iš „Peugeot Traveller“ nesinorėjo. Net neabejoju, nesinorėtų ir kitiems mano šeimos nariams.

Tikriausiai žymiai daugiau komplimentų „Ford C Max“ turėčiau, jei būčiau šį automobilį bandžiusi pirmą. Įspūdinga automobilio bagažinė. Tai didelis šeimos automobilio privalumas, nes su vaikais net ir važiuojant trumpais atstumais daiktų neišvengsi. Greičio pedalas jautresnis nei man norėtųsi – atrodo, tik pagalvojau, kad reikėtų jį spustelėti, o automobilis jau šoko pirmyn. Spūstyse tai gal ir nebloga savybė, tačiau nemėgstu nei pati nardyti intensyvaus eismo sraute, nei saugotis tokių nutrūktgalvių prie kitų transporto priemonių vairo.

Automobilio gale vietos keleiviams ne per daugiausiai. Taip ir jaučiau, kaip sėdėdami kėdutėse kojytėmis spardo vairuotoju ir priekyje sėdinčiam keleiviui į nugaras. Tačiau gali būti, kad toks įspūdis susidarė tik todėl, kad ką tik sėdėjau prie „Peugeot Traveller“ vairo. Be to, kai mėginau įsivaizduoti, kaip su „Peugeot Traveller“ tektų nuvežti ir parvežti vaikus iš būrelių, pakeliui stabtelėti parduotuvėje ir sutvarkyti dar begalę šeimos reikalų, svarstyklės vis dėlto krypo „Ford C Max“ pusėn. Nors pamėginusi įsivaizduoti automobilį mano šeimos savaitgaliams, atostogoms ir išvykoms už Lietuvos ribų, nesudvejočiau: kol kas balsuočiau už „Peugeot Traveller“.