Nemokama pagalba kelyje ir šiuolaikinis gyvenimo būdas išlepino vairuotojus, kurie pagalbos prašo net ir dėl primityvių automobilio gedimų. Meistrai pasakoja, kad vis daugiau pasitaiko kuriozinių atvejų, kai kreipiamasi dėl neužsivedančio automobilio, nors nepastebima, kad bake tiesiog nėra kuro.

Techninę pagalbą kelyje suteikiančių įmonių atstovai tikina sulaukiantys vis daugiau iškvietimų. „Dabar automobiliai sutverti taip, kad vairuotojas sugeba tik vairuoti, o jei kas nutinka – iškart kreipiasi pagalbos. Kuo toliau, tuo daugiau sulaukiame iškvietimų. Per parą bent kartą mūsų mašina išvažiuoja padėti“, – teigia Mažeikiuose įsikūrusios įmonės „Saukla“ savininkas Saulius Klanas.

„Galiu pasakyti atvirai – žmonės vis labiau atbunka. Jei kas nors pasakė, kad raudona mėsa kenksminga – niekas jos nebeperka. Jei kas pasakys, kad pavojinga keisti ratą – nebekeis ir lauks pagalbos. Seniau važiuodami į Vokietiją stebėdavomės ir juokdavomės, kad vokietis nebemoka pasikeisti nuleisto rato. Matau, kad dabar į panašias situacijas patenka ir tautiečiai“, – LRT.lt kalba įmonės „Pelana“ savininkas Antanas Drupas.

Pasak A. Drupo, pastaruoju metu nemažai darbo tenka, kai iškviečiama turint nemokamą draudimo paslaugą, kuria ir naudojasi vairuotojai: „Atvažiuoji ir matai, kaip rimtas verslininkas dirba kompiuteriu ir nesipurvina rankų, kostiumo. Jis žino, kad per tam tikrą laiką bus suteikta pagalba, todėl dirba savo darbus, o mes – savo.“

Kaip teigia pašnekovai, bene dažniausiai vykstama vairuotojams padėti dėl neužsivedančio automobilio, nuleistų padangų, važiuoklės, pasibaigusio kuro ar įvykus autoįvykiui. „Tipinis variantas – nuleido padanga, ir vairuotojas neturi ratų ar kėliklio pakelti automobilį. Būna, kad automobilio slenkstis tiek surūdijęs, kad net nėra į ką atremti kėliklio“, – atvejus vardija S. Klanas.

Jo teigimu, draudimų paslaugos iš tiesų išlepino vairuotojus, ypač vyrus. „Vyrai yra lepesni nei moterys. Moterys gal ne visiems darbams turi užtektinai jėgų, bet jos viską supranta. Vyrai galbūt ir galėtų padaryti, bet paprasčiausiai išlepo. Būna visko – kartais moterys, nesulaukusios, kol mes atvyksime, pačios pasikeičia ratą, o vyrai tiesiog laukia valandą mašinoje, kol atvažiuosime“, – pasakoja S. Klanas.

Penkerius metus šiuo darbu užsiimantis S. Klanas prisimena ir kuriozines situacijas, kai skundžiamasi dėl neužsivedančio automobilio, tačiau net nepastebima, kad bake tiesiog nėra kuro.

Pasak A. Drupo, tie, kurie bent šiek tiek domisi technika, dažniausiai nekviečia specialistų ir viską susitvarko patys. „Kartais ratai būna užveržti išties stipriai, todėl tenka pavargti ir specialistams, kurie turi tinkamus įrankius. Jei reikėtų atlikti programuotojo darbą, aš irgi nesugebėčiau – kviesčiau specialistą, kuris darbą atliks greitai ir kokybiškai. Neišmanantys gali padaryti dar daugiau žalos – pastatys kėliklį į netinkamą vietą ir sulankstys automobilio slenkstį. Tada jau kvies tarnybą, kuri atliks tai, kas priklauso“, – aiškina A. Drupas.

Ar turėtų išmokyti vairavimo mokyklose?

Automobilių ir vairavimo mokymo ekspertas Artūras Pakėnas vairuotojams rekomenduoja bent kartą gyvenime pamėginti pakeisti ratą, tačiau vairavimo mokyklose mokyti esą gana sudėtinga.

„Galime sugalvoti supaprastintą procedūrą ir skirti tam vieną pamoką. Tačiau ar spės per tą pamoką, pavyzdžiui, 10 žmonių pakelti automobilį ir pakeisti ratą? Turint B kategorijos vairuotojo pažymėjimą galima tempti ir priekabą, bet kiek vairavimo mokyklų moko važiuoti su ja? Juk kiek laiko skiriame, kol išmoksta statyti automobilį be priekabos, tad kiek reikėtų laiko mokyti su priekaba? Be to, 5 žmonės norės tam skirti laiko, o kiti pasakys, kad negaiš laiko“, – aiškina A. Pakėnas.

Specialisto teigimu, nereikia tikėtis, kad vairavimo mokyklos iš karto paruoš idealų mokinį – tam esą reikia praktinių įgūdžių ir nuriedėtų kilometrų. „Jei vairavimą palygintume su išsilavinimu, tai po vairavimo mokyklos esi baigęs 4 klases ir gauni pažymėjimą; po 2 metų laikinų teisių ateini į gimnaziją, po 5 metų tą gimnaziją baigi, o kai turi 10 metų vairavimo stažą, esi baigęs bakalaurą“, – vaizdžiai lygina A. Pakėnas.

Anot pašnekovo, papildomus mokymus galėtų rengti ir autoservisai: „Tai būtų puikus verslo planas autoservisams. Jie galėtų mokyti įžanginių techninių dalykų – servisai turi visą reikiamą įrangą, technines ir saugumo priemones. Gali imti kelis eurus ir paruošti žmogų važiuoti į kelią. Neužkraukime visko vairavimo mokykloms“, – LRT.lt kalba A. Pakėnas.

Pasak jo, kai kuriuos dalykus vairuotojai mokyklose privalo išmokti – žinoti, koks turi būti padangų oro slėgis, kur yra langų plovimo, aušinimo ir stabdžių skystis; kaip patikrinti alyvos lygį ir kitus dalykus. Šias žinias gali patikrinti ir praktinio vairavimo egzamino metu „Regitra“.

A. Juknevičius: viską išmanyti turėjai sovietmečiu

Dakaro ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius neskuba smerkti šių laikų vairuotojų, kad šie nemoka pasikeisti rato ar kitų su automobiliu susijusių dalykų.

„Reikia suprasti, kad labai stipriai pasikeitė gyvenimo būdas, atsirado daugybė galimybių, kokių neturėjome sovietiniais laikais. Anksčiau turėjai kaupti žinias, nes, norint patekti į servisą, reikėjo turėti pažinčių. Be to, paslaugos kainuodavo brangiai, o dar reikėdavo jų laukti. Dėl to visi mašinas tvarkydavo patys. Tėvo garaže remontavau „Žigulius“, „Moskvičius“. Senų dalių niekas neišmesdavo, kaupdavo ir keisdavosi informacija. Visi burdavosi prie draugo, bičiulio, kuris turėdavo garažą – tokia buvo gyvenimo realybė“, – pasakoja A. Juknevičius.

Dabar, pasak lenktynininko, viskas pasikeitė – vyras negali būti verslininku, sėdinčiu darbe nuo ryto iki vakaro, išlaikančiu daugybę darbuotojų, skiriančiu daug laiko šeimai ir dar mokančiu surinkti automobilį.

„Vokietijoje taip pat pusė vairuotojų patys nepasikeis ratų, bet tai nereiškia, kad vokiečiai blogai gyvena – jie tiesiog išsikviečia tarnybą, kuri atvažiuoja ir viską sutvarko. Nesmerkiu tų, kurie patys nemoka suremontuoti automobilio. Man gal tai truputį keista, bet aš – kitoks vyras, gal dėl to nesu milijonierius. Gal kam keista, kad neužsidirbu daugybės pinigų, bet net kelyje sustojęs galiu beveik viską susitvarkyti, jei tik turėsiu dalių“, – aiškina A. Juknevičius.

Lenktynininko teigimu, per dešimtmečius gerokai patobulėjo ir automobiliai. „Tai nėra tos mašinos, prie kurių buvome pripratę. Dabar automobiliai yra visai kitos kartos. Pabandyk naujoje mašinoje ką nors pakeisti – atsidarai kapotą ir nežinai, nuo ko pradėti. Seniau, jei leisdavo aušinimo skystis, nusipjaudavai kokią nors žarną, suverždavai su viela, įsipildavai iš balos vandens ir nuvažiuodavai, kur reikia. Pabandyk pats ką nors pakeisti naujame automobilyje“, – lygina A. Juknevičius.

Jo teigimu, vairavimo mokyklos turėtų mokyti teisingai vairuoti ir neperkrauti vairuotojo pertekline informacija. „Geriau nesiblaškyti, nes tada reikėtų pradėti dėstyti ir psichologijos kursus. Reikia koncentruotis į tai, kas svarbiausia – saugų, teisingą vairavimą, situacijos supratimą ir aplinkos matymą. O tie, kurie norės, patys išmoks remontuoti automobilius. [...] Paties vairuotojo reikalas žinoti, kur yra vaistinėlė, kaip pastatyti avarinį ženklą ar pakeisti ratą. Negali pykti, kai to nemoka dailiosios lyties atstovė – džiugina, kad dar kuo nors vyrai moterims kelyje gali būti naudingi. Tačiau nesmerkiu tų, kurie nemoka pakeisti rato ir gyvena kitaip“, – portalui LRT.lt kalbėjo Dakaro ralio lenktynininkas A. Juknevičius.