Baudžia ne kelius ar orą
Pernai šalyje užfiksuoti 2 868 eismo įvykiai, žuvo 131 žmogus, sužeisti 3 345. Viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuojamos infrastruktūros problemos, pavojingos sankryžos, eismo organizavimo trūkumai ar nepalankios oro sąlygos. Visa tai turi reikšmės, tačiau esminis veiksnys – žmogus – lieka nuošalyje.
Būtent vairuotojas mato situaciją, pasirenka sprendimus, greitį ir manevrus, todėl galutinė atsakomybė už padarinius neišvengiamai tenka jam.
„Juk baudžiami ne keliai, ne orai ir ne automobiliai, o vairuotojai. Tai aiškiai parodo, kas laikomas galutiniu atsakingu asmeniu. Todėl bandymai pagrindinę kaltę perkelti infrastruktūrai ar sąlygoms tik silpnina asmeninės atsakomybės suvokimą“, – sakė Vairavimo mokytojų gildijos vadovas dr. Mindaugas Vilkickas.
Jo teigimu, didžiausia problema – ne pavieniai vairuotojų veiksmai, o jų rengimo ir kompetencijų vertinimo sistema. Šiandien pagrindinis dėmesys nukreiptas į egzamino išlaikymą, o ne į realų visokeriopą parengtumą saugiai dalyvauti eisme – situacijų atpažinimą, rizikos vertinimą, sprendimų pasirinkimą ir atsakomybės suvokimą.
„Formaliai įgytas vairuotojo pažymėjimas ir 95-ojo kodo kvalifikacija dar nereiškia, kad žmogus iš tiesų pasirengęs valdyti transporto priemonę sudėtingomis, realiomis sąlygomis. Kvalifikacija per dažnai tampa tik dokumentu, o ne realių gebėjimų patvirtinimu“, – pabrėžė dr. M. Vilkickas.
Formalumų skraistė
Vairavimo mokytojų gildija ne kartą atkreipė dėmesį, kad profesinio mokymo ir kompetencijų vertinimo sistema neatitinka Profesinio mokymo įstatyme įtvirtinto nepriklausomo vertinimo principo.
Praktikoje kvalifikacija dažnai patvirtinama formaliai, be nuoseklaus ir objektyvaus gebėjimų patikrinimo. Tai ypač pavojinga žmonių pervežimo sektoriuje, kur kiekviena klaida gali turėti itin sunkių padarinių.
Kai avarijų daugėja, logiška būtų tikėtis griežtesnių sprendimų.
„Jeigu įmonės vadovui pakanka tik dokumento, o ne realių kompetencijų, tai jau nėra paprastas aplaidumas. Tokia praktika keleivių pervežimo srityje gali turėti ir nusikalstamos veikos požymių, nes tiesiogiai keliama grėsmė žmonių gyvybei ir sveikatai“, – sakė dr. M. Vilkickas.
Problemos ne kartą buvo keliamos ir politiniu lygiu. Vairavimo mokytojų gildijos atstovai inicijavo susitikimus su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybe bei specialistais, buvo diskutuojama dėl asmens įgytų kompetencijų vertinimo tvarkos.
Tačiau realių sisteminių pokyčių iki šiol neįvyko – sprendimų tęstinumas nutrūko, o atsakomybė ištirpo instituciniame triukšme.
Tuščio autobuso signalas
Papildomą nerimą kelia Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) inicijuojami vairuotojų rengimo tvarkos pakeitimai, kurie, ekspertų vertinimu, ne stiprina, o silpnina reikalavimų kartelę.
Augant eismo įvykių ir aukų skaičiui, toks kelias atrodo sunkiai pateisinamas.
„Kai avarijų daugėja, logiška būtų tikėtis griežtesnių, o ne švelnesnių sprendimų. Vairuotojų rengimas nėra administracinė paslauga – tai procesas, formuojantis žmogaus elgesį eismo srautuose, jo požiūrį į atsakomybę. Kiekvienas reikalavimų kartelės nuleidimas tiesiogiai atsispindi didesne rizika keliuose“, – teigė dr. M. Vilkickas.
Neseniai Vilniuje nuo kelio nuvažiavęs miesto autobusas, kuris tik dėl palankių aplinkybių buvo tuščias ir nesukėlė didesnės nelaimės, tapo dar vienu aiškiu signalu. Tai – ne atsitiktinė klaida, o sisteminių spragų padarinys.
Jei sistema nebus iš esmės peržiūrėta, kitą kartą nuo kelio gali nuvažiuoti autobusas su keleiviais.
Delsti – neatsakinga
Auganti eismo įvykių statistika rodo, kad problemų sprendimo nebegalima atidėlioti. Tačiau sprendimas turi prasidėti ne nuo bandymo pasidalyti atsakomybe, o nuo jos sugrąžinimo ten, kur ji ir yra – vairuotojui.
Tik realus, kokybiškas ir atsakingas vairuotojų rengimas gali tapti pagrindu saugesniam eismui Lietuvoje.
Nuoseklus, sistemiškas ir į realias situacijas orientuotas mokymas formuoja ne tik techninius vairavimo įgūdžius, bet ir atsakingą požiūrį į riziką, sprendimų priėmimą ir kitų eismo dalyvių saugumą. Tinkamai parengtas vairuotojas geba anksčiau atpažinti pavojų, adekvačiai įvertinti aplinkybes ir pasirinkti saugiausią veiksmų variantą, o tai tiesiogiai mažina avarijų tikimybę.
„Valstybė turi imtis kompleksinių, tarpusavyje suderintų priemonių: peržiūrėti ir sustiprinti vairuotojų rengimo programas, užtikrinti nepriklausomą ir objektyvų kompetencijų vertinimą, įdiegti periodinį kvalifikacijos atnaujinimą, ypač profesinių vairuotojų segmente, ir užtikrinti veiksmingą kontrolę. Be to, būtina aiški politinė valia pripažinti problemą ir ją spręsti ne fragmentiškai, o sistemiškai“, – reziumavo dr. M. Vilkickas.
Naujausi komentarai