Vienu perspektyviausių Lietuvos lenktynininkų laikytas Kazimieras Vasiliauskas buvo priverstas atsisakyti savo svajonės. Prieš keletą metų realiai apie dalyvavimą „Formulėje-1“ galvojęs sportininkas nusprendė pasirinkti teisininko karjerą.

21-ų metų iš Kaišiadorių kilęs vaikinas neslepia – viltis į šipulius sudaužė lėšų stygius. Dabar mintis apie lenktynių aistras K.Vasiliauskas stengiasi vyti šalin ir tvirtai žengia kitu keliu – planuoja būti advokatu.

Nuo 8-erių kartingo treniruotes lankyti pradėjęs Kazimieras tris kartus tapo šalies kartingo čempionu. 2008-aisiais jis dalyvavo „Formula Renault 2.0 Italia“ bei „Eurocup Formula Renault 2.0“, o 2009-aisiais tapo po 25 metų atkurtos „Formulės-2“ lenktynininku, prieš tai dalyvavo „Formula Palmer Audi“ varžybose.

2009-aisiais vairuodamas „MotorSport Vision“ komandos bolidą K.Vasiliauskas „Formulėje-2“ užėmė septintą bendrosios įskaitos vietą, po metų – ketvirtą. Per abejus dalyvavimo šiose lenktynėse metus lietuvis laimėjo po vieną etapą. Vis dėlto vėliau sportininko karjera nutrūko.

– Kokios priežastys lėmė, kad vienu perspektyviausių šių dienų Lietuvos lenktynininkų laikytas sportininkas buvo priverstas baigti profesionalo karjerą? – paklausėme K.Vasiliausko.

– Priežastys labai paprastos. Norint toliau sportuoti, reikėjo surinkti nemažą biudžetą. Būtume galėję tęsti karjerą, jei būtume turėję maždaug 5 mln. litų. Tačiau šiuos pinigus surinkti nebuvo taip paprasta. Visos mūsų pastangos buvo dedamos praėjusiais, 2011-aisiais, metais. Šiemet vilčių jau neturėjome, tad ir bandymų sugrįžti į lenktynių trasą nebuvo.

– 2010-aisiais, kai ketvirtoje vietoje užbaigei „Formulės-2“ sezoną, prisipažinai, kad daugiau į šias varžybas negrįši. Kokiose lenktynėse būtum startavęs, jei būtų pavykę surinkti tą 5 mln. litų biudžetą?

– Dar keletą metų varžytis „Formulės-2“ lenktynėse tikrai galėjau, tačiau nemačiau prasmės. Jei viskas būtų susiklostę sėkmingai, norėjau išbandyti save GP2 klasėje, kuri yra laikoma vienu laipteliu žemiau už „Formulę-1“. Aišku, buvo galima rinktis ir iš dar kitų įvairių alternatyvų, tačiau mano, kaip asmenybės, tikslas buvo tobulėti ir eiti į priekį. Nenorėjau virti tose pačiose sultyse – likti ten pat, kur buvau, nebuvo jokio noro. Žingsnis į priekį galėjo būti tik GP2, tačiau į šias lenktynes prasimušti taip ir nepavyko.

– Kada priėmei tą nelengvą sprendimą, kad reikia padėti tašką?

– Viskas klostėsi iš lėto. Nebuvo taip, kad vieną dieną pabusčiau ir sakyčiau: „Viskas baigta.“ 2010-ųjŲ sezoną užbaigiau. Žiemą lenktynės nevyksta. Šiuo laikotarpiu visi ieško rėmėjų, komandų, vykdo testus. Tarpsezonis buvo labai sunkus. Dėjome tikrai daug lūkesčių, nes labai norėjau tęsti karjerą, tačiau visos pastangos buvo bevaisės. Kai viskas taip klostosi, motyvacijos ir tikėjimo kasdien lieka vis mažiau. Galiausiai teko susitaikyti su tuo, kad sportininko karjera baigėsi.

– Ir tuomet nusprendei, kad visą savo dėmesį sukoncentruosi į mokslus?

– Taip. Baigus karjerą, atsirado gerokai daugiau laiko skirti studijoms. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Teisės fakultete. Dabar mokausi antrame kurse ir džiaugiuosi, kad mokslai kol kas sekasi neblogai. Dabar jau turiu kitą svajonę. Pasirinkau kitą kelią ir gerai įsivaizduoju save dirbantį šioje srityje. Studijas stengiuosi derinti su darbu advokatų kontoroje.

– Per savo sportininko karjerą aplankei ne vieną Europos šalį. Nebuvo noro studijuoti kurios nors užsienio valstybės universitete?

– Jau esu turėjęs tokios patirties. Būdamas dvylikametis trejus metus gyvenau ir mokiausi Vokietijoje. Baigęs mokyklą, tęsiau studijas Šveicarijoje. Taigi mokytis man patinka. Tačiau gimtoji žemė mane visuomet traukė, Lietuvos man gyvybiškai trūko. Niekada nesakau niekada, tačiau šiandien savo ateitį sieju su Lietuva. Čia jaučiuosi laimingiausias.

– O mėgėjų lenktynėse nesinori palenktyniauti ir vėl bent iš dalies prisiminti tą adrenalino skonį?

– Stengiuosi to vengti. Kai sėdu prie lenktynių automobilio ar bolido vairo, užplūsta prisiminimai ir sentimentai. Sutvardyti emocijas nėra lengva, kadangi šiam mėgstamam pomėgiui paskyriau tikrai ne vienus metus. Emociškai su tuo susitaikyti sunku. Tam, kad pavyktų to išvengti, keletą metų nuo lenktynių dar teks atsiriboti.

– Ar gatvėje važiuojant įprastu automobiliu tie lenktynininko instinktai pasireiškia?

– (Juokiasi.) Reikia skirti trasą ir miesto gatves. Niekada kelyje nepasižymėjau agresyviu važiavimu. Galvoju, kad neblogai sugebu atskirti šiuos du dalykus. Gatvė – ne ta vieta, kur reikėtų demonstruoti savo meistriškumą.

– Jei pamodeliuotume tokią situaciją, kad kuris nors stambus šalies ar užsienio sporto mecenatas sutiktų surinkti biudžetą, ar norėtum vėl sugrįžti į lenktynių trasą?

– Būkime realistai, tokia hipotetinė situacija yra praktiškai neįmanoma. Šiandien gerų sportininkų tikrai yra daug, konkurencija didžiulė. Be to, automobilių sporte viską lemia daugybė kitų veiksnių, tokių kaip pažintys, tautybė, finansinis rėmėjų pajėgumas. Puikiai pažįstu tą virtuvę, žinau, kokia yra situacija, tad ir klausimų tokių nekeliu ir svarstymais neužsiimu.

– Kurią savo pergalę lenktynių trasoje laikai pačia iškiliausia?

– Jokių pavienių varžybų stengdavausi nesureikšminti. Visą laiką siekiau ilgalaikių tikslų, tad vieną ar kitą sėkmę suvokdavau tik kaip to ilgo kelio trumpą stotelę. Labai džiaugiuosi, kad savo lenktynininko karjerą baigiau pergale. 2010-ųjų „Formulės-2“ sezono paskutinis etapas vyko Valensijoje (Ispanija) ir pavyko jį laimėti. Tai buvo gražus karjeros finišas.

– Visi automobilių sporto aistruoliai tave pažinojo Kazimo pravarde. Ar ji vis dar populiari tarp tavo dabartinių draugų?

– Kazimas aš buvau tik lenktynių trasoje. Senieji draugai mane ir toliau tebevadina Kazimieru. Taip pat ir studijų draugai. Kazimas aš buvau tik tuomet, kai lenktyniavau. Baigėsi lenktynininko karjera, baigėsi ir Kazimo era.