Konkuravo su „metalistais“
Unikalios hondos savininkas Arnas Rudaitis juokauja, kad ši sąjunga buvo nulemta iš aukščiau. Vyro žodžiais, automobilis „Honda Jazz“ turėjo atrasti jo garažą, nes gimė beveik tuo pat metu kaip ir jo savininkas. Japoniškas automobilis nuo konvejerio nuriedėjo 1985-ųjų birželio pabaigoje. Tuomet šį pasaulį išvydo ir A. Rudaitis.
Entuziasto pažintis su ženklu „Jazz“ prasidėjo dar 2011-aisiais. Tada juodu su broliu interneto skelbimų portale atrado raudonos spalvos japonišką modelį. Tiesa, nusprendę jį pirkti, nesitikėjo, kad teks stoti į konkurencinę kovą su metalo laužo supirktuve.
„Paskambinus atsiliepė labai jaunas balsas. Pasirodo, vaikai pardavinėjo seną mamos automobilį. Net nepradėjus pokalbio pasakė, kad jau nebeparduoda. Atšovė, kad susitarė su metalo supirktuve, kad „Honda Jazz“ išsivežtų, tad jau po valandos jį išsiveš“, – prisiminė pašnekovas.
A. Rudaitis pamena, jog jam teko įdėti nemažai pastangų, kad sužinotų tikslų adresą, kur yra automobilis. Jis išlėkė iš namų lyg akis išdegęs, o po penkių minučių jau stovėjo šalikėje su policijos pareigūnų ekipažu – viršijo greitį.
„Galiausiai pasiekiau garažų masyvą, kur stovėjo „Honda Jazz“. Prekė atrodė tragiškai – priekinis stiklas išdaužtas, stogas sulankstytas – negaila, juk tuoj keliaus į metalo laužą. Paklausėme, kokią sumą pažadėjo supirktuvė, davėme 50 litų daugiau ir jis buvo mūsų“, – juokėsi pašnekovas.
Paklausėme, kokią sumą pažadėjo supirktuvė, davėme 50 litų daugiau ir jis buvo mūsų.
Varguolį juodu su broliu sutvarkė, įveikė techninės apžiūros slenkstį ir kone metus važinėjosi. Kadangi automobilio kėbulas buvo prastos būklės, buvo priimtas sprendimas panaudoti jį projektui. Tiesa, kaip ir 80 proc. kitų Arno projektų, šis liko neužbaigtas.
Tėčio patarimas
Prabėgus dar penkeriems metams, viename portalų atsirado skelbimas apie parduodamą baltą „Honda Jazz“. A. Rudaitis juokiasi, kad apžiūrėti automobilį jį įkalbėjo tėtis, nes pats darkart lipti ant to paties grėblio nebenorėjo – užteko neužbaigtų projektų kieme.
„Po kelių dienų buvome pakeliui į Šiaulius. Pardavėja – inteligentiška pagyvenusi moteris, kuriai sūnus nupirko naują automobilį, todėl „Honda Jazz“ pastatė į automobilių turgaus aikštelę. Kadangi pardavėjos teko laukti, turėjome nemažai laiko apžiūrėti automobilį. Žinojau, kokios „Jazz“ silpnos vietos, tad užteko penkių minučių, kad pasakyčiau, jog imame“, – pasakojo vyras.
A. Rudaitis dar pamena, kad grįždamas namo niekaip negalėjo nustoti šypsotis – taip jam patiko įsigytas 1985 m. laidos modelis.
Iš kasdienio į išskirtinį
Senolis „Honda Jazz“, kurį įsigijo A. Rudaitis, – pirmosios kartos modelis. Tokių gamyba pradėta dar 1982-aisiais ir užsienio rinkose šis mažylis gavo „Honda City“ vardą. Europoje, deja, tokio pavadinimo Japonijos gamintojas naudoti negalėjo, mat „City“ prekės ženklas buvo „Opel“ nuosavybė. Taip Europos keliuose atsirado „Honda Jazz“.
Įsigijęs automobilį A. Rudaitis ne vienus metus juo tiesiog važiavo kasdien, nesvarbu, žiema ar vasara. Sako, kad pirkinys niekada nebuvo nuvylęs ar sugedęs.
„Projektu jis virto savaime, nes norėjau perdažyti ir viską sudėti į savas vietas. Banalu, bet užtrukau gerokai ilgiau, nei planavau. Gerai tik tiek, kad kėbulo remontui pravertė anksčiau pirktas „Jazz“ – panaudojau daug dalių“, – vardijo pašnekovas.
Kruopščiai: „Jazz“ remonto darbai, kurie galėjo būti įveikti per pusmetį, užtruko trejus metus. A. Rudaičio asmeninio archyvo nuotr.
1985 m. laidos 1,2 l darbinio tūrio 41 kW galios variklį turintis „Honda Jazz“ atrodo gerai. Tačiau ir dabar automobilis dar privers pakrapštyti piniginę – planų dėl jos A. Rudaitis turi daug. Reikia naujo salono, kadangi dabartinis susidėvėjęs iki skylių. Taip pat apsauginių juostų, vadinamųjų moldingų, ant šonų. Be to, visada praverstų ir nauji ratlankiai, mat dabartiniai – buvę „Renault Twingo“, kadangi rasti kažką išskirtinio ir tokio mažo dydžio – sunki užduotis.
„Didžiausias liūdesys yra moldingai. Jų tvirtinimas siaubingas, o rasti pirkti naudotų geros būklės kone neįmanoma. Vienoje feisbuko grupėje radau, kas parduoda, bet kaina kosminė, o būklė abejotina“, – pasakojo A. Rudaitis ir užsiminė, kad svarsto panaudoti šiam darbui 3D spausdintuvus.
Prisiekęs benzingalvis
Automobilio „Honda Jazz“ savininkas neslepia: jeigu ne jo sesuo Ieva, vargu ar jis būtų spėjęs šiemet su mažyliu „Honda“ išriedėti į gatves. Mat vien remonto darbai, kurie, pasak jo, galėjo būti įveikti per pusmetį, užtruko trejus metus.
„Skubėjau, kiek galėjau, nes patalpas, kuriose remontavau automobilį „Jazz“, savininkas pardavė. Teko suktis, kol nesibaigė nuomos sutartis. Jei ne sesė, „Honda Jazz“ neatrodytų taip – ji mane vis ragino, kad užbaigčiau darbus iki galo“, – juokėsi A. Rudaitis.
Pasakodamas apie savo automobilių ūkį A. Rudaitis turi akimirką stabtelėti, kad suskaičiuotų viską, ką valdo. Įvertinus automobilius, kurie tarnauja kaip „donorai“, mašinų vyras turi daugiau nei dešimt.
„Jau seniai esu pametęs skaičių – labai mėgstu japoniškus automobilius. Draugai juokais yra pasakę, kad taip, kaip kitus vaikus esą randa kopūstuose, taip mane tėvai rado japoniškų automobilių detalių autolaužyne“, – juokiasi vyras ir priduria, kad vien „Jazz“ modelių yra turėjęs penkis.
Nors ne visi A. Rudaičio automobiliai yra verti dėmesio, savo garaže jis, pavyzdžiui, saugo seną „Toyota Corolla AE92 GT-i16“ su 4AGE varikliu po kapotu.
Taip pat jis turi trečios kartos „Honda Civic“. Kieme stovi ir „Jaguar XJ“ su V8 varikliu ir netgi „Toyota Picnic“.
„Juokingiausia, kad mūsų šeimos mašina yra visai ne „Picnic“, o „čipuotas“ dyzelinis „Toyota Yaris“ su pažeminta važiuokle. Ir į žodį „šeimos“ telpa dvi mažos dukrytės, kurių daiktai, kaip kad vežimėlis, balansinis dviratukas ir kitkas, turi tilpti į automobilio „Yaris“ bagažinę“, – šypsojosi pašnekovas.
A. Rudaitis savo išpuoselėtą hondą ketina parodyti ir plačiajai visuomenei liepos 28–30 d., Alytaus rajone Dauguose prie Didžiulio ežero vyksiančiame automobilių kultūros festivalyje „Chill’n’Grill“.
Naujausi komentarai