– Ar gali būti, kad mes apleidome prevenciją, ir dėl to atsirado duobės?
– Paskelbus nepriklausomybę, apie 1994–1995 m., trūko lėšų, todėl kreipėmės į Pasaulio banką, Šiaurės investicijų banką ir Europos investicijų banką, kad padėtų mums prižiūrėti infrastruktūrą.
Atidarėme koridorius, pasipylė srautai, labai išaugo apkrova keliuose, ir tuomet reikėjo perimti pasaulines metodikas. Bankai, į kuriuos buvo kreiptasi, ragino ne investuoti į naujus projektus, o susitvarkyti esamą infrastruktūrą, kad ji neirtų, ilgai tarnautų ir kad vėliau reikėtų daug mažiau lėšų.
Tada man pasisekė – Pasaulio bankas pasiūlė ir aš išvykau mokytis į Birmingamo universitetą, kur susipažinau su profesoriaus Martino Knighto teorija, kuri į pirmą vietą iškelia visų infrastruktūros statinių prevenciją ir priežiūrą.
– Klausytojai ne kartą komentavo kelio dangos storį, anot jų, jis per plonas. Kaip yra iš tiesų?
– Sutinku tik iš dalies. Dangos storis yra antrinis rodiklis. Jis labai tinka valstybės kontrolei patikrinti, ar tikrai projektas įgyvendintas pagal numatytus kiekius. Tačiau verta atkreipti dėmesį – nuo to laiko keliai nepagerėjo. Netgi priešingai: siekiant vienodo sluoksnio storio, buvo tiesiami nelygūs keliai.
Klotuvu tiesiant dangą, viršutiniu sluoksniu išlyginamas kelio paviršius. Kadangi išlyginami visi esami nelygumai, neįmanoma pakloti vienodo storio sluoksnio. Taip užprogramuojame nelygų kelio paviršių, kuris sukelia dinamines apkrovas.
Apie tai kalbama labai mažai: kuo nelygesnis kelias, tuo labiau krovininis automobilis gadina dangą, judėdamas aukštyn ir žemyn, o amortizacija tenka pačiai automobilio pakabai.
Turime laiku atlikti paprastąjį remontą. Mano paskaičiavimu, norint laiku paruošti visas asfalto dangas eismui, per metus reikia atnaujinti 1000–1200 km dangos. To nebedarome nuo 2011 m.
Dabar, važiuodamas per tam tikrus ruožus, galiu atskirti, kur buvo įdiegta prevencinė sistema.
– Ką turite omenyje, kalbėdamas apie kelių atnaujinimą?
– Pats primityviausias atnaujinimo būdas – paviršiaus „apdarai“, kai, įterpus bitumą su skaldele, tiesiog apsaugomas paviršius nuo saulės poveikio, radiacijos ir lietaus.
Taip pat automagistralėse labai efektyviai naudojama brangesnė bituminės mikrodangos technologija. Dabar, važiuodamas per tam tikrus ruožus, galiu atskirti, kur buvo įdiegta prevencinė sistema.
Dauguma pasaulio šalių pagrindiniams keliams vis dėlto prioritetą teikia cementbetonio dangoms. Skirtingai nei bitumas, cementbetonis yra mineralinė medžiaga, neturinti organinėms medžiagoms būdingų trūkumų.
– Kodėl mes to nedarome?
– Lietuvoje turime labai gerą cemento pramonę. Naujojoje Akmenėje veikia cemento gamykla, kuri galėtų gaminti dangoms tinkamą cementą. Tačiau jai reikia masto – jei per metus būtų užsakoma apie 500 tūkstančių tonų, nebereikėtų papildomų investicijų: technologiją jie pakeistų patys, nes tai atsipirktų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai