„Ugnies veidas“ yra fenomenas. Jis turi kažką pašėlusio ir nepriklausančio nuo amžiaus“, - teigia aktorė Rasa Samuolytė, jau šešioliktą sezoną kartu su kolegomis aktoriais vaidinanti šiame Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje. Ilgą laiką vienu labiausiai laukiamų spektaklių užsienio festivaliuose buvęs „Ugnies veidas“ jau gegužės 14 d. sugrįžtą į Vilnių. Tai – vienintelis parodymas sostinėje šiame sezone.

„Man atrodo, „Ugnies veide“ labai stipriai užkabinome tragedijos temą. Vienu metu spektaklis buvo pakilęs į tokį lygį, jog netgi vaidindami nežinodavome kuo tą dieną viskas baigsis. Taip buvo berods iš karto po pristatymo Avinjono festivalyje“, - aštriausius spektaklio kulminacinius momentus prisimena aktorė R. Samuolytė.

Spektaklio pristatymas pagrindinėje Avinjono (Prancūzija) festivalio scenoje – ne vienintelė jo sėkmė tarptautiniame kontekste. Tai buvo vienas geidžiamiausių O. Koršunovo spektaklių tarptautiniuose festivaliuose, aplankęs tokias šalis, kaip Argentina, Pietų Korėja, Vokietija, Šveicarija, Nyderlandai ar teatrinėms gastrolėms toli gražu nekasdieniškas Kosovas. Pasak R. Samuolytės, būtent Avinjone režisierius užsiminė apie „Ugnies veido“ inspiruotą idėją statyti „Romeo ir Džuljetą“.

„Ugnies veidas“ atverdavo tokias pragaro duobes, kuriose gali išdygti bet kas. Manau, tai ištraukė ir Shakespeare`ą. Jeigu gerai pamenu, Oskaras būtent Avinjone pirmą kartą užsiminė, jog ketina statyti „Romeo ir Džuljetą“ , o mes su Gyčiu galėtume būti ta pora“, - teigia R. Samuolytė.

Šešioliktus metus skaičiuojančiame spektaklyje vaidina skirtingų kartų aktoriai. Tai – Rasa Samuolytė, Gytis Ivanauskas, Dalia Brenciūtė, Arvydas Dapšys ir Dainius Gavenonis.

„Spektakliai keičiasi. Kurį laiką jie bręsta, pasiekia aukštą kūrybinį tašką, o tada stengiesi išlaikyti tą pačią kokybę. Man atrodo, labai svarbu laiku atsisveikinti su spektakliu. Jis turi būti gyvas dabartyje, o ne kovoje su tuo, koks jis kažkada buvo“, - apie ryšį tarp spektaklio ir bėgančio laiko pasakoja R. Samuolytė.

Kita vertus, aktorė pripažįsta, jog įprastai spektaklį keičianti laiko įtaka nesugebėjo paveikti „Ugnies veido“. Pasak jos, tai – fenomenali išimtis.

„Ugnies veidas“ yra fenomenas. Jis turi kažką pašėlusio ir nepriklausančio nuo amžiaus. Eidami į sceną su Gyčiu juokaudami vienas kito klausiame: „Kiek tau metų? Šešiolika?“ Aišku, jaučiame, jog mūsų kūnai keičiasi. Galiausiai, viskas keičiasi. Bet suvaidinę nustebiname net patys save: „Klausyk, kažkas įdomaus. Na, gal dar vieną kartą suvaidinsime“, - teigia R. Samuolytė, jau po savaitės vėl lipsianti į sceną „Ugnies veide“.

Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ (rež. Oskaras Koršunovas) – jau gegužės 14 d., Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 19 val.