Senutėliai automobiliai "Ford", antram gyvenimui prikelti BMW ir išsaugoti "Cadillac", kurių sėdynės kadaise aplietos prabangiu konjaku – tai viskas, be ko negali gyventi retro automobilių savininkai.

Kvapas mena istoriją

"Pusiaukelėje iš Vilniaus į Kauną neatlaikė 1956-ųjų "Rolls Royce" benzino siurblys, tad automobiliui teko pernakvoti Kaišiadoryse. Lūžta šios mašinos, bet mes jas mylime, todėl sugrįžę jas remontuosime", – pokalbį pradeda retro automobilių "maniakas" panevėžietis verslininkas Alfredas Zigmantas.

Kolekcininko garaže stovi dešimt automobilių. "1923-iųjų "Ford T", 1956-ųjų "Lincoln Premjere" ir 1967-ųjų – "Cadillac deVille", – savo turimus senus automobilius pradeda vardyti A.Zigmantas.

"Kai norime išvažiuoti į miestą ar klasikinių automobilių ralį, sunku pasirinkti, prie kurios mašinos vairo sėsti. Čia kaip renkantis moterį", – juokauja verslininkas. Jam smagiausia sėsti į "Cadillac Cabrio".

"Ne mažiau smagu važinėti su trylikta "Chaika" ar "Rolls Royce", – tarsi vaikas, iš didelės žaislų dėžės negalėdamas išsirinkti mėgstamiausio daikto, svarstė automobilių savininkas.

"Tai yra liga, kuria susirgau dar 2002-aisiais. Kartą pas vieną Telšių popą pamačiau originalų automobilį "Volga GAZ-21". Negalėjau atsispirti jaunystės prisiminimams ir iš karto ją įsigijau", – apie savo kolekcijos pirmąjį automobilį prisiminė A.Zigmantas. Senovinių automobilių entuziastas pasakojo, kad volgoje automobilių sėdynės buvo sulietos prabangiu konjaku. "Tų sėdynių aš nevaliau – tai reliktas", – tikino verslininkas, vėliau įsigijęs rožinės spalvos "Cadillac deVille". Šis automobilis labiausiai patinka verslininko žmonai ir dukrai.

Anot kolekcininko, nors visi automobiliai priklauso jam, šeima yra pasirinkusi, su kuriuo automobiliu išriedės į gatves. "Sūnus dažniausiai sėda prie "Lincoln Premjere" vairo", – pasakojo A.Zigmantas.

Vokiečių paliktas reliktas

Vilniečio Arūno Adomaičio kolekcijoje – vienas unikalesnių automobilių. "Turiu 1937-ųjų "BMW 327". Įdomu tai, kad nors BMW tėvynė yra Vokietijos miestas Miunchenas – šis egzempliorius pagamintas Aisenache", – aiškino A.Adomaitis.

Šį automobilį savininkas įsigijo dar 1981-aisiais, kai jį pamatė Kaliningrado srityje. "1944-aisiais vienas karo komendantas šį visiškai naują BMW rado apgriuvusiame garaže. Kaip pats pasakojo, matyt, traukiantis karo frontui, vokiečiai šį automobilį tiesiog pamiršo", – mašinos istoriją prisiminė kolekcininkas. Anot jo, radęs automobilį karininkas ilgai važinėjo pats, tačiau vėliau nusprendė parduoti.

Vyro įsigytu BMW džiaugiasi ir žmona Svetlana. "Vakare pasivažinėti kaimo keliukais – fantastiškas jausmas. Daug smagiau sėdėti tokiame automobilyje, nes šiuolaikiniai yra skirti važiuoti dideliu greičiu, o važiuojant šiuo jauti, kaip pavasarį kvepia žydinčios alyvos", – vyro aistrai pritarė S.Adomaitienė. Moteris pastebi, kad šis automobilis traukia praeivių dėmesį – stabtelėjus senamiestyje išgerti kavos, prie mašinos puola turistai, norintys nusifotografuoti, ją apžiūrinėja ir kiti praeiviai. "Klasika visada lieka klasika", – apibendrino moteris.

Lenktyniaudavo su taksi

Kaunietis Arkadijus Kazlauskas 1936-ųjų "Ford F7" įsigijo dar sovietiniais laikais. Kolekcinuinkas pasakoja, kad automobilį restauravo dešimt metų, vėliau jis ilgai stovėjo vėjo perpučiamame ir sniegui pralaidžiame garaže. "Viską dariau pats, pakeičiau trečdalį sparnų, išklojau naujas grindinis ir įstačiau naują bagažinę", – savo indėlį į "Ford" vardija savininkas. Kaunietis tikina, kad senutėlio automobilio priežiūra reikalauja nemažai laiko. "Automobilis "prašo", kad jį vis paremontuotum, tačiau viskam stinga laiko", – atviravo A.Kazlauskas.

Kolekcininkas, kai turėjo senutėlį "Mercedes Benz 320 A", išvažiuodavo į gatves lenktyniauti.

"Jaunystėje, kai Kaune taksistai važinėjo automobiliais "Volga GAZ-21", aš išvažiuodavau į gatves savuoju mersedesu ir lenktyniaudavau su jais. Galiu prisipažinti, kad jie manęs "nepaimdavo", nes volgos" yra sunkios ir posūkiuose jų galą "neša", o mersedeso – ne, todėl tapdavau lenktynių nugalėtoju", – prisiminimais dalijosi A.Kazlauskas.

Vis dėlto 1936-ųjų "Ford" savinininkas pripažįsta, kad važinėti šiuolaikiniais automobiliais – daug maloniau, nes juose yra daugiau inovacijų, nereikia daug laiko skirti remontui.

Žavi ir moteris

"Matyt, turėjau gimti berniuku: nuo mažens mėgau techniką, taisydavau brolio dviračius ir mopedus", – atvirauja 1966-ųjų "Opel Rekord 1900 Coupe" savininkė Violeta Michelkevičienė. Ji savo kolekciją pradėjo įsigijusi pirmo modelio "Žiguli", o vėliau papildė, nusipirkusi kelis "GAZ-12". "Įsigijau keletą šių automobilių, nes keletą jų panaudojau detalėms. Pati išrinkdavau automobilį ir jį suremontuodavau. Vyro rankos neprireikė", – apie aistrą retro automobiliams pasakojo moteris.

"Apie automobilius galiu pasakoti labai daug. Pačiai teko ir šveisti, ir prrinkti detales, tačiau atsibodo visi remontai ir restauracijos, tad galiausiai įsigijau šį "Opel Rekord 1900 Coupe", – užsiminė V.Michelkevičienė.

Automobilį moteris parsivežė iš Švedijos, kur jis priklausė "Opel" klubui. Apie tai byloja ir ant langų užklijuoti klubo lipdukai, kurių automobilių savininkė nedrįsta nuimti. "Kiekvienas daiktas šioje mašinoje kvėpuoja ir pasakoja savo istoriją. Įsėdusi į šį automobilį aš jaučiu buvusio savininko dvasią. Žmonės, kurie turi antikvarinius automobilius, yra savotiški ligoniai, nes juos beprotiškai myli", – aiškino V.Michelkevičienė.

Nors kelionėje į Kauną automobilio variklis užkaito, savininkė sakė, kad išsiruošti į ilgą kelionę nėra baisu. Tai patvirtina ir kelionė į Latviją, Jūrmalą, kai nuriedėjus beveik 1 tūkst. km automobilis nepavargo. "Kai grįžome iš Latvijos, įsitikinau, kad automobilis yra geras, tvirtas ir kokybiškas", – įspūdžiais dalijosi savininkė.

"Yra toks vyrų posakis: pypkės, arklio ir žmonos neskolinsiu ir neatiduosiu niekada. Taip ir apie šį automobilį negalima sakyti: o tu, siurbėle, kiek daug degalų sunaudoji. Atvirkščiai, turi sakyti: mažyte, dabar judėsime į kelią", – apie retro automobilius kalbėjo vairuotoja.